Rug­pjū­čio 30 d. minime palaimintąjį Ildefonsą Šusterį, vys­ku­pą (1880–1954).

Il­de­fon­sas Šus­te­ris gi­mė 1880 me­tais Ro­mo­je, o dar tiks­liau – Va­ti­ka­ne, iš Švei­ca­ri­jos ki­lu­sio­je šei­mo­je. Jis bu­vo po­pie­žiaus zu­a­vų siu­vė­jo, li­ku­sio be dar­bo po Por­ta Pia var­tų štur­mo, sū­nus.

Dar la­bai jau­nas įsto­jo į Šv. Pau­liaus už sie­nų (San Pa­o­lo fuo­ri le Mu­ra) be­ne­dik­ti­nų vie­nuo­ly­ną sos­ti­nė­je. 1904 me­tais bu­vo įšven­tin­tas į ku­ni­gus. Dau­ge­lį me­tų šia­me Šv. Pau­liaus vie­nuo­ly­ne, ku­rio aba­tu 1918 me­tais bu­vo iš­rink­tas, mo­kė no­vi­ci­jus. Ke­le­rius me­tus bu­vo se­mi­na­ri­jų, vie­nuo­lių or­di­nų bei vys­ku­pi­jų, ku­rio­se iš­kil­da­vo spręs­ti­nų klau­si­mų ar rei­kė­da­vo iš­nar­plio­ti su­dė­tin­gas si­tu­a­ci­jas, apašta­li­nis vi­zi­ta­to­rius. At­lik­da­mas šią ne vi­sa­da pa­pras­tą ir malinią už­duo­tį jis iš­si­sky­rė spren­di­mų bei prie­mo­nių griež­tu­mu.

1929 me­tais bu­vo iš­rink­tas Mi­la­no, ku­rio se­mi­na­ri­jas prieš ke­le­tą me­tų bu­vo vi­zi­ta­vęs, ar­ki­vys­ku­pu ir pa­kel­tas kar­di­no­lu. Tai­gi gar­sas apie jo ne­pa­len­kia­mą griež­tu­mą čia jau bu­vo pa­skli­dęs iš anks­čiau. Ta­čiau jis tu­rės ga­li­my­bę ne tiek jį pa­neig­ti, kiek at­skleis­ti ki­tus sa­vo – žmo­giš­kuo­sius bei ar­ti­mo mei­lės – bruožus.

Jis pui­kiai iš­ma­nė li­tur­gi­ją (ją dės­tė po­piežiškuo­siuo­se uni­ver­si­te­tuo­se), tad at­gai­vi­no Šv. Amb­ra­zie­jaus li­tur­gi­jos tra­di­ci­jas, o bū­da­mas ne­nuils­ta­mas veik­los žmo­gus, sa­vo au­to­ri­te­tu ska­ti­no ak­ty­vų ga­ny­to­jišką dar­bą bei as­ke­zę.

Nors ir bū­da­mas kar­di­no­las bei tu­rė­da­mas vi­sas jo ti­tu­lui pri­de­ran­čias pri­vi­le­gi­jas, jis nie­ka­da ne­nu­sto­jo bū­ti vie­nuo­lis. Tė­vas Da­vi­das Tu­rol­do jį pa­va­di­no „pa­sau­liui pa­sko­lin­tu vie­nuo­liu“. Jo die­nos ir to­liau ėjo pa­gal vie­nuo­ly­no die­no­tvarkę. Vys­ku­pa­vi­mo pra­džio­je, jis ir vys­ku­pi­ją su­vo­kė kaip di­de­lę aba­ti­ją, ku­rio­je pa­ra­pi­jos ben­druo­me­nė pir­miau­sia tu­rė­jo bū­ti mal­dos ben­druo­me­nė. Ti­kin­tie­siems siū­lė ti­pi­nius vie­nuo­ly­no gy­ve­ni­mo mo­de­lius, o jo pa­vyz­džio pa­trauk­ti ti­kin­tie­ji juo se­kė. Ku­ni­gams sa­ky­da­vo: „Iš pra­džių mal­da, o pas­kui pa­moks­lai.“ Jis ir pats bu­vo di­dis mal­dos meist­ras.

Gy­ve­no pa­gal vi­sus vie­nuo­li­nio gy­ve­ni­mo – o ypač sai­kin­gu­mo, san­tū­ru­mo bei ne­tur­to – prie­sa­kus ir no­rė­jo, kad pa­gal juos sa­vo gy­ve­ni­mą, bent jau iš pra­džių, tvar­ky­tų ir ki­ti, ypač su­pa­sau­lie­tiš­kė­ju­si dva­si­nin­ki­ja, to­dėl užsit­rau­kė dau­ge­lio an­ti­pa­ti­ją. Jis be ga­lo griež­tai lai­kė­si ne­tur­to įža­do, tad sa­vo mir­ties va­lan­dą ga­lė­jo pa­sa­ky­ti: „Per ma­no ran­kas per­ėjo šim­tai mi­li­jo­nų, ta­čiau aš li­kau ne­tur­tin­gas ir ne­tur­tin­gas no­riu ir nu­mir­ti.“ Ne­tur­tą jis pa­ver­tė ar­ti­mo mei­le. Ma­ty­da­mas ki­tų skur­dą, jis bū­tų ga­lė­jęs ati­duo­ti vis­ką. Per ka­rą jis or­ga­ni­za­vo pa­gal­bą tūks­tan­čiams, ta­čiau apie kai ku­riuos jo as­me­ni­nius po­el­gius su­ži­no­da­vo tik ne­dau­ge­lis. Jam bu­vo įpras­tas da­ly­kas ati­duo­ti vie­ną čiu­ži­nį (jis bu­vo pa­ste­bė­jęs, jog jo lo­vo­je jų bu­vo du) ko­kiai ne­tur­tin­gai šei­mai, sun­kiai be­si­ver­čian­čioms vie­nuo­lėms nu­neš­ti vi­sa tai, ką jam do­va­no­da­vo per pa­sto­ra­ci­nius vi­zi­tus, ar su skurdžiau­siais vys­ku­pi­jos ku­ni­gais pa­si­da­ly­ti sa­vo pa­ties rū­bais. Bet apie šiuos da­ly­kus ži­no­da­vo tik tie, ku­riems jis pa­dė­da­vo. Jis no­rė­jo, jog ir jo ku­ni­gai bū­tų ne­tur­tin­gi ir at­si­dė­tų gai­les­tin­gu­mo dar­bams.

Šv. Pauliaus bazilika už Romos sienų. Vikipedijos nuotr.

Pa­sto­ra­ci­nė­je veik­lo­je jis įkvė­pi­mo sė­mė­si iš šv. Ka­ro­lio Bo­ro­mie­jaus bei kar­di­no­lo Ka­ro­lio Fe­ra­rio (Car­lo Fer­ra­ri), at­gai­vi­no įvai­rias bro­li­jas, ka­te­kiz­mo mo­kyk­las bei ora­to­ri­jas. Kaip ir šie du jo šven­tie­ji pirm­ta­kai, jis dė­jo daug vil­čių į pa­sto­ra­ci­nius vi­zi­tus bei vys­ku­pi­jos si­no­dus. Per dvi­de­šimt pen­ke­rius me­tus maž­daug de­vy­nis šim­tus sa­vo vys­ku­pi­jos pa­ra­pi­jų jis ap­lan­kė po pen­kis kar­tus.

Jo vys­ku­pa­vi­mas bu­vo nuo­la­ti­nė pi­lig­ri­mys­tė. Lan­kė net ir to­li­miau­sias pa­ra­pi­jas, ne­di­de­lius, Švei­ca­ri­jos pa­sie­ny­je esan­čius slė­nių kai­me­lius, ku­riuos bu­vo ga­li­ma pa­siek­ti tik ko­piant sta­čiais kal­nų ta­kais pės­čio­mis ar­ba mu­lu.

Kiek­vie­no­je pa­ra­pi­jo­je jis au­ko­da­vo šv. Mišias, sa­ky­da­vo pa­moks­lus, tik­rin­da­vo pa­ra­pi­jos kny­gas, vai­kus klau­si­nė­da­vo ka­te­kiz­mo, jiems su­teik­da­vo Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tą. Kaip ir pri­de­ra ge­ram ga­ny­to­jui, jis pui­kiai su­si­pa­ži­no su sa­vo „ave­lė­mis“ ir per­pra­to net ir la­biau­siai už­slėp­tus pa­ra­pi­jų rei­ka­lus.

Kiek­vie­nam vi­zi­tui bai­gian­tis pa­pras­tai bu­vo su­šau­kia­mas vys­ku­pi­jos si­no­das, ku­ria­me bu­vo nag­ri­nė­ja­mi or­ga­ni­za­ci­niai vys­ku­pi­jos klau­si­mai.

San­ty­kiuo­se su pa­sau­lie­ti­ne val­džia – tuo me­tu bu­vo pats fa­šis­ti­nio re­ži­mo kles­tė­ji­mo me­tas – jis iš pra­džių lai­kė­si pa­gar­biai, bu­vo at­vi­ras šio re­ži­mo idė­jų, ins­ti­tu­ci­jų bei už­mo­jų krei­pi­mui ka­ta­li­kiš­ka lin­kme. Ta­čiau nuo 1938 me­tų, kai re­ži­mas ėmė leis­ti ra­sis­ti­nius įsta­ty­mus, jo po­zi­ci­ja ta­po daug san­tū­res­nė, to­kia išli­ko ir Salò Res­pub­li­kos me­tais.

Kaip ir šv. Ka­ro­liui Bo­ro­mie­jui, Šus­te­riui te­ko sa­va rykš­tė. Tai bu­vo ka­ras, Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras, vė­liau vir­tęs be­veik pi­lie­ti­niu ka­ru tarp į at­kak­lią ko­vą įsi­trau­ku­sių fa­šis­tų ir an­ti­fa­šis­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių par­ti­za­nų. Ne­pa­no­rė­jęs pa­lik­ti mies­to kar­di­no­las tais mo­men­tais iš tie­sų tap­da­vo vi­sų tė­vu.

Ar­ki­vys­ku­pi­jos pa­sta­tą jis pa­ver­tė pa­gal­bos ka­ro be­lais­viams tel­ki­mo cen­tru bei din­gu­siu ka­rei­vių pa­ieš­kos biu­ru. At­vė­rė du­ris alks­tan­tie­siems, be­na­miams, su­žeis­tie­siems... Dau­ge­lis po­li­ti­nių ka­li­nių (ir ka­ta­li­kų, ir žy­dų) jo pa­stan­go­mis at­ga­vo lais­vę, o dau­gy­bė per­se­kio­ja­mų­jų ra­do prie­globs­tį ir iš­si­gel­bė­ji­mą kle­bo­ni­jo­se bei vie­nuo­ly­nuo­se.

No­rė­da­mas gau­ti rei­kia­mų prie­mo­nių ir taip at­si­liep­ti į ne­si­liau­jan­čius pa­gal­bos pra­šy­mus, pats kar­di­no­las bels­da­vo­si į tur­tin­gų­jų du­ris bei ape­liuo­da­vo į sa­vo vys­ku­pi­jos žmo­nių ge­rą šir­dį.

Bai­gian­tis ka­rui, jis, tuo me­tu Šiau­rės Ita­li­jo­je kom­pe­ten­tin­giau­sias žmo­gus, tar­pi­nin­ka­vo tarp fa­šis­tų, vo­kie­čių bei Na­cio­na­li­nio iš­lais­vi­ni­mo ko­mi­te­to par­ti­jų dėl Mu­so­li­nio ka­pi­tu­lia­ci­jos. Apie šį tar­pi­nin­ka­vi­mą jis iš­lei­do do­ku­men­tų rin­ki­nį „Pas­ku­ti­nės re­ži­mo die­nos“, ku­ris bu­vo pla­čiai ap­ta­ria­mas. Jis taip pat pa­ra­šė ne­ma­žai pui­kių kny­gų vie­nuo­lys­tės is­to­ri­jos, li­tur­gi­jos bei vie­nuo­lių dva­sin­gu­mo te­mo­mis.

Pa­si­bai­gus ka­rui daug pri­si­dė­jo at­sta­tant mies­tą. Rė­mė ku­ni­go Kar­lo Njo­ki (Car­lo Gnoc­chi) ka­re su­luošin­tie­siems tei­kia­mą pa­gal­bą, o kai 1948 me­tų Ka­lė­dų iš­va­ka­rė­se Mi­la­ne su­ša­lę mi­rė ke­le­tas skur­džių, kai ku­riuos sa­vo drau­gus ver­sli­nin­kus pa­ska­ti­no įsteig­ti Ko­mi­te­tą, skir­tą rū­pin­tis pa­pras­tų, bet jau­kių na­mų be­na­miams sta­ty­ba.

Ne­nuils­ta­mai dar­buo­da­ma­sis jis per­ko­pė sep­ty­nias­de­šimt­me­tį ir nie­kad ne­lei­do sau pail­sė­ti. Tai jis pa­da­rė tik vie­ną kar­tą, gy­dy­to­jų pa­ta­ria­mas, 1954 me­tų va­sa­rą Ve­ne­go­ne. Šis po­il­sis bu­vo pir­ma­sis ir pas­ku­ti­nis, nes po ke­lių die­nų jis mi­rė. Jo gy­ve­ni­mo šven­tu­mą bei jo did­vy­riškas do­ry­bes ofi­cia­liai pri­pažino Jo­nas Pau­lius II, 1996 m. ge­gu­žės 12 d. pa­skel­bęs jį pa­lai­min­tuo­ju.

Iš Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga