„Schola Gregoriana Cardinalis Stephani Wyszyński“, dir. Michałas Sławeckis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje Marijampolėje, kaip ir kasmet, vyko Grigališkojo choralo savaitė, organizuojama Vilniaus Šv. Kazimiero grigališkojo choralo studijos. Šių metų temai pasirinkta eilutė iš apaštalo Pauliaus antrojo laiško filipiečiams: „In nomini Iesu omne genu flectatur“ – „Jėzaus vardui priklaups kiekvienas kelis“. Regis, ji ypač atitiko ir kviestinio Savaitės dėstytojo – grigališkojo choralo dirigento iš Lenkijos – MICHAŁO SŁAWECKIO nuostatas.

Nepaprastai veiklus profesinėje srityje, ne tik tyrinėjantis ir atliekantis grigališkąjį choralą (2012 m. apgynė daktaro disertaciją tema „Romos-frankų topas. Atlikėjiškasis aspektas“), bet ir besigilinantis į bažnytinę muziką platesne prasme kaip dėstytojas, chorų vadovas, vargonininkas, kompozitorius, šis – artimiau susipažinus – labai atviras ir nuoširdus žmogus visas savo veiklas, atrodo, kreipia viena, pagrindine, linkme. Kokia ji? Kaip buvo giedama vieną iš rugpjūčio sekmadienių: „Primum quaerite regnum Dei, et omnia adicientur vobis“ – „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės, ir visa kita bus jums pridėta“. 

Jūsų dėmesiui – išsamus pokalbis su dirigentu, kantoriumi M. Sławeckiu apie grigališkąjį choralą – jo istoriją, interpretaciją ir reikšmę; taip pat – apie Palendrių vienuolyne pildomus dvasios akumuliatorius ir Vilniuje suvirpančią širdį.

Susipažinome su tavimi pirmiausia kaip su grigališkojo choralo dirigentu ir dėstytoju. Bet taip pat esi vargonininkas, kompozitorius, vadovauji trims chorams: įsteigei ir diriguoji moterų ansambliui „Mulierum Schola Gregoriana Clamaverunt Iusti“, vyrų ansambliui „Schola Gregoriana Cardinalis Stephani Wyszyński“, esi Varšuvos kardinolo Stefano Wyszyńskio universiteto choro meno vadovas. Dėstai bažnytinę muziką Varšuvos Fryderyko Chopino muzikos universitete. Vis dėlto kokią vietą šiame labai plačiame interesų lauke užima grigališkasis choralas? Kaip apskritai juo susidomėjai?

Iš tiesų vadovauju trims kolektyvams, iš kurių abu monodiniai ansambliai man yra ypač svarbūs. „Mulierum Schola Gregoriana Clamaverunt Iusti“ ir „Schola Gregoriana Cardinalis Stephani Wyszyński“, galima sakyti, yra mano ansambliai, nes juos kūriau nuo nulio: drauge tarėmės, kas giedos, ieškojome žmonių ir pan.

Tavo išvardytų veiklų panoramą dar papildyčiau tuo, kad dėstau podiplominėse ir doktorantūros studijose Nepokalanove veikiančiame Marijiniame „Kolbianum“ institute („Kolbianum“ yra Varšuvos Kardinolo Wyszyńskio universiteto Teologijos fakulteto institutas, įsikūręs šv. Maksimilijono Kolbės netoli Varšuvos įsteigtame Nepokalanovo pranciškonų vienuolyne, pavadintame Nekaltai Pradėtosios vardu – aut. past.). Dalyko tema man labai patraukli – „Marija muzikoje“. Taip pat dėstau grigališkąjį choralą podiplominėse choro dirigavimo ir balso emisijos studijose Bydgoščiaus muzikos akademijoje bei liturginę monodiją podiplominėse studijose Popiežiaus Jono Pauliaus II universitete Krokuvoje.

Beje, mano bažnytinės muzikos kursas Chopino muzikos universitete irgi apima gana platų spektrą disciplinų – tai dirigavimas, grigališkasis dirigavimas, prepolifonija (visa muzika iki klasikinės polifonijos), bažnytinės muzikos ansamblis. Individualių užsiėmimų metu studentus mokau liturginio akompanimento ir vargonų improvizacijos. O jei leidžia laikas, ir pats mielai imuosi vargonininko pareigų Varšuvos pranciškonų šv. Antano Paduviečio ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje.

Kokią vietą mano gyvenime užima grigališkasis choralas? Po daugelio metų visiškai atsakingai galiu pasakyti: labai ypatingą vietą – stipriai su juo tapatinuosi. Aišku, tapatinuosi ir su kitomis savo veiklomis, tačiau grigališkasis choralas yra bene mėgstamiausia mano sritis. Nekalbu, kad tai yra Vakarų Europos kultūros paveldas, o Bažnyčios dokumentai jį apibrėžia kaip svarbiausią ir būdingąjį Romos katalikų liturgijos giedojimą. Tai yra Bažnyčios muzikos kalba, apie kurią abatas Prosperas Guérangeris (XIX a. prikėlęs grigališkąjį choralą iš užmaršties – aut. past.) yra pasakęs, kad tai – Bažnyčios giesmė, amžių giesmė ir sielos giesmė.

Pirmi du teiginiai akivaizdūs – šiandien grigališkasis choralas skaičiuoja apie 1300 metų nuo savo atsiradimo VIII amžiuje. O apibūdinimas „sielos giesmė“ atskleidžia materialios dimensijos nebuvimą – kai ką, kas skverbiasi iki sielos gelmių ir tolimiausių širdies užkaborių; būtent taip aš jaučiu. Man tai savotiškas muzikinis tikėjimo išpažinimas, esant tobulai Šventraščio tekstų ir muzikos, kuri yra teologinės minties ir kontempliacijos vaisius, sąjungai. Šios giesmės buvo sukurtos ne atsitiktinių muzikų, bet asmenų, kurie visu savo gyvenimu atsidavė maldai giedojimu ir liturginiais psalmių tekstais.

O kaip susidomėjau grigališkuoju choralu? Reikėtų grįžti į 2001 metus, kai atvažiavau į Varšuvą studijuoti tuometinės Fryderyko Chopino akademijos Muzikos edukacijos fakultete bažnytinę muziką ir patekau į prof. kunigo Kazimierzo Szymoniko paskaitas. Jis grigališkojo choralo mokėsi Paryžiaus katalikiškajame universitete pas žymiąją Marie-Claire Billecocq – vienuolę, perrašiusią lotaringiškąsias neumas iš Laono katedros archyve saugomo viduramžių giesmyno į „Graduale Triplex“ (visų metų grigališkojo choralo giesmynas, išleistas 1979 m. – aut. past.). Savo ruožtu Marie-Claire Billecocq buvo tėvo Eugène’o Cardine’o – grigališkosios semiologijos pradininko – mokinė. Tokiu būdu tarsi tapau šios grandinės dalimi.

Tačiau ne viskas apsiribojo akademinėmis studijomis. 2002 m. Lenkijos mokslų akademijos kvietimu į Varšuvą skaityti pranešimo atvyko kunigas prof. Alberto Turco. Puikiai atsimenu, kad mane sužavėjo tai, jog savo teiginius jis iliustravo paties giedamais muzikos pavyzdžiais. Man tai pasirodė neįtikėtina. Po paskaitos nusipirkau tą nedaugelį knygų, kurias prof. Turco atsivežė su savimi, bet, deja, negalėjau jų perskaityti, nes visos buvo parašytos itališkai ir gana moksliniu stiliumi. Tai mane pastūmėjo mokytis italų kalbos (nors mokykloje italų buvo mano antroji užsienio kalba, bet kas gi jos mokysis, jei pirmoji – anglų?..). Vėliau gyvenimas parodė, kad pastangos nenuėjo veltui: išvykau į Italiją studijuoti pas prof. Turco, tuomet sutikau prof. Nino Albarosą, ir taip prasidėjo visa istorija.

Ansamblis „Mulierum Schola Gregoriana Clamaverunt Iusti“:

Ansamblis „Schola Gregoriana Cardinalis Stephani Wyszyński“:

Ar yra tema, klausimas, kuris tave ypač domina kaip grigališkojo choralo atlikėją ir tyrėją?

Mane domina grigališkoji semiologija apskritai, bet yra ir konkrečių dalykų, kurie ilgainiui man tapo artimesni ir kuriuos pavyko net subtiliai ištirti. Pavyzdžiui, lotyniško liturginio teksto tarimas. Kaip žinome (apie ką kalbėjau ir Marijampolėje), yra du būdai, mokyklos, tarti lotyniškus žodžius: itališka – minkšta – tartis ir vokiška arba germaniška – kieta – tartis. Skirtumai esminiai, nes girdime arba „Redžina“, arba „Regina“ (lot. „Karalienė“). Pernai Solezmo vienuolyne vykusioje tarptautinėje sesijoje, skirtoje tėvo Eugène’o Cardine’o 30-osioms mirties metinėms, pristačiau savo tyrimų rezultatus apie žodžių „nihil“ ir „mihi“ (lot. „niekas“ ir „mano“) tarimą. Man pavyko įrodyti, kad nepriklausomai nuo rašybos – ar per vidurį būtų „h“, ar „ch“, tarti reikia itališkai: „nikil“ ir „miki“.

Kita mane dominanti tema, tiesiogiai susijusi su atlikimu ir ritmo grigališkajame chorale problema, yra artikuliacija apatinėje neumos (ankstyvojo muzikos rašto ženklas – aut. past.) dalyje. Kitaip tariant – visi čia vykstantys ritminiai agoginiai reiškiniai. Atkreipti į juos dėmesį mane paskatino mano mokytojas – prof. Nino Albarosa, tyrinėjęs daugelį grigališkojo choralo artikuliacijos aspektų.

Žinoma, šioms studijoms reikia laiko, bet jau atsirinkau atitinkamus – penktosios dermės – gradualus (grigališkuosius giesmynus – aut. past.): tokie tyrimai įmanomi tik lyginant tarpusavyje daugelį to paties tipo arba tos pačios sandaros pavyzdžių. O jų yra pakankamai. Tad pradėjau sudarinėti lyginamąsias lenteles, kuriose į vieną stulpelį sukeliu įvairių notacijų pavyzdžius, reprezentuojančius skirtingas mokyklas: ne tik Sankt Galeno, bet ir Meco, Sankt Peterburgo (taip taip!, Rusijoje yra atsidūręs Ruano gradualas), Bretanės notaciją iš Šartre saugomo rankraščio. Vėliau visa tai perkeliu į natų linijas arba į vadinamąsias sausąsias linijas (tai pergamente be rašalo išraižytos bespalvės linijos, kurios leidžia preciziškai žymėti aukštį).

Taip pat domiuosi melodinių sekų, kurių pobūdis yra neabejotinai takus ir greitas, ritminių traukos taškų klausimu. Turiu minty tokias sekas, kuriose visiškai nėra jokių ritminių atramų, o tik lengvos, greitos, į priekį vedančios natos. Tačiau jos turi savotiškus ritminės traukos taškus, į kuriuos choras giedodamas turi ateiti. Jei neklystu, šią temą, pavadintą „Bewegungstendenz“ („ritminė trauka“), taip pat pirmasis iškėlė profesorius Albarosa ir jo mokiniai.

O kas šiuo konkrečiu momentu yra ant tavo darbo stalo?

Daug visko... Bene pagrindinis dalykas yra nemaža mano kompozicijos profesoriaus Stanisławo Moryto (1947–2018) rankraščių šūsnis. Šiuo metu kataloguojame jo kūrybą, reikia ją aprašyti, taigi ir ištyrinėti. Taip pat ant stalo guli nauja „Graduale Romanum“ papildymų knyga („Supplementum ad Graduale Romanum“), nes praėjusią savaitę kaip tik atėjo paštas su seniai mano užsakytomis grigališkojo choralo naujienomis. Na ir standartiškai – „Graduale Triplex“ ir du prof. Johanneso Göschlio ir Luigi Agustoni „Įvado į grigališkojo giedojimo interpretaciją“ tomai („Introduzione all’interpretazione del Canto Gregoriano“). Prieš mane kaupiasi ir visa stirta kompaktinių plokštelių, kurias viliuosi kada nors išklausyti. Tiesą sakant, kasdien klausausi vis naujos plokštelės, kitaip apskritai iki jų neprieičiau...

Grigališkojo choralo dirigentas iš Lenkijos Michałas Sławeckis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Michałas Sławeckis ir kun. prof. Alberto Turco. Asmeninio archyvo nuotrauka

2016 m. ansamblio „Mulierum Schola Gregoriana Clamaverunt Iusti“ ir saksofonininko Paweło Gusnaro įrašyta kompaktinė plokštelė „Verbum Incarnatum“ pelnė Lenkijos muzikos apdovanojimų „Fryderyk“ statulėlę. Nuotraukoje: idėjos autorė Emilia Dudkiewicz, Michałas Sławeckis, Pawełas Gusnaras ir garso režisierius Jakubas Garbaczas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kuriai mokyklai priskirčiau save? Be jokios abejonės, grupei asmenų, interpretuojančių grigališkąjį choralą pagal adiastematinius rankraščius. Kitaip tariant, mokslo, įsteigto tėvo Cardine’o antrojoje praėjusio amžiaus pusėje, vadinamosios grigališkosios semiologijos, pagrindu.

Karolis Didysis ir grigališkojo choralo politika

Grigališkasis choralas prieš daugelį amžių atsirado kaip bažnytinės muzikos „lingua franca“ ir turbūt vis dar ja yra (?). Vis dėlto šiandien esama keleto mokyklų – tradicijų, būdų – atlikti ir interpretuoti šį senovinį giedojimą. Ar priskiri save prie kurios nors interpretacinės mokyklos, srovės?

Apie grigališkojo choralo atsiradimą galima kalbėti nuo VIII amžiaus. Tai susiję su istorija, kai popiežius Steponas II kreipėsi politinės ir karinės pagalbos į frankų karalių Pipiną bei jo sūnus, tarp kurių buvo ir netrukus galingiausiu Europos valdovu tapsiantis Karolis Didysis. Tuo laiku popiežiškosios žemės buvo puldinėjamos langobardų, kurie plėšė lobynus, atiminėjo bažnyčių raktus, užiminėjo žemes; aršumu ypač išsiskyrė jų vadas Aistulfas.

Frankai suteikė prieglobstį Šv. Petro valstybės monarchui, ir jis su visu savo dvaru persikėlė į Sen Deni, kur rezidavo ne tik popiežius Steponas II, bet ir keletas jo įpėdinių. Kadangi popiežius atvyko su visu savo dvaru, atsivežė ir savo liturgiją. Tai reiškia – savo liturgines knygas, savo kantorius, savitą liturginę praktiką, papročius ir t. t. Sen Deni katedroje pradėtos aukoti popiežiškosios Mišios. Tačiau tuo metu kiekvienas Europos regionas turėjo savitą liturginės muzikos kultūrą, šiandien sakytume – liturginės muzikos dialektą. Todėl Šiaurės Italijoje – Milane, Lugano diecezijoje – ir itališkoje Šveicarijos dalyje buvo giedamas ambrozijietiškas choralas, Iberijos pusiasalyje – ispaniškasis arba vizigotiškasis (neteisingai vadinamas mozarabiškuoju, nes tai reiškia „ne arabiškas“) choralas, išilgai Pirėnų – gališkasis, Akvilėjos patriarchate – akvilėjiškasis, Benevento diecezijoje – beneventiškasis, o popiežiaus žemėse – romėniškasis arba Romos choralas. Taigi apie grigališkajį choralą dar nekalbame. Kaip jis atsirado?

Karolis Didysis – genialus valdovas ir reikšmingiausias to laiko Europos politikas – laikėsi nuostatos, kad metai be karo yra prarasti metai, todėl nuolat užkariaudavo aplinkines tautas. Ilgainiui jam iškilo problema, kaip su visu tuo tvarkytis. Užkariautose teritorijose veikė skirtingos monetarinės, teismų, įstatymų sistemos, bet pirmiausia tai buvo skirtingos kalbos ir kultūros. Turėdamas pas save popiežių, Karolis Didysis nutarė išnaudoti šitą aplinkybę politiškai: bendrumo kvantoriumi, kalbant matematikos terminais, arba tašku, kuriame susitiks visos tos skirtingos valstybės, turėjo tapti liturgija. Todėl Karolis Didysis davė nurodymą perimti popiežiškąją liturgiją savo ir visose užkariautose žemėse.

Užkariautose teritorijose dėl to nekilo didesnių keblumų, o štai jo paties žemių galų kantoriai nepakluso. Jie buvo ypač prisirišę prie savo muzikinės tradicijos ir Romos giedojimą laikė nuspėjamu, pasikartojančiu, neišplėtotu (o tai galėjo būti tiesa), tad pareiškė, kad šito jie negiedos. Karolis Didysis nenusileido, ir viskas galiausiai išsirutuliojo iki situacijos, kurią profesorius Turco pavadino apskrituoju stalu Mece. Prie derybų stalo susėdo Romos kantoriai ir galų – arba frankų – kantoriai. Po ilgų ir audringų diskusijų buvo patvirtinta romėniškoji derminė struktūra, romėniškos melizmų vietos, žodžių kirčiavimas irgi daugiausia romėniškas, o štai ornamentika ir visa jos koncepcija gališkoji.

Taigi VIII amžiuje buvo suformuotas visiškai naujas bažnytinės muzikos repertuaras, besiskiriantis nuo popiežiškojo Romos giedojimo, kurį šiandien vadiname senuoju Romos giedojimu. Naujas repertuaras pavadintas grigališkuoju prieš 200 metų gyvenusio popiežiaus Grigaliaus Didžiojo garbei, tačiau Grigalius Didysis kaip asmuo neturi su šiuo giedojimu nieko bendra. Tiesą sakant, grigališkąjį choralą reikėtų vadinti Romos gališkuoju, arba Romos frankų, nes tai atspindi jo kilmę.

Ar grigališkasis choralas iki šių dienų yra Bažnyčios muzikos kalba? Be abejo, taip, nes visi popiežiaus ir atskirų šalių vyskupų konferencijų dokumentai sutartinai pripažįsta jį esant būdinguoju Romos Katalikų Bažnyčios liturgijos giedojimu, kuris tą liturgiją ir kuria, formuoja. O kokia yra reali situacija? Labai įvairi...

Tačiau šiandien egzistuoja net keletas mokyklų jį interpretuoti.

Iš tiesų yra keletas, pavadinkime, kelių atlikti grigališkąjį choralą. Galima remtis giesmių dermine struktūra ir vidine kompozicija – neumų nurodomu ritminiu išsidėstymu vadinamajame adiastematiniame (nelinijiniame) žymėjime, kitaip – in campo aperto, arba atvirame lauke. Nelinijinis užrašymas yra pirminis, autentiškiausias, esantis arčiausiai tos giedojimo perdavimo iš lūpų į lūpas fazės, kai natų raštas tik radosi. Taigi čia kalbame apie muzikos paleografiją. Kitaip tariant, tai yra pirmieji bandymai tiksliai užrašyti melodiją, nurodant ne tik garsų kiekį ir jų kryptį, bet visų pirma – jų tikslų ritmą ir judėjimo kryptingumą, taigi labai tikslią interpretaciją.

Kalbant apie mokyklas, viena iš jų, be abejo, yra Solezmo mokykla, kurios atlikimas remiasi „Graduale Romanum“ giesmynu, 1908 m. Vatikano išleistu kaip „Editio Typica“ – tipiniu leidiniu, rekomenduojamu naudoti visose bažnyčiose. Iki tol 1905 m. buvo išleistas „Kyriale Romanum“. Taigi turime 2 knygas, kurios patenkina visų bažnytinių metų liturgijos poreikį. Tačiau atkreipsiu dėmesį, kad jose dar nebuvo jokių ritminių ženklų, kuriuos netrukus pridėjo Solezmo vienuolis André Mocquereau: todėl 3 dešimtmečio pabaigoje–4-ojo pradžioje pradėtas plėtoti ritminis metodas vadinamas tėvo Mocquereau metodu.

Tuo metu iširus leidybinei Vatikano komisijai, daugumą liturginių knygų išimtine teise leido ir perleido Solezmas, tik jau su ritmą nurodančiais ženkleliais – tokiais kaip taškas, epizema arba vertikalus brūkšnelis virš natos, vadinamasis iktas. Solezmo mokykla atsižvelgia į binarines ir ternarines grupes, susidedančias iš dviejų trukmių arba natų ir trijų trukmių arba natų. Deja, tenka konstatuoti, kad šis interpretacijos būdas nekreipia dėmesio į žodį. Čia svarbus tik melodinis-ritminis lygmuo.

Taip pat egzistuoja prancūzų muzikologų sukurta vadinamoji Paryžiaus mokykla, labiausiai siejama su Marcelo Pérèso asmenybe. Tuos pačius Vatikano leidinius jie interpretuoja pagal visiškai kitokius ritminius principus. Greitos natos pralekiamos neproporcingai sparčiai natų, atliekamų kiek lėčiau, atžvilgiu. Tokia interpretacija grindžiama Jeronimo iš Moravijos veikalu „Tractatus de Musica“ (XIII a.). Tačiau tai yra scholastinis traktatas, Jeronimas nebuvo muzikas, jis teaprašė tai, ką jautė. Kad tai yra labai nevienareikšmis traktatas, liudija vien jo pradžia, kurioje skaitome, jog visos natos yra ilgos ir lygios, tačiau tokios natos nėra tos, kurios yra trumpos. Ir pateikiama daugybė pavyzdžių, kada natos yra ilgos, o kada trumpos.

Yra dar vienas esminis skirtumas. Solezmo atlikime balsas yra natūralus – giedojimas yra laisvas. O tie, kurie interpretuoja choralą Pérèso metodu, pasak jų pačių, naudoja tradicinę Korsikos medkirčių vokalinę techniką. Ir tai yra gana komplikuota situacija, nes bent jau aš negalėčiau įsivaizduoti vienuolio, kuris penkias ar šešias valandas kasdien tokia vokaline technika giedotų brevijorių, naktines valandas, šv. Mišių liturgiją. Tai yra tiesiog neįgyvendinama.

Kuriai mokyklai priskirčiau save? Be jokios abejonės, grupei asmenų, interpretuojančių grigališkąjį choralą pagal adiastematinius rankraščius. Kitaip tariant, mokslo, įsteigto tėvo Cardine’o antrojoje praėjusio amžiaus pusėje, vadinamosios grigališkosios semiologijos, pagrindu. Tai mokslas, kuris atskiroms neumų grafinėms formoms ir ženklams suteikia interpretacines reikšmes. Negalėčiau to pavadinti mokykla, nes interpretuojame originalus: grigališkoji semiologija ir yra grigališkasis giedojimas. Arba kitaip – grigališkasis giedojimas yra užkoduotas neumose, neuminėje notacijoje, tad čia kalbame ne apie mokyklą, bet apie neumų interpretaciją.

O ji visų pirma remiasi prielaida, kad giedojimo ritmas yra laisvas. Tai oratorinis ritmas, sąlygotas žodžio. Kitas charakteringas bruožas yra legato. Be legato neįmanoma išgiedoti žodžio jo integralia forma. Toliau – melodinis-žodinis stilius: tai reiškia, kad žodžio negalima traktuoti atskirai nuo melodijos ir atvirkščiai. Apie tai liudija pačios charakteringiausios kompozicijos – melodijos, sukurtos konkretiems tekstams arba žodžiams ir prie jų tarsi prisitvirtinusios. Kartais žodžio ir melodijos ryšys komponuojančiųjų mąstyme toks stiprus, kad tas pats žodis gali skambėti taip pat arba labai panašiai visiškai skirtinguose kūriniuose.

„Schola Gregoriana Cardinalis Stephani Wyszyński“ po koncerto Olivos arkikatedroje 2019 08 24. Renatos Dąbrowskos nuotrauka
„Schola Gregoriana Cardinalis Stephani Wyszyński“ po koncerto Olivos arkikatedroje 2019 08 24. Renatos Dąbrowskos nuotrauka
„Schola Gregoriana Cardinalis Stephani Wyszyński“ po koncerto Olivos arkikatedroje 2019 08 24. Renatos Dąbrowskos nuotrauka

Laimė, Lenkija priklauso tiems kraštams, kuriuose celebranto giedamos eilutės (taigi svarbiausioji dalis, priklausanti vadovaujančiajam liturgijai), verčiant į tautines kalbas, buvo adaptuotos taip, kad skambėtų kuo artimiau grigališkiesiems pirmavaizdžiams. Pavyzdžiui, palikta originali „Tėve mūsų“ melodija. Tai fenomenali situacija, nes, kad ir ką kunigas intonuotų per pamaldas, jau skamba grigališkasis choralas!

Bažnytinės muzikos idealas ir tikrovė

Kokia grigalistikos situacija Lenkijoje? Kas pas jus vyksta?

Grigališkojo giedojimo situacija Lenkijoje nėra labai linksma. Lyg ir daug visko vyksta, bet kaltininkai dažnai būna vis tie patys žmonės. Tiesa, muzikos akademijose Krokuvoje, Varšuvoje, Poznanėje, Bydgoščiuje, Gdanske, Vroclave, Katovicuose ir Baltstogėje (tai Varšuvos Chopino universiteto filialas) grigališkasis giedojimas yra dėstomas. Taip pat jo mokoma visose diecezinėse bažnytinės muzikos mokyklose – dar jos vadinamos Bažnytinės muzikos institutais arba Bažnytinės muzikos studijomis. Tačiau grigališkosios semiologijos galima mokytis tik iš tų, kurie ją studijavo Vakaruose. Lenkijoje esame trise: be manęs ir kunigo dr. Mariuszo Białkowskio, dar yra sesuo dr. hab. Susi Ferfoglia – italė, kuri jau ne vienus metus dirba Lenkijoje, dėsto Jono Pauliaus II universitete Krokuvoje ir Krokuvos muzikos akademijoje.

Pas mus rengiami įvairūs kursai. Draugija „Clamaverunt Iusti“ ir Nepokalanovo tėvų pranciškonų konventualų vienuolynas organizuoja grigališkojo choralo kursus keliskart per metus. Jie pradėti rengti tuomet, kai nutrūko Vygriuose vykę susitikimai. Kartą per metus Tarptautinės grigališkojo choralo studijų draugijos Lenkijos sekcija organizuoja, berods, šešių dienų kursus Poznanėje. Broliai benediktinai Tyniece (Krokuvoje) rengia kursus mėgėjams. Lenkijoje yra ir vadinamosios Šv. Grigaliaus Le Mane mokyklos pasekėjų, kurie itin karštai propaguoja grigališkojo giedojimo idėją, paremtą Solezmo metodu. Na, ir turime Jeronimo iš Moravijos gerbėjų, ypač glaudžiai susijusių su tėvų dominikonų terpe.

Kaip manytum, kokią vietą grigališkasis choralas šiandien užima Bažnyčioje?

Tai bus truizmas, ką pasakysiu, bet manau, kad dėl II Vatikano susirinkimo nutarimo, sukūrusio galimybę į liturgiją įvesti tautines kalbas, klaidingos interpretacijos grigališkasis choralas kaip lotyniškas giedojimas iš apeigų išnyko. Laimė, Lenkija priklauso tiems kraštams, kuriuose celebranto giedamos eilutės (taigi svarbiausioji dalis, priklausanti vadovaujančiajam liturgijai), verčiant į tautines kalbas, buvo adaptuotos taip, kad skambėtų kuo artimiau grigališkiesiems pirmavaizdžiams. Pavyzdžiui, palikta originali „Tėve mūsų“ melodija. Tai fenomenali situacija, nes, kad ir ką kunigas intonuotų per pamaldas, jau skamba grigališkasis choralas!

Lenkijoje esama ir iniciatyvų iš apačios. Antai lotyniškosios liturgijos tradicionalistų terpėse per Mišias skamba vien grigališkasis giedojimas. Tačiau šio giedojimo nereikėtų sieti vien su senojo rito Mišiomis. Dešimt metų buvau Varšuvos akademinės Šv. Onos bažnyčios vargonininku (dėl užimtumo, deja, turėjau nutraukti bendradarbiavimą su rektoratu): anuomet sugalvojome kiekvieno mėnesio pirmąjį penktadienį 9 val. vakare rengti pamaldas lotynų kalba pagal naująjį Mišių ritą. Iki tol nieko panašaus Varšuvoje nevyko, tad į pamaldas suvažiuodavo žmonių iš viso miesto. Prieš Mišias rengdavome trumputę giedojimo repeticiją – skatinome žmones įsitraukti: naudojome giesmes ir iš „Graduale Simplex“, kuris, manyčiau, nepakankamai vertinamas, nors suteikia galimybę visai bendruomenei įsitraukti giedant.

Žinoma, jei vyksta iškilmingos pamaldos Katedroje, dalyvaujant vyskupui, ordinarui ar kardinolui, be grigališkojo choralo neapsieinama. Bet grigališkųjų ansamblių, chorų Lenkijoje nėra daug. Todėl turėčiau atsakyti apgailestaudamas, kad grigališkasis giedojimas Lenkijos Bažnyčioje užima labai marginalią, galbūt pačią paskutinę poziciją.

Koks apskritai yra sakralinės muzikos kraštovaizdis Lenkijoje? Kokia muzika skamba Mišių metu? Ar toleruoji gitaras?..

Tai priklauso nuo to, kas skambina gitara (juokiasi). Bet jei rimtai, manau, kad gitara neturėtų lydėti liturginės muzikos, nes šio instrumento paskirtis kita. Tai nėra instrumentas, kuriuo derėtų vesti tikinčiųjų susibūrimą. Užtenka išjungti mikrofoną, kad tuo įsitikintum.

Apskritai Lenkijos bažnyčiose karaliauja vargonų muzika ir bendruomenės giedojimas palydint vargonams. Ideali situacija būtų, jei bendruomenei vadovautų vargonininkas dėl atitinkamo grojimo. Deja, daugiausia vargonai tik palydi bendruomenės giesmes, vargonininkams giedant į mikrofoną. Kaip tik šito – grojimo giedant į mikrofoną – mes bandome atsisakyti bažnytinės muzikos studijose. Deja, dažnai instrumento būklė neleidžia įgyvendinti siektino idealo.

Taigi esminis liturginis repertuaras yra bendruomenės giedojimas su vargonų pritarimu, toliau būtų vargonų literatūra. Galiausiai paminėčiau chorinę muziką, atliekamą parapijos chorų, ir, kaip jau minėjau, pačioje pabaigoje – grigališkąjį choralą.

Repeticija bazilikoje Marijampolėje. Dainiaus Juozėno nuotrauka
Repeticija bazilikoje Marijampolėje. Dainiaus Juozėno nuotrauka
Michałas Sławeckis prie Vilniaus katedros vargonų. Beatos Baublinskienės nuotrauka

Apie kūrybines redukcijas

Esi ir kompozitorius. Kokią muziką kuri? Ar tai daugiausia sakraliniai kūriniai?

Rašau beveik vien sakralinius kūrinius, ir jie labai glaudžiai susiję su liturginės muzikos tradicija. Bet, užuot samprotavęs apie savo kūrybą, paminėsiu keletą svarbesnių kūrinių. Pradėsiu nuo mišių „Gaude Mater“, kurių premjerą 2008 m. turėjau malonumo diriguoti Jasna Góra bazilikoje Tarptautinio sakralinės muzikos festivalio „Gaude Mater“ inauguraciniame koncerte.

Tai buvo diplominis kompozicijos darbas – premjeros klausėsi mano mokytojai, kompozicijos profesorius Stanisławas Moryto ir grigališkojo choralo profesorius Nino Albarosa, kurio ansamblį tuomet mums pavyko pakviesti į Čenstakavą. Prof. Albarosa buvo labai sujaudintas, šiose mišiose išgirdęs grigališkųjų atgarsių. Bet kadangi diplomui reikėjo pateikti stambios formos opusą su įspūdinga atlikėjų sudėtimi (kūrinį atliko du solistai, mišrus choras, mažieji ir didieji vargonai, simfoninis orkestras), tąkart kūrinys ir buvo atliktas vienintelį kartą.

Dar vienas mišias „Cunctipotens genitor Deus“ sukūriau savo geros draugės Annos Perzanowskos-Tarasiuk prašymu jos daktaro darbo gynimui kuklesnei sudėčiai: trims solistams, vaikų chorui, vargonams, dviem trimitams, valtornoms ir trombonui. Premjera įvyko Pranciškonių seserų bažnyčioje Varšuvoje (kuri, beje, yra tiesiai priešais Katedrą).

Kolegos dirigento Sławomiro Bronko užsakymu parašiau „Kašubų mišias“ („Msza kaszubska“). Tai buvo labai įdomi patirtis: kašubų kalba (ne dialektas!) vartojama Lenkijos Pamaryje – Vejherovo, Gdansko apylinkėse – Kašubijos regione. Čia irgi nevengiau užuominų į praėjusių amžių muzikos tradiciją. Beje, „Kašubų mišios“ taip visiems patiko, kad buvau paprašytas sukurti dar ir „Kašubų Magnificat“ sopranui, tenorui, mišriam chorui ir orkestrui, o vėliau abu kūriniai buvo išleisti kompaktinėje plokštelėje „Mòja dësza wielbi Pana“. Taigi turiu savo autorinį diską!

Taip pat paminėčiau „Paskutinį šv. Maksimilijono laišką Motinai“ („Ostatni list św. Maksymiliana do Matki“) mišriam chorui a cappella pagal šv. Maksimilijono Kolbės laiško tekstą, „Ave verum“, „Mater plena sanctitatis“. Kardinolo Stefano Wyszynskio universiteto choro 40-mečiui prieš dešimtmetį sukūriau „Oratio lauretana“ – premjera skambėjo Varšuvos nacionalinėje filharmonijoje. O šiais metais šio choro 50-mečiui parašiau trijų dalių „Jubiliejinį triptiką“ („Tryptyk Jubileuszowy“, dalys: „Misericordias Nomini“, „Inviolata, integra et casta est Maria“, „Sapientia sanctorum“) ir dirigavau premjerą gegužės 19 d. šventinio koncerto metu.

„Kašubų Magnificat“:

„Paskutinis šv. Maksimilijono laiškas Motinai“:

Kaip matyti, kūryboje nelabai žaviesi avangardu, nors, atrodytų, tau pašonėje vyksta „Varšuvos rudenys“ ir pan.? Labiau vertini kitas muzikos savybes nei šiuolaikiškumas?

Man svarbiausias yra muzikos komunikatyvumas, kuris randasi iš pagarbos žodžiui – turbūt tai yra didžiausia inspiracija grigališkuoju choralu. Daugelis mano kūrinių turi tekstą, kuris nėra tik dingstis kūriniui atsirasti – jis yra kertinis, o muzikos parametrai pavaldūs žodžio logikai, ritmui, intonacijai, leksikos reiškiniams. Manęs iš tiesų nedomina avangardas. Muzika man yra išraiškos būdas, kurį naudoju apdairiai: kaip liturginėje monodijoje, sąmoningai kai ką redukuodamas.

Po koncerto Marijampolėje. „Schola Gregoriana Vilnensis“ archyvo nuotrauka
Michałas Sławeckis su kun. Kęstučiu Palikša Marijampolėje. Dainiaus Juozėno nuotrauka

Netikėtas ir labai gražus momentas buvo mūsų viešnagė Palendrių šv. Benedikto vienuolyne – nuostabioje, mistinėje vietoje, kur galima įkvėpti oro, įkrauti savo dvasinius akumuliatorius. Ši išvyka gal ne tiek sustiprino Savaitės patrauklumą, kiek visiems dalyviams parodė, kad grigališkasis choralas yra tikroji Bažnyčios liturginė malda.

Lietuvoje: Marijampolė, Palendriai, Vilnius

Šią vasarą pirmą kartą Lietuvoje, Marijampolėje, vedei grigališkojo choralo kursus, parengei ir dirigavai Savaitės dalyvių koncertui. Ar galėtum juos palyginti su panašaus pobūdžio renginiais Lenkijoje, Italijoje, kur irgi dėstai?

Marijampolės grigališkojo choralo savaitė yra ypatinga, nes įtraukia dalyvį visumiškai. Žmogus panyra į grigališkąjį giedojimą vos atsibudęs: 7 val. rytą jau dalyvauja Rytmetinėje ir išbūna ta dvasia iki pat Naktinės 9 val. vakare. Iki šiol neteko dalyvauti panašiai sudarytuose kursuose: net Poznanėje iš liturginių valandų giedama tik Šeštoji, o čia – Rytmetinė, Mišparai, Naktinė ir visa šv. Mišių liturgija, kasdien rengiama iš „Graduale Romanum“ giesmyno. Greta – didelė ramybė. Manau, raktas į sėkmę čia yra gerai suplanuota dienotvarkė, kurioje numatytos pertraukėlės tarp veiklų, nes nuvargęs žmogus, net ir labai įsitraukęs, negalėtų produktyviai dirbti.

Netikėtas ir labai gražus momentas buvo mūsų viešnagė Palendrių šv. Benedikto vienuolyne – nuostabioje, mistinėje vietoje, kur galima įkvėpti oro, įkrauti savo dvasinius akumuliatorius. Ši išvyka gal ne tiek sustiprino Savaitės patrauklumą, kiek visiems dalyviams parodė, kad grigališkasis choralas yra tikroji Bažnyčios liturginė malda. Palendriuose galėjome stoti chore greta vienuolių benediktinų ir su jais giedoti. Žinoma, dėl to, kad buvome atitinkamai pasiruošę ir panašiai interpretavome.

Su Lenkijoje rengiamais kursais Marijampolės savaitę būtų sunku lyginti, nes tai šiek tiek kitokio pobūdžio, dažniausiai savaitgaliniai renginiai. Italijoje irgi vyksta savaitiniai kursai, kuriuos organizuoja arba Tarptautinė grigališkojo choralo studijų asociacija AISCGre, arba Italijos chorų asociacija USCI (L’unione Societa Chorali). Kursus, kuriuos šią vasarą vedžiau Rozace, rengė USCI Friulio–Venecijos Džulijos skyrius. Tačiau juose nėra liturginės perspektyvos – Vakarų Europoje grigališkasis choralas suvokiamas labiau kaip kultūros fenomenas.

Mes, Rytų europiečiai, vis dar puoselėjame esencialistinį žvilgsnį į grigališkąjį choralą – jaučiame, kad tai yra liturgijos dalis ir anapus jos netenka prasmės. Žinoma, kas kita yra koncertas atitinkamoje aplinkoje, su deramu įvadu. Bet vėlgi kas kita yra tiesiog žavėjimasis choralu, nes jis yra kitoks, keistas, žavintis ir mus traukia, nors iš tiesų nelabai suvokiame, kas tai. Tad visiems, kas taip galvoja, nuoširdžiai rekomenduoju grigališkojo choralo savaitę Marijampolėje. Viliuosi, kad ir pats čia dar sugrįšiu – jei ne kaip dėstytojas, tai kaip dalyvis užsirašysiu ir atvažiuosiu; taip puikiai čia jaučiausi.

Lankeisi ne tik Marijampolėje, Palendriuose, bet grįždamas į Varšuvą dar užsukai į Vilnių, kur spėjai drauge su mumis – „Schola Gregoriana Vilnensis“ – sugiedoti sekmadienio Mišias Katedroje ir šiek tiek įkvėpti Senamiesčio atmosferos. Kokie liko įspūdžiai?

Įspūdžiai yra nenusakomi, nes tiesiog per trumpai čia buvau! Vilniuje negalima pabūti tik keletą valandų ir temstant greitai perbėgti Senamiesčio įžymybes. Į šį miestą reikia atvažiuoti specialiai. Mano apsilankymas, tiesą sakant, buvo tikra beprotybė: prieš vakarines Mišias Katedroje su „Schola Gregoriana Vilnensis“ klierikas Edvardas mane greitai nuvedė į Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčią, kur pavyko pagroti vargonais. Mat vargonai yra mano antroji meilė po grigališkojo choralo. O po Mišių gavau progą prisiliesti ir prie puikiųjų Katedros vargonų.

O dėl miesto atmosferos, ji yra nepakartojama: čia reikėtų bent keletą dienų ramiai pasivaikščioti, pakvėpuoti šituo oru. Čia likę nemažai lenkiškosios arba bendros lietuvių ir lenkų istorinės kultūros ženklų, tad tam tikri sentimentai, be abejo, sukirbina širdį: Vilniuje yra studijavusių, gyvenusių daug reikšmingų Lenkijos kultūrai žmonių. Taigi širdis atsiveria, ir sunku nepamilti šios žemės, sunku ja nesižavėti visų jos lobių akivaizdoje. Laimė, užsukome į Dievo Gailestingumo šventovę, kur galima buvo valandėlę ramiai atsipūsti priešais Švenčiausiąjį Sakramentą. Neabejoju, kad į šį miestą dar sugrįšiu. O kadangi pastarąjį kartą čia buvau prieš keletą metų, linkiu sau, kad kito apsilankymo neturėčiau tiek pat ilgai laukti.

Nuoširdžiai linkime to paties!