Kosto Kajėno nuotrauka

Dažnas laikinosios sostinės gyventojas ar miesto svečias vaikščiodamas Kauno senamiesčio gatvėmis praeina pro „Žmogų“, pasitinkantį prie M. Žilinsko dailės galerijos. Šios skulptūros autorius – Petras Mazūras. Anuomet vos pastatyta skulptūra sukėlė didžiausią protestų bangą. Vienus šokiravo nepridengtas vyro nuogumas, kitus – šaltas monumentalumas. Ši skulptūra remiasi antikos tradicija: vaizduojamos formos artimos realybei, vertinamas apnuoginto kūno grožis.

Šalia šios skulptūros vyko katalikų radikalų manifestacijos, kontroversiškas požiūris netgi padarė P. Mazūro skulptūrą kitų meno kūrinių objektu. Buvo manančiųjų, kad šis kultūros objektas yra pornografija viduryje miesto. Netgi buvo raginama ją nugriauti ar kažkaip pridengti berniuko „gėdą“. Šiandien jau drąsiai galima teigti – 1986 metais sukurtas P. Mazūro „Žmogus“ tapo ne tik M. K. Čiurlionio dailės galerijos, bet ir viso Kauno vienu iš kultūrinių simbolių.

Skulptorius nuo pirmųjų pasirodymų viešumoje 1974–1976 m. atsidūrė dailės mėgėjų ir kritikos dėmesio centre. Visą vėlyvąjį sovietmetį smalsios akys atidžiai sekė kiekvieną skulptoriaus krustelėjimą, visi jo kūriniai buvo laukiami, aptarinėjami iš anksto, dar autoriui jų neužbaigus, o užbaigti tapdavo įvykiu.

Skulptorius gimė 1949 m. rugpjūčio 20 d. Šiaulaičių kaime, Radviliškio rajone. Šeimoje augo dar du broliai, šiandien gerai žinomi Lietuvoje menininkai – architektas Česlovas Mazūras ir scenografas, teatro režisierius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Vitalijus Mazūras. Petras Mazūras į dailės mokslus pasuko atsitiktinai, patarus broliui Česlovui. Baigęs Šiaulėnų vidurinę mokyklą, Petras įstojo į Vilniaus dailės akademiją, anuomet vadintą Lietuvos dailės institutu. Jo mokytojais tapo Gediminas Jokūbonis ir Petras Aleksandravičius. 1973 m. baigęs mokslus P. Mazūras dėstė Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o nuo 1989-ųjų tapo Vilniaus dailės akademijos dėstytoju, kiek vėliau – ir Skulptūros katedros vedėju, profesoriumi. 2004 m. P. Mazūras pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją už šiuolaikinės skulptūros plastinės kalbos atnaujinimą ir meninį ekologinių problemų aktualizavimą.

P. Mazūro skulptūros puikiai atlikė laiko išbandymus, bet jos yra tikras, nors visai netipinis praėjusios epochos, t. y. vėlyvojo sovietmečio, kūdikis. Tai kūriniai, kurie kilo iš brežnevinio sąstingio išprovokuotų kultūros studijų ir intensyvaus mąstymo apie meno santykį su tikrove.

Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka

P. Mazūras su jam būdinga geležine logika ir skvarbumu išvalė propagandines apnašas iš socialistinio realizmo sufalsifikuotos tikrovės imitacijos koncepcijos, formų studijų neišsemiamu šaltiniu pasirinkęs gamtą, natūrą. Nuo ankstyvos jaunystės skulptorių traukia technikos ir technologijų pažinimu grįstas galynėjimasis su gamta. Menininkas kuria konceptualius egzotiškų augalų auginimo projektus, kuriuose gyvus augalus derina su akmenimis, medžiais, metalu ir kitomis medžiagomis. Skulptūros objektas, augalas ir drėkinimo sistema sudaro instaliaciją, kuriai būdingas ekologinių problemų meninis įprasminimas.

Skulptoriui ypač rūpi apdirbama medžiaga, jos apdorojimas ir daromas poveikis. P. Mazūras – vienas bronzos autorinio liejimo pradininkų Lietuvoje, kuriantis ir monumentaliąją, ir kamerinę skulptūrą. Menininkas namudinėmis sąlygomis pradėjo lieti bronzą, savo rankomis šlifuoti marmurą ir bazaltą, derinti spalvotus akmenis.

P. Mazūro kūriniuose ryškus kontrasto principas: derinamas poliruotas ir reljefinis paviršius, gamta ir technika, gyvos ir negyvos gamtos formos, archajiškas ir novatoriškas pradas, naudojamos tradicinės medžiagos, transformuojamos kultūrinės prasmės. Domėjimąsi technologijų ir medžiagų teikiamoms galimybėms dar labiau paskatino XX a. pabaigos permainos. Vos leido sąlygos, skulptorius išmėgino sintetines medžiagas, o galiausiai perėjo prie pačios gamtos objektų, kuriuos integruoja į meno kūrinį, pasitelkęs paties konstruojamų mechanizmų.

Nuo XXI a. antrojo dešimtmečio skulptorius ryžtingai pasuko konceptualizmo linkme. Toks lūžis jo kūryboje visiškai dėsningas, nes konceptualizmo ideologija P. Mazūrui visada buvo artima. Sovietmečiu mokykla ir profesinė aplinka neleido pabėgti nuo tradicinių skulptūros vaizdinių, nors savo santykį su profesine tradicija jis perteikė permąstydamas ir perkurdamas konceptualius jos pagrindus.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, skulptorė Ksenija Jaroševaitė gimė 1953 m. lapkričio 17 d. Kaune. Menininkė 1977 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, anuomet vadintą Lietuvos dailės institutu (skulptūros specialybę). Nuo devintojo dešimtmečio menininkė daugiausia kuria religine tematika. 2005 m. K. Jaroševaitė apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už krikščioniškojo dvasingumo tradicijos įprasminimą skulptūrose. Menininkės darbų yra įsigiję Lietuvos, Austrijos, Belgijos, Italijos, Izraelio, Prancūzijos, Vokietijos, Kanados, JAV kolekcininkai, muziejai ir galerijos.

K. Jaroševaitės skulptūros kaltos iš medžio, granito, marmuro, lietos iš bronzos arba aliuminio. Dauguma jų apvalios, dalis – suplokštintos, dvipusės. Kūriniai aptakių formų, subtilios modeliuotės, taikios, ramios. Pagrindinis menininkės vaizdavimo objektas – žmogus. Plastika ir medžiagos įvairios, bet turinys bendras – krikščionybės apmąstymas (šventųjų, piligrimų atvaizdai). Labai svarbi šių kūrinių dalis – tekstai.

Akmenines figūras K. Jaroševaitė „aprengia“ Evangelijos psalmių tekstais. Būtent jie padiktuoja menininkei kūrybos temas. Kruopščiai ant skulptūrų paviršiaus išraižytos Šventojo Rašto arba psalmių ištraukos suteikia skulptūroms dekoratyvumo, praturtina faktūrą, kai kurias padengia it koks ornamentas, tačiau vien gėrėtis neužtenka. Neperskaitę žodžių liksime nesupratę skulptūros prasmės. Beveik visada pasirinkta ištrauka atskleidžia skulptūros atsiradimo priežastį, dažnai iš teksto galima kildinti ir jos pavidalą. Savo šventuosius ir maldininkus ji lipdo sau ir rodo parodose kitiems, taip pat yra atlikusi nemažai užsakymų bažnyčioms. Sukūrė ne tik statulų, bet ir liturginių reikmenų.

Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka

Vienas garsiausių šios rūšies K. Jaroševaitės kūrinių – iš balto marmuro iškaltas šv. Pranciškus (1994) Vilniaus bernardinų šventovėje. K. Jaroševaitė – turbūt vienintelė profesionali lietuvių skulptorė, daugiau kaip 20 metų kurianti religine tematika.

K. Jaroševaitės darbai – savitas reiškinys lietuvių skulptūroje, nelengvai priskiriamas kokiai nors aiškesnei skulptūrų grupei. Skulptorės darbų yra Druskininkuose, Kėdainių Rotušės kiemelyje, MO muziejaus sode. Bene reikšmingiausia jos plastikos dalis – skulptūros pranciškonų ir karmelitų vienuolijose, bažnyčiose: Kauno Šv. Jurgio bernardinų konvento koplyčioje, Kretingos ir Vilniaus Bernardinų bažnyčių zakristijose, Pakutuvėnų bažnytėlėje, Paštuvos vienuolyne ir kt.

Menininkės darbai – tai malda, meditacija ir visada – pastanga suprasti Šventojo Rašto išmintį ir perduoti tą supratimą žiūrovui, tikintis, kad meno kūrinys vieniems padės permąstyti lyg ir žinomus, bet kaskart naujai atsiveriančius dalykus, kitiems – pajusti, jog kelias į krikščionybę visai čia pat.

K. Jaroševaitė itin retai kuria skulptūras viešosioms erdvėms. Interviu Giedrei Jankevičiūtei žurnale „Dailė“ ji teigė: „…kaip skulptorė privalau nestatyti skulptūros ten, kur jos nereikia, nors ir kaip norėtųsi; kad turiu atitinkamai elgtis – nesityčioti iš Dievo, žmonių ir gyvūnų, nes pati esu kūrinys; kad visada reikia prisiminti, jog klaidingai suprasta laisvė daryti bet ką yra destruktyvi ir sukelia agresiją bei smurtą.“

Rašytojos Jurgos Ivanauskaitės atminimo įamžinimo fondo iniciatyva Vilniaus Naujamiesčio pakraštyje Aguonų gatvės skverelyje prie pat „Kablio“ ir autobusų stoties 2008 m. iškilo didingas iš vientiso granito bloko iškaltas „Katinas“ – paminklas Vilniaus katinams ir visoms katiniškoms būtybėms, kurios „mėgsta vaikščiot sau vienos“. Tai didžiausias ir turbūt žinomiausias skulptorės kūrinys miesto erdvei.

Pasakojimas parengtas bendradarbiaujant su MO muziejumi.

Projekto partneris – Vilniaus miesto savivaldybė.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Kostas Kajėnas, Gediminas Šulcas.