Molotovas ir Ribbentroppas Berlyne. Wikipedia.org nuotrauka

Rugpjūčio 23-iąją sukako 30-metų nuo Baltijos kelio, kuriuo 1989-aisiais paminėti 50 metų nuo liūdnai pagarsėjusio Viačeslavo Molotovo ir Joachimo Ribbentropo sandėrio, padalinusio Europą ir sukėlusio baisiausią karą žmonijos istorijoje. 

***

Nekalbėsiu apie Maskvos ir Berlyno susitarimą, nors apie tai rašau labai daug. Kitą kartą pagvildensiu. Nekalbėsiu ir apie tai, kaip Lietuvos diplomatija susidūrė su šia problema, nors tuometinis pasiuntinys Lenkijoje Kazys Škirpa dar 1938 m. Lenkijos politikams ir JAV ambasadoriui Varšuvoje kartojo, kad „Vokietijoje yra milijonai komunistų, tik rudai aprengtų“, todėl, kai tik Josifas Stalinas tokią užuominą dėl susitarimo mestels, Adolfas Hitleris sutiks. Nepaisant to, niekas kelio susitarimui neužkirto, o užkirsti ir negalėjo. Tik dabar tas pats Škirpa, jau siūlė politiniam elitui pasinaudoti susitarimu, kad įgyvendintų dvidešimt metų labiau nei bet kas kitas, lietuvių tautą jungiančią svajonę – atgauti istorinę Lietuvos sostinę Vilnių. Škirpa net apskaičiavo, kad su Lenkija net nereikės kovoti: visos karinės pajėgos bus atitrauktos į Varšuvą, be to, Lietuva neperžengs susitarimu su Sovietų Rusija 1920 m. liepos 12 d. jai pažymėtos teritorinės ribos.

Mūsų politinis elitas šio pasiūlymo neparėmė ir su pasiuntiniu Škirpa susipyko taip, kad jis prašėsi sugrąžinamas į kariuomenę, tačiau jam nebuvo leista palikti diplomatinės tarnybos. Galima pagalvoti, kad būtų sunku mums visam pasauliui kalbėti apie Molotovo-Ribbentropo pakto nedorybes, jei būtume prisidėję prie šio pakto įgyvendinimo, bet juk sunku ignoruoti faktą, kad Lietuvos politinis elitas vis tiek prisidėjo – sutikdami imti Vilnių iš SSRS pusės. Paskaitykime tikrai pakankamai objektyvius Lenkijos karo atašė Leono Mitkiewicziaus atsiminimus, pamatysime, kaip visa tai atrodė iš Lenkijos pusės ir ar buvo didelis skirtumas patiems lenkams, su kieno pagalba mes atgauname Vilnių. Juk vis tiek tai buvo bendras Maskvos ir Berlyno susitarimas. Kodėl taip pasirinko Kaunas, bus aišku rugsėjį, tam buvo daug argumentų. 

***

Vis dėlto kalba čia apie tolesnę tragediją. Berlynas atidavė mus Maskvai, tada nusprendė ją apgauti, bet galiausiai paaiškėjo, kad buvo apgautas pats, nes Maskvoje sėdėjo gudriausias šachmatininkas, sugebėjęs numatyti daugiau ėjimų į priekį ir nebijojęs jokios kainos žemėje savo tikslams pasiekti. Ir vieni, ir kiti skubėjo mus išvaduoti, supriešinti Lietuvos gyventojus tarpusavyje savo tikslais, manipuliuoti skriaudomis ir keršto troškimu, o pasiektos tragedijos masto, neišmatuosime niekada. Todėl tam viliuosi pateikti kelis pavyzdžius – apie du Lietuvos kariuomenės kapitonus. Jų kelias skirtingas, parodantis to meto tragediją. Nesiekiu pateikti atsakymų, taip pat nei teisti, nei teisinti, nei menkinti, nei lyginti – kiekvienas, kas vis dar skaito šį tekstą, pakankamai subrendęs mintyse tai padaryti pats. 

Jonas Žemaitis-Vytautas. Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centro nuotrauka

***

Pirmasis jų – kapitonas Jonas Žemaitis. Puikiai visiems žinomas. 1940 m. okupacija užpuolė jį netikėtai. Be abejo, norėjo priešintis, nes tam ruošėsi visą sąmoningą gyvenimą. Tačiau klausyti vadovybės įsakymo irgi buvo šventa karininko pareiga. Todėl Žemaitis toliau tęsė karininko kelią, stebėjo draugų represijas. Neabejoju, kad priešintis norėjo, kaip ir kiekvienas iš mūsų norime, matydami neteisybę. Į NKVD akiratį nepateko, todėl sovietinės okupacijos metu suimtas nebuvo. Reikėjo būti dvigubai atsargesniam ir dėl to, kad ką tik vedė, jo mylimoji laukėsi kūdikio. Tiesa, 1941 m. birželio 14 d. trėmimo metu buvo išvežta jo sesuo su mažais vaikais. Tai turėjo būti didelė trauma.

Vis dėlto, prasidėjus karui tarp Berlyno ir Maskvos, Žemaitis liko atsargus. Pasitaikius progai, vokiečių lėktuvams apšaudant pasišalino iš sovietinės kariuomenės prie Varėnos, ką turėdami galimybę darė praktiškai visi lietuviai kariai ir karininkai. Tapo karo belaisviu jau vokiečių rankose, sulaukė pasiūlymo stoti į savisaugos dalinius. Nesutiko, gal dėl studijų prestižinėje Prancūzijos karo mokykloje, nepasitikėjo vokiečiais, nemanė, kad šie pripažins Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau teko atsisakyti darbo kariuomenėje. Netrukus gimė sūnus, o jis tapo Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju.

Čia laukė sunki dilema – Žemaitis skaitė ir patikimiems bičiuliams platino antinacinę spaudą, palaikė ryšius, tačiau suprato, kad ginklu stoti prieš vokiečius yra tiesiog bolševikų grįžimo greitinimas. Ir kai tas grįžimas buvo neišvengiamas, o vokiečiai skubėjo Lietuvą apleisti, 1944 m. Žemaitis įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės būrius, atvedė čia daug žmonių, o užmegztus ryšius vėliau panaudojo partizaninėje kovoje. Toliau visi skaitantieji puikiai žino jo istoriją. 1953 m. Žemaitis buvo suimtas – mintys buvo slogios. Jį išdavusieji – artimi draugai, kai kurie jų dirbo okupantui. Stalinas mirė, tačiau Lietuvos laisvės linkme tai neatnešė pokyčių. Tačiau jam liko viltis – SSRS Politbiure buvo linksniuojama jo pavardė, jį akis į akį tardė tuometinis „aukščiausias žmogus“ SSRS hierarchijoje – Lavrentijus Berija.

Laukdamas neišvengiamos mirties, Žemaitis buvo realistas – čekistai parodė jam pionieriaus rūbais aprengto sūnaus nuotrauką, jis suprato, kad, net Lietuvai tapus laisvai, bus žmonių, kurie menkins jo atminimą ar šaipysis. Tačiau jis turėjo stiprią viltį, kad buvo teisingoje istorijos pusėje, o jo vesta kova turės rezultatų. Ir išties turi – Lietuvos karo akademija yra pavadinta jo vardu, priešais Krašto apsaugos ministeriją – jo paminklas, o jis pats pelnytai pagerbtas mūsų valstybėje kaip „Ketvirtasis prezidentas“. Jis tapo herojumi, bet kartu buvo Molotovo-Ribbentropo pakto auka. 1954 m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis buvo sušaudytas.

Į VII fortą Kaune varomi žydai. Asociatyvi Wikipedia.org nuotrauka

***

Antrasis jų – Bronius Kirkila. Mažai žinoma apie šio karininko veiklą iki 1940 m., tačiau sovietų okupacija jį pasitiko labai skaudžiai. Jau rugpjūčio 5 d. jis buvo atleistas iš kariuomenės kaip „nepatikimas elementas“. Vėliau Kirkila buvo suimtas ir žiauriai tardytas, kankintas. Jam įstrigo, kad tardytojas buvo žydų tautybės, nors NKVD dirbo ir daug rusų bei lietuvių. Tikėtina, kad tai buvo žiaurumu pagarsėjęs Eusiejus Rozauskas, kovų skyriaus viršininkas, minimas daugelio kankintų politinių kalinių, partizanų atsiminimuose. Rozauskas buvo toks žiaurus, kad net Stalino laikais už įgaliojimų viršijimą buvo pasiųstas į Vorkutą, kur jį atpažino ne vienas, anksčiau tapęs jo sadizmo auka. Tačiau Nikitai Chruščiovui demaskavus „asmenybės kultą“, Rozauskas pasiskelbė jo auka, didvyriškai grįžo į Lietuvą, tapo LSSR archyvų direktoriumi ir geriau žinomas istorikams kaip lietuviškai ir angliškai išleistų knygų „Faktai kaltina“ autorius.

Tardymų iškankintas Kirkila, tikėjo, kad žydai dominuoja NKVD, o birželio 23 d. jį išlaisvino sukilėliai. Vokiška propaganda sparčiai plito, ją, kad ir kaip būtų skaudu, kartojo ir nemažai Škirpos vadovaujamo Lietuvių aktyvistų fronto tekstų. Visi žydai buvo skelbiami komunistais, pamirštama, kad religingi žydai, sionistai ar apolitiški žmonės baisėjosi komunizmu, kuris taip pat atėmė jų privačią nuosavybę, uždarinėjo laikraščius, persekiojo religines apeigas. Išėjęs iš kalėjimo, Kirkila stojo į savisaugos dalinius, netrukus sužinojo, kad jo žmona su mažomis dukrelėmis išvežtos į Sibirą. Niekas nežinojo, ar žmonės grįš iš Sibiro, gal jie sušaudomi netrukus už Lietuvos sienų. O gal mirs kaip pažeminti vergai nežmoniškame šaltyje, kaip ir nutiko daugybei būtent pirmosios žiemos aukų. Kirkila degė troškimu atkeršyti už žiaurius kankinimus, atkeršyti už mylimą šeimą, sunaikintą mylimą tėvynę. Pradėjo daug gerti. 1941 m. liepos pradžioje, prasidėjus žydų šaudymams VII forte, jiems patyliukais iš už kadro dirigavo vokietis Karlas Jägeris, trindamas rankas, kad surado gerą kandidatą šaudynėms vadovauti – pykčiu degantį kapitoną Kirkilą.

Kokios mintys buvo jo galvoje? Žinoma, jam pavyko atsiteisti ir su vienu kitu komunistu. Kiek jų buvo, žinant, kad aršiausi, tokie kaip Rozauskas, jau seniai keliavo Rytų kryptimi į plačiąją tėvynę? Ar suprato Kirkila, kad atkeršijo ne tiems žmonėms? Ar suprato, kad tapo kažkam kitam, nekaltam, tokiu budeliu, kaip budeliai buvo jam, jį tardę ar jo šeimą į Sibirą vežę sadistai? Ar tikėjosi pamatyti žmoną ir mažas dukreles, jei taip, ką būtų joms pasakęs? Ar matė padėtį iš išeities, supratęs, kad dalis jo bataliono karių pasitraukia iš tarnybos? Ar galėjo pasitraukti jis, vienam kariui pasakęs, kad vokiečiai jam grasino darbą tęsti, kaip būtų gyvenęs po to? Šito niekada nesužinosime. Bet galime numanyti, kad taip, jei kažkas apie šiuos dalykus mąstė, tai mąstė jis. Jis tapo budeliu, bet kartu buvo Molotovo-Ribbentropo pakto auka. 1941 m. liepos 12 d. Bronius Kirkila nusišovė.