Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Pavasarį grupė Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos mokinių, priklausančių mokytojo Vytauto Toleikio vadovaujamam „Vaikščiotojų“ klubui, apsilankė Sankt Peterburgo mieste. Jame vaikščiotojai ieškojo ne tik vietinių įžymybių – Annos Achmatovos, Josifo Brodskio, Fiodoro Dostojevskio – pėdsakų, tačiau ir vietų, susijusių su tokiais lietuviais kaip pal. Teofilius Matulionis, kuris ten pastatė bažnyčią, pal. Jurgis Matulaitis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Motiejus Valančius ir kt.

Grįžę į Lietuvą, vaikščiotojai kelionės aptarti susitiko su poetu Tomu Venclova, kuris kelerius metus pats gyveno Peterburge ir pažinojo ne vieną tenykštį kultūrinio elito atstovą. Susitikimas vyko teatrologės prof. Irenos Veisaitės bute.

Sankt Peterburgas – netipiška Rusija

„Sankt Peterburgas yra visiškai netipiška Rusija. Šis miestas yra Vakarų intarpas Rusijoje ir visada toks buvo. Skirtumas tarp Peterburgo ir Maskvos yra toks pat kaip tarp Maskvos ir Pekino. Tai visiškai skirtingos civilizacijos, visiškai skirtingi pasauliai“, – teigia T. Venclova. Jo teigimu, peterburgiečiai apie Maskvą dažnai atsiliepdavo ne itin gražiai. Štai Osipas Mandelštamas savo eilėse bylojo: „Viskas mums svetima šioje nepadorioje sostinėje: jos sausa ir kieta žemė bei triukšmingas Sucharevo turgus, kur prekiaujama duona, ir baisus plėšikiško Kremliaus reginys“. 

Poeto pastebėjimu, rusų kultūra aiškiai skiriasi į du sparnus. Pirmasis sparnas yra Eurazijos, ir jis apima iš esmės visą Rusiją, išskyrus Peterburgą. T. Venclova šiam sparnui priskiria Levą Tolstojų, Borisą Pasternaką, Mariną Cvetajevą. Tuo tarpu antrasis sparnas yra Sankt Peterburgo ir jam, anot T. Venclovos, priklauso tokie kūrėjai kaip Osipas Mandelštamas, Anna Achmatova, Josifas Brodskis, Vladimiras Nabokovas, kuris, nors ir rašęs emigracijoje, buvo grynai Peterburgo formacijos žmogus, aristokratijos atstovas. „Dar galima būtų paminėti Aleksandrą Bloką, Michailą Zoščenką. Tuo tarpu Aleksandras Puškinas ir Fiodoras. Dostojevskis yra pernelyg dideli, kad sutilptų į kurią nors vieną formaciją“, – priduria pašnekovas.

Artimas asmeniškai

Be to, Sankt Peterburgas yra artimas T. Venclovai ir asmeniškai. „Aš ten pats be pertrūkio pragyvenau ketverius metus. Lankiausi dar dažniau, tad prie viso ten pragyvento laiko dar derėtų pridėti ir tuos apsilankymus, o čia veikiausiai būtų dar papildomi ketveri metai“, – teigia jis.

Tomas pasakoja, kad dabar Peterburge gyvena jo sūnus, kuris, nors lietuviškai  nemoka (niekad Lietuvoje negyvenęs), tačiau vis tiek laiko save lietuviu ir vadina save Andriumi, o ne Andrejumi. „Jis yra katalikas, susituokęs katalikų bažnyčioje, Kauno skersgatvyje. Peterburge darbuojasi kaip miesto gidas ir, turiu pasakyti, gerai pažįsta šį miestą. Be to, iš Sankt Peterburgo yra kilusi ir mano žmona“, – dėsto T. Venclova.

„Be jokios abejonės, Peterburgas yra vienas gražiausių pasaulio miestų. O. Mandelštamo ir A. Achmatovos bičiulis Georgijus Adamovičius yra parašęs ketureilį, kuriame teigia, kad šioje žemėje buvo tik viena sostinė, o visa kita tėra miestai. Londonas, Berlynas jam tebuvo miestai“, – teigia T. Venclova ir primena A. Achmatovos vyro Nikolajaus Gumiliovo apsilankymą Londone Pirmojo pasaulinio karo metais. Ten jis susipažino su daugeliu įdomių žmonių, tarp kurių buvo ir Gilbertas Keithas Chestertonas. Tačiau, kaip atskleidžia T. Venclova, savo laiške berods A. Achmatovai N. Gumiliovas rašė, kad Londonas - malonus miestas su maloniais žmonėmis, bet jie vis tik yra kažkokie provincialūs. „Štai kaip tuomet peterburgiečiui atrodė Londonas. Deja, visa tai praktiškai buvo sunaikinta“, – priduria pašnekovas.

„Galima kalbėti apie vientisą Peterburgo kultūrinę tėkmę, apie kurią man daug pasakojo J. Brodskis. Ji prasidėjo dar nuo caro Petro I, kuris ir įkūrė miestą. Jo laikais ir kiek vėliau gyveno pirmasis rimtas rusų poetas Antiochas Kantemiras. Tai štai nuo Kantemiro per A. Puškiną, F. Dostojevskį, Fiodorą Tiutčevą, A. Bloką, O. Mandelštamą, A. Achmatovą ir ėjo ta vientisa linija. Jie vienas iš kito mokėsi, gerai pažinojo vienas kito kūrybą, o neretai būdavo pažįstami ir asmeniškai“, – pasakoja T. Venclova. Anot kūrėjo, jo kartai pavyko užgriebti tik pačią šios kultūrinės tėkmės pabaigą. „Dar matėme gyvą A. Achmatovą, dar matėme gyvą O. Mandelštamo našlę. Po to ši tradicija nutrūko, ir šiandienis Peterburgas esmėje yra nužudytas miestas. Tas buvo daroma specialiai, o istorijos atsitiktinumai dar padėjo“, – teigia T. Venclova.

Karai ir revoliucijos

T. Venclova primena: ar  tai mums patinka ar ne, tačiau Peterburgas buvo svarbiausias bolševikinės revoliucijos centras. Beje, dėl to nerimavo pats Josifas Stalinas, nes baiminosi, kad toks revoliucingas miestas gali sukilti ir prieš jį patį. Tad jis sunaikino tenykštį elitą ir inteligentiją. J. Stalinas naikino tiek savus bendražygius, tiek oponentus. „Buvo net toks įsakymas, kad iš Peterburgo turi būti iškeldinti, kitaip sakant ištremti į atokesnes Rusijos vietoves, visi bajorai. Jų buvo be galo daug. A. Achmatova kalbėjo apie nuostabą, kai sužinojo, kiek jos draugų yra bajorų kilmės. Miestas neteko paties įdomiausio ir charakteringiausio savo sluoksnio“, – sako T. Venclova, pridurdamas, kad visa tai vyko iki Antrojo pasaulinio karo, kurio metu miestas išgyveno blokadą – vieną siaubingų XX amžiaus įvykių. „Per karą vokiečiai - beje, su suomių pagalba - apsupo Peterburgą. Komunistinė valdžia negebėjo tinkamai aprūpinti gyventojų maistu. Tas maistas buvo laikomas sandėliuose, kurie sudegė dar pačioje blokados pradžioje. Trejus metus miestas buvo apsuptas ir badavo. Nuo bado ir šalčio mirė daugiau kaip milijonas žmonių“, – pasakoja T. Venclova.

Poetas teigia, kad jo žmona Tania yra kilusi iš vadinamųjų „blokadininkų“, kuriems teko išgyventi apsupties siaubą. „Jos motina buvo septyniolikmetė ir fabrike tąsė patrankų sviedinius, kurių kiekvienas galėjo sprogti rankose. Laimei, taip neatsitiko. Ji buvo, kaip pasakoja, vienintelė mergina visame mieste, kuri, kad ir keista, išliko apypilnė. Jos vis klausinėdavo, kaip niekas jos dar nesuvalgė. Juk mieste pasitaikydavo nemažai kanibalizmo atvejų. Laimei, ji sulaukė karo pabaigos“, – sako T. Venclova. 

Kartu jis papasakoja ir kitą istoriją – apie vaikiną, kuris darbavosi vadinamajame „Gyvenimo kelyje“. „Gyvenimo kelias“, anot T. Venclovos, ėjo Ladogos ežero ledu - tai buvo vienintelė siaura juosta, kurios naciai nebuvo užėmę. Būtent ja važinėdavo sunkvežimiai, pristatantys šiek tiek maisto ir kitų reikalingiausių dalykų. Galybė jų prasmego po ledu per bombardavimus.

„Beje, reikia pridurti, kad blokados metu visa Peterburgo vyresnybė puikiai maitinosi, apie tai yra neseniai sukurtas filmas „Šventė“. To filmo Vladimiro Putino cenzūra neišleido į ekranus, todėl jis buvo rodomas savilaidos būdu. Kiekvienas, kas norėjo, galėjo filmą pamatyti socialiniame tinkle „YouTube“ – aš tą ir padariau“, – pasakoja T. Venclova ir grįžta prie minėtojo vaikino istorijos. Taigi tas 19 metų kareivėlis, vežiojęs į Peterburgą maistą, po karo vedė tą merginą, kuri tąsė sviedinius. „Jų santuokoje gimė mergaitė, kuri vėliau tapo mano žmona. Taigi man tos istorijos artimos ir asmeniškai“, – teigia T. Venclova.

Naikinimas nesiliovė ir po karo

Poeto teigimu, inteligentijos puolimas nesiliovė ir po karo – buvo užpulta A. Achmatova, M. Zoščenka, sulikviduotas visas Peterburgo aukštesnis sluoksnis, įskaitant ir partinį. Buvo pasinaudota proga baigti inteligentijos naikinimą – dalis jos buvo išgyvenę blokadą, o dalis – grįžę iš evakuacijos. 

„Po karo miesto jau beveik nebebuvo galima atpažinti. Jis buvo naujai apgyvendintas - beje, panašiai įvyko Karaliaučiuje, dabartiniame Kaliningrade, kur nebeliko vokiečių, o privažiavo įvairiausios ir toli gražu ne pačios geriausios publikos. Tiesa, Peterburgas, priešingai nei Kaliningradas, nebuvo sugriautas. Tačiau jo rūmuose ir gatvėse apsigyveno visiškai nauji atvykėliai. Liko nebent saujelė tų, kurie išsaugojo senąją Peterburgo dvasią ir kultūrą. Su kiekvienais metais jų buvo vis mažiau ir mažiau. Šiandien tokių vėl atsiranda, nes manau, kad architektūra veikia žmogų. Jos aura ir atmosfera auklėja žmogų ir turiu vilties, kad jaunoji karta tą jaučia“, – akcentuoja T. Venclova.

Vaikščiotojams jis užsiminė apie XIX amžiuje parašytą A. Puškino poemą „Varinis raitelis“, kurioje pasakojama apie 1824 metų Peterburgo potvynį. Anot poeto, tas potvynis yra simbolinis -  kalbama apie istorijos bangas. Puškinas, jo teigimu, parašė tą poemą polemizuodamas su Adomu Mickevičiumi. „A. Mickevičius iš Vilniaus kaip valstybės priešas buvo ištremtas į Peterburgą, ir jam dar pasisekė, nes jo bičiuliai buvo ištremti į kur kas blogesnes vietas. A. Mickevičius parašė apie Peterburgą kaip apie tironiškos, biurokratiškos, siaubingos, šaltos imperijos sostinę, kuri jam yra visiškai svetima. Mickevičius tik ir svajojo, kad tas miestas būtų sunaikintas“, – dėsto T. Venclova. 

Tuo tarpu A. Puškinas, anot jo, parašė vilniečiui poetui atsakymą, kuris faktiškai irgi neteisina imperijos, tačiau vis dėlto įžvelgia miesto didybę ir grožį. Poemoje pasakojama apie menką valdininkėlį, kuris per potvynį netenka savo sužadėtinės. Valdininkėlis išeina iš proto ir grūmoja varinei raitelio Petro I statulai - kaip caras drįsęs statyti miestą pavojingoje, Nevos užliejamoje lygumoje. Tada raitelis nušoka nuo pjedestalo ir vejasi vargšą pamišėlį per visą Peterburgą - šis galiausiai miršta. Poemos paslėptoji prasmė – dekabristų sukilimo sutriuškinimas 1825 metais.   

Be „Varinio raitelio“, dera užsiminti apie kitus klasikinius Peterburgą vaizduojančius veikalus, juos parašė Nikolajus Gogolis ir F. Dostojevskis. „Visa rusų literatūra, kaip kartais sakoma, išėjo iš Gogolio „Milinės“. Ten taip pat pasakojama apie nelaimingą Peterburgo valdininką ir jo liūdną galą. Verta perskaityti Gogolio „Nevos prospektą“. Dar svarbesnis Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Peterburgą galima pažinti vaikštant jo herojų pėdomis“, – teigia T. Venclova.

Trys periodai

Anot T. Venclovos, Rusijos kultūros istorijoje išskiriami trys periodai – Aukso, Sidabro ir Bronzos arba Vario amžius. „Aukso amžius - tai A. Puškino ir N. Gogolio laikai, o kalbant apie mūsiškius – Mickevičiaus laikai. Jis sutapo su bjauria režimo, t. y. caro Nikolajaus I reakcija po dekabristų sukilimo. Sidabro amžius – tai XX amžiaus pradžia. Literatūra tuomet glaudžiai siejosi su tapyba, kuri Rusijoje buvo ne ką prastesnė, o kartais net ir žengė žingsniu toliau nei Vakarų Europoje – gal ne toliau už Paryžių, bet už Londoną tai tikrai. Kazimiras Malevičius ar Vladimiras Tatlinas pranoko daugelį anuometinių vakariečių. Tada būta ir nuostabių poetų – O. Mandelštamas, A. Achmatova, N. Gumiliovas (dėl to Sidabro amžių kartais linkstama vadinti Platinos amžiumi – platina brangesnė už auksą). Trečiasis periodas buvo jau po Antrojo pasaulinio karo, Chruščiovo laikais. Tai buvo jaunimas, kuris būrėsi aplink A. Achmatovą, mokėsi iš jos. Atsirado bent vienas puikus poetas, niekuo nenusileidžiantis Sidabro amžiaus kūrėjams – būtent Brodskis. Sergejus Dovlatovas irgi priklausė tai grupei. Jis buvo neblogas prozininkas, nors gal ir ne toks kaip M. Zoščenka. Buvo ir kitų poetų – jie stiprūs, tačiau vis dėlto nepasiekė Brodskio lygio“, – apibendrina T. Venclova. 

Žemė, ugnis, vanduo ir oras

„Jūs turbūt pastebėjote, kad Peterburgas ir Vilnius yra nepaprastai kontrastingi miestai. Peterburgas – lyguma kaip stalas ir gigantiška upė, o Vilnius – kalvos, nedidelė upė ir į ją įtekąs upokšnis. Brodskis apie Peterburgą sakė: ir sugalvok tu statyti miestą prie tokios upės, per kurią net tiltą sunku permesti. Peterburgo prospektai yra platūs ir tiesūs, o Vilnius pasižymi siauromis ir kreivomis gatvelėmis. Peterburgas yra klasicistinės architektūros miestas, o pas mus klasicistinę architektūrą įkūnija tik Katedra ir Rotušė, visa kita yra barokas ir gotika – daug ankstesni stiliai. Tiesa, Žiemos rūmai yra barokiniai. Bet tai kitoks barokas nei mūsų. Vilnius turi stiprų viduramžių antspaudą, o Peterburgui tai svetima“, – pasakoja T. Venclova, paklaustas apie Vilniaus ir Sankt Peterburgo panašumus bei skirtumus.

Jo teigimu, jei miestus sietume su keturiomis antikinėmis stichijomis – ugnimi, vandeniu, žeme ir oru, – tai Peterburgą geriausiai atitiktų vanduo ir oras, o Vilnių – žemė ir ugnis. „Kodėl ugnis? Mūsų Šv. Onos - ir ne tik jos - plytos yra iš degto molio ir dėl to ugningos spalvos“, – priduria poetas, akcentuodamas, kad abu šie miestai jam yra labai brangūs.

„Ir J. Brodskis labai mylėjo abu miestus. Tuo tarpu Czeslawas Miloszas Peterburge buvo tik kartą, vos trejų metų amžiaus. Sakė, kad vienintelis dalykas, kurį tikrai prisimenąs, tai pirmą kartą išvystas automobilis. Automobilį tais laikais nelabai kas turėjo. Turėjo Rasputinas, tad mano žmona ir pajuokavo, kad tada veikiausiai matęs Rasputiną. Labai galimas daiktas, atsakė Cz. Miloszas. Jis nemėgo Peterburgo. Mes su juo visada apie tai ginčydavomės. Jis palaikė A. Mickevičiaus tradiciją, o mudu su J. Brodskiu – veikiau A. Puškino“, – prisimena T. Venclova.

Neskuba nurašyti Rusijos

„Nėra jokios abejonės, kad senoji Rusija skiriasi nuo Sovietų Sąjungos. Tačiau Peterburgas čia yra išskirtinis, nes vis dėlto tai yra vieta, kurioje Europa įkėlė koją į Rusiją. Kadaise Rusijai tai buvo labai išėję į naudą ir galbūt dar išeis – sunku pasakyti“, – pasakoja T. Venclova.

Poetas teigia nepriklausąs prie tų, kurie nurašo Rusiją – girdi, ten jau niekada nieko gero nebus. „Tokių žmonių nestinga. Aš jaunystėje bičiuliavausi su talentingu kompozitoriumi Andrejumi Volkonskiu, kilusiu iš aristokratų šeimos. Štai A. Volkonskis nusprendė emigruoti ir jam pavyko. Jį bandė atkalbėti sakydami, kad kada nors Rusijoje viskas pasikeis į gerąją pusę. Į tai jis man girdint atsakė: „Šitoje šalyje niekados nebus nieko gero. Ją yra prakeikęs Dievas.“ Aš su juo tada beveik sutikau, vėliau ir pats emigravau. Tačiau dabar noriu tikėti, kad pokyčiai galimi“, – viltį reiškia T. Venclova.

Anot jo, neapykanta rusams yra tuščias ir žalingas reikalas. Visai kas kita, jo teigimu, yra nemėgti Rusijos valdžios ir valstybės, tačiau čia dera prisiminti, jog visa rusų inteligentija tos valdžios ir valstybės niekada nemėgo ir rašė apie ją tokius dalykus, kurių ir didžiausias priešas neparašytų.

Nuo senelio iki Achmatovos

Pokalbiui artėjant į pabaigą, T. Venclova dar pasidalina keliais įspūdžiais iš savo laiko, praleisto Rusijoje. Poetas papasakoja apie viešnagę Peterburge su seneliu Merkeliu Račkausku ir apsilankymus pas poetę A. Achmatovą.

„Kai su seneliu M. Račkausku apsilankėme Peterburge, aš buvau ką tik baigęs gimnaziją ir turėjau stoti į universitetą. Mama ir tėvas ta proga man dovanojo kelionę į Peterburgą. Senelis mus lydėjo. Vedžiojo po visokias vietas, kurios atrodė mažareikšmės, bet veikiausiai buvo susijusios su jo studento laikų patirtimis. Šiaip senelis buvo humoristas. Sykį sėdėjo Peterburgo viešbutyje ir vartė kinišką laikraštį. Prie jo priėjęs kitas viešbučio gyventojas paklausė, apie ką rašoma. Senelis atsakė: „Te tero, Roma, manu nuda, date tela, latete.“ Tai lotyniškas posakis, kurį esą pasakęs į Romą įsiveržęs vienas barbarų vadų: „Tave, Roma, sugriausiu plikomis rankomis. Atiduokite ginklus ir bėkite.“ Taigi ta lotynų kalba skambėjo bemaž kaip kinų – kiekvienas skiemuo kartojamas dusyk.

Tuo tarpu kalbėdamas apie viešnages pas A. Achmatovą, jis pabrėžė, kad pas ją tada veržėsi minios grafomanų, kurie jai grūdo savo eilėraščius. „Ji buvo geraširdė ir kiekvienam turėjo po švelnią frazę. Vienam sakydavo: „Esate metaforos meistras“. Tai reiškė, kad eilės niekam netinkamos. Kitam sakydavo: „Jūs puikiai rimuojate“. Tai reikšdavo: eikit velniop ir negrįžkit. Jei jai patikdavo, sakydavo, kad eilėse esama paslapties. Taip sakė J. Brodskiui, taip sakė Natalijai Gorbanevskajai, geriausiu atveju dar vienam kitam. Pas ją buvo atėjęs ir Aleksandras Solženicynas (jis irgi rašė eiles). Achmatova, paskaičiusi tas eiles, pasakė, jog paslapties jose stinga. Į tai Solženicynas atrėžė, kad Achmatovos eilėse paslapties esą per daug“, – pasakoja poetas.

T. Venclova prisimena nunešęs A. Achmatovai savo atliktus jos eilių vertimus į lietuvių kalbą. Ji paprašiusi paskaityti, kaip visa tai skamba lietuviškai – teigė, jog džiaugiasi, kad yra išversta į tą įdomiausią indoeuropiečių kalbą. „Be to, ji pareiškė, kad esu antras lietuvis jos gyvenime. Pirmasis buvo Vladimiras Šileika – jos antras vyras po N. Gumiliovo, senosios Babilonijos ir Asirijos raštijos tyrinėtojas. A. Achmatova apie jį yra pasakiusi - kaip vyras jis buvo katastrofa visomis prasmėmis, tačiau nuostabus mokslininkas ir gabus poetas. Kai perskaičiau jai eiles lietuviškai, ji atsakė, kad intonacija pagauta. Tai reiškė, kad vertimai nieko verti. Išėjau iš jos namų nusiminęs, galvojau palįsti po tramvajumi“, – prisimena T. Venclova. Tačiau, anot jo, pas poetę po penkių minučių po jo vizito atėjo semiotikas Koma Ivanovas, kuris mokėjo pusšimtį kalbų, tarp jų ir lietuvių. „Jis paklausė, kas ten pas ją ant stalo. Pradėjęs skaityti lietuviškus vertimus, jis tarė, kad jie yra visai pakenčiami. Tada Achmatova man paskambino ir pasakė, kad tuose vertimuose esama kažkokios paslapties - galite ateiti ir su manimi bendrauti“, – baigiantis pašnekesiui pasakoja T. Venclova. 

Vaikščiotojų atsiliepimai po kelionės į Sankt Peterburgą 

Ieva: Mane pribloškė Sankt Peterburgo didybė, ten viskas yra platu ir ten niekas neskaičiavo žemės. Tiesiog imkit ir statykit – gatvės plačiausios, pastatai didžiausi. Jaučiasi toks rusiškas užmojis, kad tegul baudžiauninkai ir alksta, tačiau mūsų Žiemos rūmai vis tiek bus gražiausi, ten bus daugiausiai aukso. 

Mane labai sužavėjo XX amžiaus pradžios rusų tapyba, kuri ėjo koja kojon su Vakarais. Tai yra nuostabu, inovatyvu. Tada susimąsčiau apie tai, kaip sovietmetis užuot suteikęs postūmį vystymuisi, nubloškė visuomenę atgalios, įkalino ją. 

Todėl man įdomu buvo stebėti žmones gatvėse. Kokie jie yra? Ar dar pamena sovietmetį, ar yra jo įkalinti, o gal jie yra kitokios ateities viltis? 

Vykintas: Prieš kelionę aš buvau nusiteikęs ir prieš pačius rusus, ir ypatingai sovietinę Rusiją. Tačiau apsilankęs Sankt Peterburge, pamatęs tokio grožio miestą, aplankęs muziejus, aš visiškai atskyriau Rusiją nuo Sovietų Sąjungos. Tai yra du visiškai skirtingi dalykai. Manau, kad keičiasi kartos ir sovietiniai žmonės traukiasi užleisdami vietą naujiems, laisviems žmonėms. Labai džiaugiuosi, kad lankėmės ne tik miesto centre, bet ir užmiestyje, kai keliavome į pal. T. Matulionio statytą bažnyčią. Užmiestyje galėjome geriau pajausti paprastų žmonių gyvenimą. Manau, kad ši kelionė mano gyvenime daug ką pakeitė. 

Ieva: Mane sužavėjo Sankt Peterburgo miestas, kuriame jaučiau laisvę. Suprantu, kad tai veikiausiai yra tik šis miestas, o ne visa Rusija. Man patiko stebėti miesto kontrastus – tarp jaunimo ir senyvų žmonių, tarp miesto centro ir pakraščių.  

Matas: Kelionė buvo tam tikras lūžis, suteikęs kitokį supratimą. Tikėjausi, kad viskas bus daug prasčiau. Tačiau gavosi priešingai. Buvo prasminga geriau pažinti kultūrą.  

Užrašė Donatas Puslys