Scena iš rež. Artūro Areimos spektaklio „Po ledu“. AAT nuotrauka.

Rugsėjo 6 dieną po ilgos dvejų metų pertraukos ir beveik 40 pasirodymų tarptautinėse teatro scenose spektaklis „Po ledu“ trumpam nusileidžia į Lietuvos sceną prieš tolesnį skrydį į tarptautinį Kinijos oro uostą („Beijing Fringe“ tarptautinį teatro festivalį). Spektaklis „Po ledu“ šį kartą publiką pakvies į netradicinę teatrui erdvę – miegamąjį Baltupių rajoną, buvusios gamyklos pastatą, kur šiuo metu yra įsikūręs Artūro Areimos teatras. Edinburgo teatro festivalyje gavęs pagrindinį prizą, Prancūzijos kritikų įvertintas kaip brutalus, pankiškas, iš vėžių išmušantis, šis darbas Lietuvoje, pasak kūrėjų, dar tik ieško savo žiūrovo.

Apie spektaklį, jo kūrybinį procesą ir lūkesčius kalbiname aktorius ROKĄ PETRAUSKĄ, DOVYDĄ STONČIŲ, TOMĄ RINKŪNĄ, videomenininką KORNELIJŲ JAROŠEVIČIŲ.

Spektaklis „Po ledu“ skaičiuoja jau penktuosius savo gyvavimo metus. Kokia buvo šio spektaklio kūrybinio proceso pradžia? Kokie buvo jūsų lūkesčiai tuo metu ir ar jie pasiteisino?

Dovydas Stončius: Kai Artūras paskambino ir pakvietė vaidinti „Po ledu“, labai knietėjo kuo greičiau gauti tekstą. Prisimenu, kad pirmiausia skaičiau anglišką pjesės versiją, kuri man labai keistai suveikė, nesupratau, apie ką šis tekstas, bet jausmas perskaičius buvo toks, kad tai labai artima. Pirmiausia tai buvo ekstremaliai šiuolaikiška, taip šiolaikiška, kad to nebuvo galima aiškiai įvardyti. Lietuvoje ši pjesė aiškiai pralenkė laiką ir, manau, kad tik dabar tampa aktuali.

Rokas Petrauskas: Man asmeniškai labai knietėjo pabandyti dirbti su Artūru, nes jis vienas įdomiausių savo kartos režisierių Lietuvoje. Labai džiaugiuosi, kad teko su juo dirbti, nes tai režisierius iš didžiosios raidės, kuris ne tik turi tikslią savo teatro koncepciją, bet ir puikiai moka dirbti su aktoriais ir analizuoti medžiagą. Dirbdamas su Artūru, kolegomis ir šita medžiaga stipriai paaugau kaip aktorius.

Tomas Rinkūnas: Kai repetavome, buvo sudėtinga perprasti ir suvokti Falko Richterio tekstus, potekstes ir pačią mintį, bet vis labiau gilinantis į jo kūrybą atsirasdavo didžiulės prasmės, kurias dabar kas kartą kurdami tobuliname ir jomis mėgaujamės.

Kornelijus Jaroševičius: Kadangi tai buvo mano pirmas darbas teatre, apskritai jokių lūkesčių neturėjau. Viskas buvo tiesiog labai įdomu, tokia pirma pažintis su teatru. Labai patiko bendradarbiauti su Arturu Bumšteinu, daug bendrų sprendimų priėmėme ir šiaip, pats kūrybinis procesas buvo labai atviras, daug savų idėjų galėjau atnešti ir jos buvo priimtos. Šitas spektaklis man visad asocijuojasi su laisve. Pirmas kursas, Fluxus idėjos, Areimos spektaklis.

Scena iš rež. Artūro Areimos spektaklio „Po ledu“. Sieloj Ramu nuotrauka
Scena iš rež. Artūro Areimos spektaklio „Po ledu“. Sieloj Ramu nuotrauka

Kaip vėliau keitėsi spektalis ir kaip keitėsi jūsų santykis į jį? 

D. Stončius: Premjera ir pirmieji rodymai publikai buvo kaip šoko terapija, tik keletą iš publikos paliesdavo. Todėl gastrolės labai padėjo spektakliui rasti artikuliuotą savo kalbą. Škotijoje ar Prancūzijoje ši nužmogėjimo tema daug labiau įsišaknijusi. Vakarus ne taip palietė 2008 m. ekonominė krizė, kuri Lietuvoje pristabdė nepaliaujamo tobulėjimo žalą. O ir patys vis aiškiau jutome tą dvasinį karą, kurį kasdien turi kovoti socialiniuose tinkluose, medijos priemonėse ir asmeniniame gyvenime, norėdamas išlikti šiame fake pasaulyje. 

R. Petrauskas: Dėl festivalių jis sutrumpėjo, bet manau, tai jį tik sustiprino, nes dabar jis – koncentruota bomba, kuri labai gerai ištaško smegenis. Beje, kuo daugiau vaidiname, tuo labiau įžvelgiu šios medžiagos aktualumą.

T. Rinkūnas: Kiekvieną kartą spektaklyje atrandame vis naujų poteksčių ir kosmiškai platų Falko Richterio dramaturginį pasaulį.

K. Jaroševičius: Labiausiai pakito per pirmą festivalį užsienyje – tai buvo 3 savaitės Edinburgo „Fringe“ festivalyje. Jis sutrumpėjo, tapo tokiu vienu shotu. Ir labai pasikeitė dėl žiūrovų reakcijų į jį. Spektaklį labiau veikia visai kitos vietos nei Lietuva. Mano santykis nesikeitė, tik dabar jau gana sentimetaliai į jį žiūriu. 

Pastaraisiais metais „Po ledu“ dažniausiai buvo rodomas užsienio publikai tarptautinių festivalių metu. Dabar po ilgos pertraukos vėl grįžtate į Lietuvą. Ar laukėte šio sugrįžimo, kodėl? Kuo ypatinga Lietuvos publika?

D. Stončius: Laukiu spektaklio Lietuvoje. Turėtų buti smagu, nes mūsų pagaliau neskirs verčiamo teksto eilutės virš galvų. Be to, Vilnius jau kurį laiką vaidina susireikšminusio Europos megapolio vaidmenį, kuriame kùriame naujas galimybes, keičiame pasaulį, sveikai matinamės, laisvai manipuliuojame fotografijomis, žiniomis, idėjomis. 

Žodžiu, turim labai daug bendro. O tuo visada smagu pasidalinti.

R. Petrauskas: Festivaliuose užsienyje šis spektaklis labai sėkmingas, o Lietuvai dažnai tas užsienio įvertinimas, ta trečia nuomonė, labai svarbi, todėl įdomu grįžti po ilgo laiko namo ir pažiūrėti, kokia publika susirinks ir kaip stebės spektaklį.

T. Rinkūnas: Lietuvos publika nesupranta šio spektaklio, mano įspūdis toks.

K. Jaroševičius: Lietuviai santūriau reaguoja. Daugiau savyje virškina. Ne visi, aišku, bet dauguma. Ir gal dėl to daugiau pamato detalių, kurias įdėjai į spektaklį. Ir, be to, jie žino Lietuvos kontekstą, kai kuriuos dalykus videomedžiagoje supranta labiau nei Prancūzijoje ar Škotijoje.

Scena iš rež. Artūro Areimos spektaklio „Po ledu“. AAT nuotrauka
Scena iš rež. Artūro Areimos spektaklio „Po ledu“. Sieloj Ramu nuotrauka

Kaip manote, koks turėtų/galėtų būti tolesnis šio spektaklio kelias?

D. Stončius: Norėčiau, kad „Po ledu“ pagaliau gyvuotų ir Lietuvoje, būtų parodytas Lietuvos miestuose. Žinoma, norisi ir keliauti. Gastrolės leidžia pajusti, kad sukūrėme daugiasluosknį, universalų kūrinį. Nepaisant kalbos barjerų, jaudinantį savo mintimi ir jausmu. Prancūzijoje ir Škotijoje turėjome žiūrovų, kurie spektaklį matė po 6–7 kartus ir siųsdavo mums savo mintis bei išgyvenimus, kuriuos sukėlė spektaklis.  

R. Petrauskas: Pasaulinės gastrolės, pusmetiniai turai, pasaulinis pripažinimas, didžiuliai pinigai, šlovė, kontraktai ir taip toliau.

T. Rinkūnas: Spektaklis gyvuos tiek, kiek norės pats Artūro Areimos teatras ir Artūras Areima, nes mes norime tęsti, mums įdomu. 

K. Jaroševičius: Tolyn. Pirmyn. Aukštyn. 

Spektaklis „Po ledu“ – rugsėjo 6 d. 19 val. Ateities g. 10, Vilnius (AAT | Artūro Areimos teatras).

AAT informacija