Rugpjūčio 31 d. minime palaimintąjį Petrą Tarrés i Claret, kunigą ir gydytoją.

Petras Tarrés i Claret gimė 1905 m. gegužės 30 d. Manresoje, Ispanijoje. Jo tėvai buvo labai religingi žmonės, tai padarė didelę įtaką jo dviem seserims – Frančeskai ir Marijai – jos abi įstojo į vienuolyną.

Petras buvo labai linksmo ir atviro būdo žmogus, mylėjo gamtą ir mielai padėdavo kitiems. Dar vaikas būdamas jis talkininkavo vaistinėje ir vaistininkas, Jozefas Balaguer, paskatino jį tęsti medicinos studijas.

1921 m. Petras išvyko studijuoti į Barseloną - jis nusprendė įgyvendinti savo svajonę ir vieną dieną tapti gydytoju, kad galėtų padėti kitiems.

Studijų metais Petro dvasiniu vadovu buvo kun. Jaume Serra, kuris padrąsino jį įstoti į „Katalonijos jaunų krikščionių federaciją“. Ši organizacija, kuri reguliariai susitikdavo Šv. Pilypo Nėrio Oratorijoje, siekė visuomenėje atgaivinti krikščionišką dvasią.

Petras buvo paskirtas Federacijos prezidentu, jo atvirumas ir entuziazmas suteikė grupei naujos energijos ir veržlumo. Jis buvo kitiems pavyzdys, o jo uolumas ir užsidegimas skatino jį keliauti Katalonijos keliais savo mažu automobiliu (kurį jis vadino ‚Darbo instrumentu“) kaip pasaulietis misionierius.

Jis atvirai kalbėjo apie Dievą, Bažnyčią ir krikščionišką gyvenimą jaunimui ir tiems, kuriuos sutikdavo gatvėse; taip pat prisidėjo formuojant naujas Federacijos grupes.

Jo dvasinio gyvenimo „paslaptis“buvo atsidavimas Eucharistijai ir sūniška meilė Dievo Motinai. Petras susirašinėjo su daugybe Federacijos narių ir rašė straipsnius, kurie buvo spausdinami Federacijos savaitiniame laikraštyje.

Taip pat jis įsitraukė į Katalikų judėjimą, 1935 m. buvo paskirtas arkivyskupijos komiteto sekretoriumi.

Po metų gavęs medicinos laipsnį, pradėjo savo praktiką Barselonoje. Čia kartu su gydytoju Gerardu Manresa įkūrė medicinos kliniką tiems, kuriems teikėjo pagalbos, bet kuriems ji buvo neprieinama.

Pal. Petras Tarrés i Claret. Archyvinė nuotrauka publikuojama www.galeriametges.cat

Kaip gydytojas, Petras buvo gailestingumo ir pamaldumo pavyzdys. Jis niekad neprarado jam įgimto džiaugsmo, visuomet padėdavo tiems, kuriems reikėjo pagalbos. Ispanijos Pilietinio Karo metu (1936 liepą – 1939  balandį), Petras gyveno kaip „pabėgėlis“ Barselonoje, kadangi krikščionių persekiojimas privertė daugelį pasislėpti; tuo metu jis meldėsi, skaitė ir studijavo.

1938 gegužės mėnesį jis buvo priverstas įstoti į armiją, kad suteiktų kariams medicininę pagalbą, šie aštuoni mėnesiai buvo didelė kančia Petrui, ir gyvenimas nuolatiniame karo siaube paliko gilų pėdsaką jo sieloje. Savo gyvenimą fronto linijose jis aprašė „Karo dienoraštyje“.

Karo patirtis ir pagalba, kurią jis suteikė sužeistiesiems bei mirštantiems, padėjo Petrui suprasti dvasinės pagalbos būtinybę, jis pajuto, kad Dievas kviečia jį būti „sielų gydytoju“ ir tapti kunigu.  Taip 1939 m. rugsėjo 29 d. jis įstojo į Barselonos kunigų seminariją ir 1942 m. gegužės 30 d. buvo įšventintas kunigu.

Kunigas Petras buvo paskirtas vikaru, o po metų jį išsiuntė į Popiežiškąjį Salamankos universitetą studijuoti teologijos.

Baigęs mokslus, 1944 m. grįžo į Barseloną, kur atsidėjo Katalikų judėjimui, tuo pačiu metu toliau būdamas dvasiniu palydėtoju religinėse bendruomenėse, bei gydydamas ligonius, ypač vargingiausius iš vargingiausių. Taip pat buvo paskirtas vyskupijos atstovu Moterų Apsaugai ir „Magdalenos ligoninės“, kur buvo gydomos prostitutės, dvasiniu direktoriumi.

Nepaisant to, kad kunigas Petras be atvangos dirbo ir mažai laiko skyrė poilsiui, jis vykdė savo veiklas ramia ir atsidavusia širdimi. Kiekvienas, kuris jį sutikdavo, jusdavo, kad Petras buvo labai pasišventęs kunigas, kuriam iš tikrųjų rūpėjo kiti ir kuris aukojo save kitų, ypač atstumtų ir apleistų žmonių, dvasinės bei fizinės gerovės labui.

1950 m. kunigas Petras pastebėjo, kad jo sveikata pašlijo; netrukus jam buvo nustatytas limfų vėžys. Jis priėmė savo ligą, paaukodamas ją už kunigų pašventinimą, apsisprendęs mirti kaip „geras kunigas“.

Kun. Petras sakė, kad „jis džiaugėsi galimybe tapti kunigu ir mirti nuolatinėje meilės ir skausmų  būsenoje,vertoje Dangiškojo Tėvo“.

Kunigas Petras, būdamas 45 metų, mirė 1950 m. rugpjūčio 31 d. savo įkurtoje klinikoje.

Parengta pagal www.vatican.va

Daugiau nuotraukų >>>