Salotietis dailininkas Balys Tuskėnas. Dienraščio „Sekundė“ archyvo nuotrauka

Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalas „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2019 m. Nr. 1)

Pas dailininką BALĮ TUSKĖNĄ iš sostinės dardame dvi valandas. Užpuola trumpa ir staigi audra. Bet niekas nebaisu – knieti susipažinti su tikrai nelietuviškus, bet dar ir nežemiškus peizažus tapančiu menininku. Atpažinti B. Tuskėno namą nesunku – visas jis išpaišytas floristiniais motyvais, kieme lyg niekur nieko stovi laivas, o jo šešėlyje glaudžiasi motociklas.

Pokalbį su salotiečiu B. Tuskėnu pradėjome nuo aktualijų. Birželio 15 dieną laukė „Antaninės ant Mūšos“. Šis renginys vyksta jau penktus metus. Menininkas pasakoja: „Tai tradicija tapusi šventė. Jau lyg ir ja garsėjame. Vienais metais tema buvo „Viduramžiai“, kitais metais šventę skyrėme Lietuvos šimtmečiui. Iš rajono atvažiuoja daug žiūrovų. Buvome latvių pasikvietę – istorinės rekonstrukcijos meistrų, kurie pristatė vikingų laivo kopiją. Šių metų tema – kantri (angl. country). Vietinė parduotuvė jau privežė skrybėlių. Pasikvietėme grupę „Flame & The Rolltones“ ir „Klaidonis“.“

Taigi organizuojate bendruomenę buriančius renginius. Kitas jūsų hobis – motociklai?

2013 metais buvo „Harley Davidson“ jubiliejus. Ta proga per 6 savaites apie 16 tūkstančių kilometrų apvažiavome JAV keliais.

1977 metų gegužės 13 dieną įsigijau pirmąjį motociklą – naują „Jawa“. Visą naktį nesitraukiau nuo pirkinio. Man nieko taip nereikėjo kaip motociklo. Jau daugiau kaip 40 metų važinėju motociklu, priklausau motociklininkų klubui „Harley-Davidson Lietuva“. Išsipaišau savo motociklus. Man svarbiausia ne naujas, bet patikimas motociklas.

O koks kūrybinis skirtumas tarp aerografijos ir tapybos? Kaip šios jūsų kūrybinės sritys koegzistuoja?

Aerografija – toks efekto menas. Tapyba yra tapyba. Man reikia tapyti. Man neužtektų hepeningo, veiksmo. Kartais pabandome su Pasvalio rajono menininkų klubu „Rats“ ką nors performatyvaus.

Tikriausiai dažnai sulaukiate klausimo, ar nesinori persikelti į sostinę ar kitą didesnį miestą?

Atsakymas slypi apsidairius aplink. Čia gražu. Iš tiesų iš kaimo neimdavo į sovietinę armiją, įsidarbinau čia dailės mokytoju. Taip išvengiau tarnavimo armijoje. Čia dirbu jau 34 metus – esu Saločių Antano Poškos pagrindinės mokyklos dailės mokytojas metodininkas. Per tą laiką susilipdžiau namą.

Kita vertus, save čia realizuoju. Su mokiniais rengiame įspūdingus karnavalus. Vienas dalykas – pats pažaidi, o ir vaikams ką nors bandai suteikti. Dabar jų kiti autoritetai, kiti poreikiai. Jaunimėlis provincijoje jaučiasi truputį nuskriaustas. Nieko blogo apie tuos vaikus nesakau – tiesiog jiems žiūrėjimas į telefoną yra viskas. Kūrybinė užduotis fantastine tema mokiniams tampa pati sunkiausia. Jie knygų mažokai skaito, o juk skaitydamas susikuri vaizdus, lavini vaizduotę. Pamenu, skaitydavau apie indėnus, valgydavau lašinukus ir atrodydavo, kad bizonienos kepsnį kertu. Krūmuose statydavome indėnų palapinių miestelius.

Balio Tuskėno tapyba. Tuskenas.lt nuotrauka
Balio Tuskėno tapyba. Tuskenas.lt nuotrauka
Balio Tuskėno tapyba. Tuskenas.lt nuotrauka
Balio Tuskėno tapyba. Tuskenas.lt nuotrauka

Menas yra tai, kaip pataikai į tą natą. Pamatai stiprų dalyką, ir jis veikia. Manau, tapytojų formatai didėja būtent dėl poveikio ploto. Pagrindinė miniatiūra žmogui dabar yra mobilusis telefonas. Žmogus meninei miniatiūrai neturi laiko – pamatė, suvartojo, efektas pasiliko. Menas ir vystosi ta kryptimi – norint prisibelsti prie žiūrovo, reikia šoko, efekto, priblokšti žmogų...

Tai gal iš čia – iš vaikystės – jūsų paveikslų egzotiški kalnai ir dykumos?

Gal turėčiau vietinius krūmelius tapyti, bet Amerika buvo išsvajota nuo vaikystės. Nuvykdamas į Ameriką „legalizavau“ save – štai tapau kalnus, kuriuos dabar jau mačiau. Buvau į abstrakcijas nuklydęs, bet pačiam po kiek laiko tampa neįdomu, nes jau žinai, ką darysi. Dabar grįžau į realizmą su siurrealizmo prieskoniu. Dabar jau niekam nieko įrodinėti nesinori ir nereikia. Nežinau, ar visados kursiu paveikslus.

Šneku su dukromis, kad parodos nebeužgniaužia kvapo. Steampunku susižavėjau. Ir karnavalą darėme steampunkišką – visokie skraidantys laivai. Bet negali radikaliai pasikeisti. Jau sykį radikaliai pasikeičiau, kai išėjau iš visiško realizmo. Realistinė maniera – stebi gamtą, bandai nutapyti ir neišeina taip, kaip matai, visą laiką esi nepatenkintas savimi. Radikalus perėjimas į kitą plotmę suteikė laisvės. Dabar galiu debesį kaip burbulą paišyti, bet realistas manyje liko.

Taip pat likęs atsakomybės jausmas, negali pateikti nesąmonės. Jeigu taškaisi, tai taškykis, bet ištaškyk tai, ką reikia. Dabar, pasižiūrėjęs į Venecijos bienales, galvoju, kodėl taip nepadarau. Visada norisi naujų dalykų.

Na, o jums kas yra menas?

Ko gero, tai gyvenimo priedas, prieskonis, meilė. Būna etapų, kai ilgai netapau, bet prinokstu, užeina badas, ir einu tapyti.

1994 metais eksponavau pirmąją parodą Šiauliuose. Tada žodis „galerija“ skambėjo didingai. Nusipaišai sau plakatą... Po tos pirmosios parodos a. a. Klaudijus Petrulis pakvietė į „Vartų“ galeriją surengti parodos. Tuo metu žiūrovas viską prarydavo, nes buvo visko stygius. Stygius prekių, vaizdų. Dabar dominuoja persisotinimas. Ir pačiam buvo įdomu tapyti, užkariausi, atrodė, pasaulį. Nepakartojami laikai buvo. To laikmečio emocijos ilgiuosi, bet viskas eina, praeina, niekur nebegrįši.

Kas pirmiau atsirado – susidomėjimas motociklais ar daile?

Tapyba gyvenime atsirado savaime. Visada norėjau būti dailininkas. Baigdamas vienuoliktą klasę jau turėjau motociklą. Būsima žmona į darbo stovyklą atvažiavo, motociklu pasivažinėjome, taip susipažinome ir susidraugavome.

Sykį Žibuntas Mikšys, Šiauliuose pamatęs mano darbus, pasakė, kad jie įdomūs. Tada buvo juodų rėmų mada, tad taip ir įrėminau. O jis manęs klausia: „Argi nematai, kad netinka?“ Autoritetas manęs nesumalė į miltus, bet atvėrė akis. Gyvenimas provincijoje – atitrūkus nuo menų – turi ir pliusų, ir minusų. Gerai, kad su bendra srove neplauki, mažiau esi patekęs į kitų įtaką, gal nuoširdesnis būni. Tačiau esi kiek izoliuotas.

Balio Tuskėno aerografija. Tuskenas.lt nuotrauka
Balio Tuskėno aerografija. Tuskenas.lt nuotrauka
Balio Tuskėno aerografija. Tuskenas.lt nuotrauka

Dabar jaučiuosi kaip niekada laisvas. Nesąmonių nedarau. Jaunystėje turėjau daug abejonių, kokiu keliu eiti. Dabar kelias aiškus. Daryk, ką nori. Klaudijus Petrulis ir Jūratė Mykolaitytė – teko su jais pabendrauti – paprasti žmonės, pasiekę tam tikrą lygį be jokių pozų. Turiu minty žmonių santykius.

Papasakokite plačiau apie Pasvalio rajono menininkų klubą „Rats“? Kokia jo veikla?

Susikūrėme 1992 metais. Pasvalyje tuo metu buvo profesionalių menininkų, tai jie ir susibūrė. Tada, pradžioje, klubui priklausė keliolika narių. Tokį bohemišką ratelį sudarėme, vežiojome parodas, garsinome Pasvalio kraštą. Visi buvome ragavę meno mokslo. Nusprendėme tautodailę palikti atskirai, nes save identifikavome kaip profesionalus. Nėra disonanso tarp kūrinių, kai eksponuoji vien profesionalų darbus nemaišydamas jų su tautodaile. Taip tobulėjame ir patys.

Tradicinėmis tampa Pasvalio miesto šventėje vykstančios mūsų klubo parodos, rengiame jubiliejines parodas, leidinuką kokį išleidžiame. Kultūros centre įrengtos vitrinos. Norime padaryti instaliacijų, truputį kitaip save pateikti. Bandome keisti mąstymą – parodyti sau ir kitiems, kad galima daryti truputį kitaip. Kai buvau dvidešimtmetis, norėjau pakeisti pasaulį. Paskui pamačiau, kad reikia keisti save. Dabar viskas greitai keičiasi. Gali pamatyti gražių dalykų, žmonės laisvėja, dėl ko smagu. Kūrybinis bagažas yra, o ką reiškia pasiekimas dailėje? Juk ne koks nors ženklelis ar medalis. Čikagoje buvo eksponuojamas vienas mano darbas – labai tuo džiaugiuosi.

Kodėl jūsų koloritas toks artimas vienspalviam – dominuoja smėlinė spalva?

Kažkada perskaičiau tokį posakį: „Kuo mažiau spalvų, tuo jos geriau susigyvena tarpusavyje.“ Žemės spalvos man priimtinos, artimesnės. Cheminių spalvų nematau kaip sau tinkančių. Mėlyną vos vos naudoju.

Būna, „prigrybauju“, šito, galvoju, nerodysiu, o po kiek laiko mąstau, kodėl gi neparodžius. Kitu kampu pažiūriu. Žmonės, būna, sudegina savo paveikslus – tokių drastiškų veiksmų nesiimu.

Dabar jaučiuosi kaip niekada laisvas. Nesąmonių nedarau. Jaunystėje turėjau daug abejonių, kokiu keliu eiti. Dabar kelias aiškus. Daryk, ką nori. Klaudijus Petrulis ir Jūratė Mykolaitytė – teko su jais pabendrauti – paprasti žmonės, pasiekę tam tikrą lygį be jokių pozų. Turiu minty žmonių santykius.

Vienu metu egzistavo kritikos nebuvimas. Sveiką kritiką įdomu išgirti. Jaunystėje buvome radikalai – apie vyresniuosius kalbėjome, kad jie, krienai, nieko nesupranta, o mes pezame prigėrę pigaus vyno ir neva viską žinome. Paskui susitikęs parodose pamatai, kad nebuvai teisus. Bet misija būti įdomesniam buvo reikalinga.

Balio Tuskėno tapyba. Tuskenas.lt nuotrauka
Balio Tuskėno tapyba. Tuskenas.lt nuotrauka

Manau, kad menas keisis, transformuosis. Glumina, kai meną sutapatina su triuku. Menas nėra tai, kas gražu – menas yra tiesa. Pilnas jutubas triukų, jie man neimponuoja – tai vieno efekto išmokimas.

Ar turite lietuvių dailėje autoritetų, mėgstamų autorių?

Man Algis Griškevičius patinka – jis toks aiškus ir įdomus. Mažų potėpiukų technika, netikėtos spalvos atsiradimas. Jį vertina manyje tūnantis žmogus realistas. Romanas Vilkauskas – hiperrealistas. Saulėgrąžų ir laikraščių įstabių pritapęs. K. Petrulis – kaip žmogus nuostabus, darbai – dekoratyvūs. J. Mykolaitytė – jos fantazija laki. Dalia Kasčiūnaitė savo abstrakcijomis žavi. Šarūnas Sauka savo meistriškumu – na, stipru, vieni vartai. Nustebino Saulius Vaitiekūnas ir jo darbai: su putomis, su dujokaukėmis, žinia iš telefono būdelės.

Menas yra tai, kaip pataikai į tą natą. Pamatai stiprų dalyką, ir jis veikia. Manau, tapytojų formatai didėja būtent dėl poveikio ploto. Pagrindinė miniatiūra žmogui dabar yra mobilusis telefonas. Žmogus meninei miniatiūrai neturi laiko – pamatė, suvartojo, efektas pasiliko. Menas ir vystosi ta kryptimi – norint prisibelsti prie žiūrovo, reikia šoko, efekto, priblokšti žmogų...

Manau, kad menas keisis, transformuosis. Glumina, kai meną sutapatina su triuku. Menas nėra tai, kas gražu – menas yra tiesa. Pilnas jutubas triukų, jie man neimponuoja – tai vieno efekto išmokimas. Man patinka street art. Kaunas turi kažkokį kiemelį – tokių oazių atsiranda, kur menas visai šalia. Vilniuje yra Užupis. Tai vietos, kuriose menas yra be frako. Nors menas su fraku tam tikrame sluoksnyje irgi turi būti. Visokio meno turi būti. Kaip ir visokių žmonių.

logo