Ką tik pasirodė Nicolaas Sintobino SJ knyga „Apie jėzuitus – ir nerimtai. Humoras ir dvasingumas“(„Magnificat leidiniai“, iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Grabytė). Jos autorius supažindina su įvairiais ignaciškojo dvasingumo ir jėzuitų gyvenimo aspektais. Humoras – vienas iš jų. Kiekvienas skyrius pradedamas karikatūra ir trumpu anekdotu, kaip įvadu į tolesnį konkretų ir dalykišką pasakojimą. Ji išleista minint jėzuitų misijos Lietuvoje 450 m. jubiliejų.

Nikolaas Sintobinas SJ – flamandas jėzuitas, dvasinis palydėtojas, veda įvairius mokymus, ypač daug dėmesio skiria ignaciškojo dvasingumo sklaidai interneto erdvėje.

Kviečiame skaityti Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolo t. Vidmanto Šimkūno įvadą knygai ir jos ištrauką.

Mes, krikščionys, tikime į Dievą, kuriam priskiriame visas gerąsias savybes, ir dar aukščiausiu lygiu. O kaip su humoru? Ar Dievas turi humoro jausmą? Jei taip, jis turėtų būti begalinis. Ar Jėzus buvo linksmas žmogus? O kaip šventieji, ar jie mokėjo šmaikščiai pajuokauti? Ir apskritai, ar humoras svarbus krikščioniui ir ką bendra tai turi su dvasingumu? Jau pastebėjote, kad pabėriau daug klausimų. Ir tai neturėtų labai stebinti, nes gebėti tinkamai paklausti yra svarbu, o jei kartais sugebi paklausti su humoru, – tiesiog nuostabu.

Kartais tenka girdėti, kad jėzuitai išsilavinę, dirba rimtus darbus, yra itin dvasingi... Tarp eilučių girdisi – ir mirtinai nuobodūs. O štai čia – knygutė, kurioje jėzuitai nebijo pasišaipyti iš savęs ir kitų. Dar labiau. Jos autorius kunigas jėzuitas juokingus pasakojimus sugeba panaudoti, skaitytojui glaustai pristatydamas Jėzaus Draugiją ir ignaciškojo dvasingumo ypatumus.

Gebėjimas pasijuokti iš savo ar kito silpnybių, jo neįskaudinant, galėtų būti laikomas jei ne dorybe, tai bent puikia asmenybės savybe. Juk gerą humoro jausmą turintis žmogus – palaima bendruomenei. Ne be reikalo priimant kandidatą į Jėzaus draugiją atsižvelgiama ir į šią jo savybę. Populiariosios psichologijos literatūroje rašoma, kad geras humoro jausmas yra geros psichologinės sveikatos ženklas. Štai rašytojas jėzuitas Jamesas Martinas straipsnyje „Pats tikriausias ženklas“ išvardija bent dešimt priežasčių linksmumui, humorui ir juokui. O vienas mūsų provincijos bendrabrolis mėgsta sakyti: „Jei matai, kad artėja tragedija, – daryk iš to komediją.“ Tad jei skaitydami šią knygutę nusišypsosime ar net skaniai pasijuosime, žiūrėk, ir pilsime gydančio balzamo ant savo ir aplinkinių sielų, nes geras humoras, kaip ir geras vynas, džiugina širdį.

„Magnificat leidinių“ iliustracija

Visur Dievo ieškoti ir Jam tarnauti


Vienas žmogus prašo pranciškono sukalbėti noveną, kad nacionalinėje loterijoje laimėtų leksusą.

– O kas tas leksusas?

– Prabangus automobilis.

– Dieve maloningas! Šventasis Pranciškus tikrai laikytų jį nederamu neturto įžadui. Apgailestauju, bet nė už ką dėl to nesimelsiu.

Žmogus susiranda dominikoną.

– Galbūt jūs galėtumėte sukalbėti noveną, kad laimėčiau leksusą?

– O kas tas leksusas?

– Prabangus automobilis.

– O Dieve! Šventasis Tomas Akvinietis mus persergėja dėl aistros šio pasaulio gėrybėms. Apgailestauju, bet tikrai dėl to nesimelsiu.

Galiausiai nusivylęs vyriškis kreipiasi į jėzuitą:

– Tėve, labai prašau jūsų sukalbėti noveną, kad laimėčiau leksusą.

– O kas ta novena?

 

Ignacas Lojola buvo reformatorius, Katalikų Bažnyčioje gerokai sujaukęs ir tradicinius vienuolinio gyvenimo įpročius. Viena akivaizdžiausių ir toje epochoje labiausiai šokiravusių jo įdiegtų naujovių buvo choro maldos panaikinimas. Pasak Ignaco, jėzuitai neturėtų keletą kartų per dieną pertraukti savo veiklos ir rinktis į koplyčią bendrai Valandų liturgijai. Vietoje to, savo maldos gyvenimą jie organizuos asmeniškai, tardamiesi su dvasios tėvu. Taip pat buvo nuspręsta, kad jėzuitai nebedėvės dėmesį patraukiančių drabužių ir nebegyvens atsiskyrę nuo žmonių atokiuose vienuolynuose, o įsikurs miestuose, tarp kitų gyventojų, dažnai – įprastuose namuose.

Savo bendražygius Ignacas kviečia Dievo ieškoti ir Jam tarnauti visur, sakydamas, kad jo pasekėjų veikla gali būti įvairi ir netikėta. Daug jėzuitų tarnauja kaip parapijų kunigai, yra ugdytojai ar dvasios palydėtojai; kiti dirba švietimo ar medicinos srityse. Nuo seno jėzuitai yra įsitraukę į tiksliuosius mokslus, tokius kaip astronomija, matematika ar kartografija. Šiandien kai kurie jų specializuojasi etikoje, ekologijoje, tarptautinėje politikoje, kino, šokio, muzikos mene, yra interneto specialistai...

Pagrindinė jėzuitų užduotis yra Dievo buvimą pasaulyje daryti regimą ir prieinamą visur ir visiems, taip pat ir srityse bei disciplinose, neturinčiose tiesioginio sąlyčio su Bažnyčia. Nuolatinis jų iššūkis yra visiškai pasinerti pasaulyje ir mylėti jį visa širdimi, patiems būnant „ne iš pasaulio“. Dėl to visiškai nekeista, jog tradicinių maldingumo praktikų, kad ir kokios jos būtų vertingos, laikosi ne visi jėzuitai.