Kauniečių grupė, pietaujanti po Baltijos kelio akcijos. Fotografas – Stasys Dambrauskas. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Monikos Gineikienės asmeninio archyvo nuotrauka

Šį rašinį turėtų ir įsidėmėti Guinnesso rekordų registratoriai, ir džiugiai paminėti rusų propaganda – tai istorinis atradimas ir naujovė, kai paaiškėjo, kad Baltijos kelio vieninga grandinė nesusijungė. Jie pirmieji panaikino rekordą, nes vėliau rankomis susikibo daugiau žmonių, o dabar būtų galima atverti jiems kortas, kad tai buvo dvi kiek trumpesnės ilgiausios susikibusių rankomis žmonių grandinės.

Aš nuoširdžiai atsiprašau.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad man buvo nelabai daug metų – maždaug aštuoneri. Mano tėvai perspėjo, kad vyksime į ypatingą renginį, kur daug žmonių susikibs rankomis. Jaudinausi nuo paties ryto. Tiksliai nepamenu tos dienos, tačiau jaudulį pamenu gerai – mane su tėčiu turėjo automobiliu vežti tėčio draugas Alfonsas, o mama nevažiavo, bet mus rengė tam. Ir tai truko ilgai, nes išpuošė mane kaip nežinia ką. Aš labai jaudinausi.

Pirmasis susikibimas įvyko išeinant iš namų – man tėtis davė ranką, tiksliau, jis ištiesdavo smilių, nes mano mažesnei rankai visai užtekdavo ir smiliaus. Išvažiuojant iš kiemo kažkas pamatė pro balkoną mojančią mamą – mes pamiršome trispalvę. Labai apsidžiaugiau – tai buvo mano trispalvė – ir mama ją mums išmetė pro balkoną.

Tada mane suėmė tikrasis jaudulys – žinojau, kad vykstame į vienybės šventę, kur visi susikabins rankomis. Tačiau aš labai nemėgau susikibti rankomis – su svetimais – ko? Dar ir vėliau šventųjų Mišių metu atsirado pramanas per „Tėve mūsų“ susikibti rankomis – tai yra labai nemalonu: kažkas ima tavo ranką, kartais ją maigo, spaudinėja (ypač maldos pabaigoje), kartais oda šiurkšti, o kartais priešingai – vyro šlapia ir švelni ranka – kaip nemalonu, galima įsivaizduoti. Paima ir laiko kaip skudurą. Arba paspaudžia. Arba nepaspaudžia. O prieš paleisdamas atsisuka ir žvilgsniu reikalauja žiūrėti į akis, kam viso to reikia??? – taip aš kentėjau važiuodamas su tėčiu ir Alfonsu. 

Būdamas gudrus greit supratau, kad viena ranka vis tiek laikysiuosi tėčio, o kitoje – nori nenori – laikysiu trispalvę. Tai supratau maždaug ties „Bigu“ Ukmergės g., kurio ten nebuvo dar, ir labai nudžiugau. Išvydau stovinčius laimingus žmones ir net tuos, važiuojančius automobilių kamštyje – kaip ir mus pačius.

Kur tiksliai važiavome, nežinau. Bet dienos įvykis man buvo tai, kad priešais važiuojančio žigulio ratas nukrito ir riedėjo tiesiai į mus, o Alfonsas išvairavo. Toliau visą kelią Alfonsas su tėčiu svarstė, kaip būtų buvę, jei tas ratas būtų užkritęs ant variklio dangčio, kiek tai žalos būtų sukėlę, kaip negerai tiems važiuojantiems – iš jų automobilio šoko žmonės gaudyti to rato.

Tai ir buvo mano Baltijos kelias, kai nukrito ratas.

Pakartosiu, kad dėl susikibimo rankomis jau buvau ramus, nes žinojau, kad ten bus mano vėliava. 

Važiavome ilgai, matyt, dėl to, kur pastatyti automobilį. Tuomet sutikome visus žmones, ir viskas vyko pagal mano planą: laikiausi tėčio rankos, o kitoje rankoje laikiau trispalvę. Tiesą sakant, ten ir kiti nebūtinai susikibo, galiausiai kažkas paklausė: „Tai čia jau viskas? Taip ir nesusikabinsim?“ – ir išvažiavome namo.

Po to prieš draugus didžiavausi ten vykęs, nes daugelis jų nebuvo. Bet kalbėdamas apie Baltijos kelią visuomet norėjau papasakoti apie tą nukritusį žigulio ratą, ir visuomet mane visi nutraukdavo, neva tai nebuvo įdomiausias Baltijos kelio reikalas.

Taip aš netyčia sugrioviau Baltijos kelio grandinę.

Jei kam būtų įdomu, parašykite, norėčiau detaliai papasakoti, kaip riedėjo priešais važiavusio žigulio ratas – buvo labai baisu. Kita vertus, iš to kelio aš pamenu savo tėčio ranką, ir tai yra mano Baltijos kelias. Taip pat mamą, mojančia pro balkoną pamiršta vėliava.

Jei netyčia tapčiau rusų propagandos įrankiu dėl neįvykusio Baltijos kelio, esu pasiryžęs kaip nors tai išpirkti, pavyzdžiui, palaikyti kokią nors nemaloniausią ranką pasaulyje pusę minutės. 

Bet jūs neįsivaizduojat, kaip riedėjo to žigulio ratas.