Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais: 
    „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. 
    Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: 'Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!' Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. 
    Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams: 'Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves'. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo. 
    Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?' Tasai tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams: 'Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas'. 
    Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų“. 
  

Skaitiniai E1 (291)

Ts 11, 29–39a: Kuris pirmutinis išeis iš mano namų, tą paaukosiu kaip deginamąją auką

Ps 40, 5. 7–8a. 8b–9. 10. P.: Dieve, aš trokštu įvykdyti tavąją valią.


Komentaro autorius – kun. Gintaras Blužas OFS

Žmonės, kurie nepriėmė kvietimo į Dievo avinėlio puotą, turėjo svarbesnių reikalų. Na, o ten, kur girdime Evangelijos ištraukoje kalbant apie kryžkeles, graikiškas tekstas (ἐπὶ τὰς διεξόδους τῶν ὁδῶν) kalba apie kelių pabaigas, t. y. akligatvius, aklavietes. Taigi, karalius liepia surasti ir pakviesti visus tuos, kurie yra paskutinieji, kurie jau yra atsidūrę įvairiuose savo gyvenimo akligatviuose, kai jau pasitikėjimas savo jėgomis nebepadeda, kai pasitikėjimas vien savimi atvedė į niekur... „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį“ (Apr 19, 9).

Tačiau vienas iš sėdinčiųjų šiame pokylyje buvo rastas neapsirengęs vestuvių drabužiu. Drabužis simbolizuoja gyvenimo būdą, įprotį (lot. habitus). Tas pakviestasis sėdosi prie stalo neapsivilkęs nauju drabužiu, t. y. neatsisakęs savo senojo gyvenimo, kaip kad padarė Jericho neregys iš Evangelijos pagal Morkų. Kai jis išgirdo kvietimą „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“, „nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus“ (plg. Mk 10, 46–52). Jis paliko savo senąjį gyvenimą ir jo būdą, praregėjęs išvydo Jėzaus veidą ir nusekė Jį keliu.

Gal kam ir pasirodys keista, bet čia tinka Andriaus Mamontovo žodžiai iš dainos „Ufonautai“: „Šis gyvenimas nevertas, kad pamirštum kur dangus.“ Tik atsiliepiant į Viešpaties kvietimą neįmanoma Juo sekti pasiliekant sename gyvenime, nepersirengiant „nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 24). Panašiai kaip neįmanoma nueiti į dešinę pasiliekant kairėje... Atsisakyti, kad įgyčiau, numirti senam nuodėmės gyvenimui, kad gyvenčiau Dangui. Juk „mirę nuodėmei, kaipgi toliau gyventume joje?“ (Rom 6, 2)

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai