Prof. Alvydas Jokubaitis. VU TSPMI nuotrauka

Rugpjūčio 20 d. Delfi.lt portale pasirodė Vladimiro Laučiaus interviu su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų profesoriumi Alvydu Jokubaičiu pavadinimu „Alvydas Jokubaitis: didžiausias mūsų pralaimėjimas“, kuriame filosofas, komentuodamas Lietuvos politikos būklę, išsakė įžvalgų ir apie Lietuvos Katalikų Bažnyčią. 

Anot jo, kaip ir politikai, Katalikų Bažnyčios hierarchai Lietuvoje neatlaiko politinio korektiškumo spaudimo: 

„Krokuvos arkivyskupas per Varšuvos sukilimo minėjimą pasakė, kad raudonąją zaraza (užkratą) pakeitė tęczowa zaraza (vaivorykštinis užkratas). Tu gali įsivaizduoti, kad Lietuvoje tai pasakytų kuris nors iš Bažnyčios hierarchų? Tuo metu ir čekų, ir slovakų kunigai išreiškė palaikymą [lenkams]. Man net keista, kad Bažnyčiai išreikšti tokią poziciją prireikia drąsos. Tie dalykai juk užrašyti Katekizme. Bet dabar įsivaizduok, kad Lietuvos Vyskupų konferencija palaiko Krokuvos arkivyskupą. To nebus dėl politinių priežasčių.“

Komentuodamas konservatyvaus politinio mąstymo krizę A. Jokubaitis pabrėžė, kad visos religijos savo esme yra konservatyvios: 

„Vienas baisiausių dalykų, kokį esu girdėjęs iš Adamo Michniko, tai jo pasakymas, kad didžiausia Lenkijos problema – tai Katalikų Bažnyčia. Bet kuri religija yra konservatyvi pačia savo sąranga. Nepakeisi to, kas vyko Jeruzalėje, ir nepakeisi tų žodžių, kuriuos pasakė pranašai. Galima, žinoma, interpretuoti, bet žiūrėjimas į praeitį šiuo atžvilgiu visada buvo ir yra labai svarbus, konservatyvus dalykas.

XIX a. konservatizmas atsirado iš skeptiško požiūrio į ideologinį mąstymą. Bet paradoksas tas, kad šiuolaikiniai konservatoriai jau yra moderniajame lauke, jie – modernybės kūrinys. Ir tada jiems tenka būti labai kūrybiškiems. Bet svarbiausia – mokėti pasakyti, ką mes norime išsaugoti. Paklauskime Lietuvoje: ką mes dar norime išsaugoti? Kas yra tiek prasminga, kad išliktų? Kurios gyvenimo formos? Kilnesnės, garbingesnės, padoresnės? Šios diskusijos yra kažkur atsitraukusios, ir laukiama, kad viskas susitvarkys pagal rinkos dėsnius. O lenkiškasis konservatizmas yra susijęs su katalikų religija. Lietuvoje irgi yra katalikų, bet nemaža jų dalis veikia kaip sovietmečiu. Kai sovietmečiu buvo skelbiama, kad sukursime komunizmą, jie galvodavo: „Nesąmonė.“ Dabar, kai jie girdi, koks turi būti naujasis žmogus, panašiai galvoja: „Kam aš čia kišiuosi.“ Labai nemalonu, kad sugrįžo tas sovietinis stereotipas.“ 

Kristinos Tamelytės / VU TSPMI nuotrauka

Profesorius tekste kelia klausimą, kodėl religija visuomenėje laikoma nepažangos ženklu:

„Panašu, kad šita partija [Tėvynės sąjunga] priėjo liepto galą. Reikalinga Alternative für Litauen – Alternatyva Lietuvai, kuri sugrįš prie šitų dalykų. Jie pribaigė tą konservatizmą, kuris buvo ant Sąjūdžio pagrindų, ir liko tuščia vieta. Suprantu, kad, skaitydami tai, ką dabar sakau, jie rastų įvairių atsikalbinėjimo būdų. Bet parašykime juodu ant balto: šitų dalykų jie pradėjo bijoti. Pradėjo bijoti kalbėjimo apie Lietuvos unikalumą, išskirtinumą, kultūrą. Nes jiems pradėjo atrodyti, kad šiandien tai – nepažangu. Religija taip pat pateko į „nepažangių“ dalykų sąrašą. Nors visuomenėje yra žmonių, kurie nemano, kad tai – nepažangu.

Parengta pagal Delfi.lt publikaciją


Skaitykite daugiau A. Jokubaičio tekstų:

„Pokomunistinis žmogus kasdien rodo savo moralinį menkumą“

„Šalkauskis juokiasi iš mūsų“

„Politika ir žmogaus kvailumas“