Vaizdas nuo Liškiavos piliakalnio. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2011 m. rugsėjis)

Rugpjūčio 12-oji

Tai ne mano žodžiai. Negalėčiau taip pasakyti dabar, kai tokios negeros žinios ateina iš Punios šilo, nors tame krašte juk taip pat išlikęs legendinių milžiniškos dvasios Pilėnų suvokimas. Išsaugojau geografo Rimanto Krupicko dovanotą „Alytaus rajono Punios šilo botaninio–zoologinio draustinio“ žemėlapį, kurio pakrašty pieštuku pažymėtas toks reikšmingas įvykis: „Punios šile 1966 m. liepos 3 d. pasirašyta žygeiviška sutartis.“ Šiandien tai ypač svarbu prisiminti: tais metais Lietuvoje nebuvo dar nė vieno rezervato, nė vieno nacionalinio parko, ir Vilniaus universiteto žygeiviai savo slaptam susibūrimui pasirinko Punios šilą, jausdami, kokia svarbi Lietuvai gali būti ši sengirė.

Stovint ant Liškiavos piliakalnio galima prisiminti legendinę karalienę Vokę, kuri sutempė čionai didžiausius akmenis pilies statybai, nors manoma juk, kad laumės gyveno kur kas anksčiau už velnius, ir žmonės tada dar glaudėsi ne tvirtovėse. Labai stačiais akmeniniais laipteliais įkopus į Liškiavos piliakalnį galima patikėti ir kita vietine istorija: kažkur netoli, gal Bočyliškėse, gal prie Bebrų Olų vienas toks stipruolis, besistatydamas sau pirkią pats vienas rąstus iš miško susinešiojo ant pečių. Taip porino senbuviai liškiaviškiai prieš trisdešimt metų, ir jeigu tuo netikėjai, tai jie šitaip galėjo paaiškinti: o ką žmogus darys, jei arklio neturi.

Tas jau kolūkinių laikų užeivis žmogus, ant pečių susinešiojęs rąstus, matyt, buvo milžinas. Bet ir pirmieji gyventojai, išsivalę sau erčią Užnemunės dykroje, ko gero, nebuvo silpnesni. Buvo ir stiprūs, ir sumanūs. Ateina jie nežinia iš kur, pajutę, kad čia niekieno žemės, atsineša kišenėse sėklų, pasistato kažkokį būstą ir pradeda gyventi. Ir didžiulis, turtingas kaimas randasi iš tų dviejų jaunų atvykėlių sumanumo, o karalius bemedžiodamas užtinka tuos naujakurius ir užsirūstina, nes jo palyda praneša, kad šitie miškažmogiai nemoka jokios duoklės...

Stebuklingiausių istorijų galima rasti, beskaitant lenkiškuosius Elizos Ožeškovos ir Marijos Rodzevičuvnos raštus, bet štai ką apie šiandienos jausmus, užkopus į stačiausią piliakalnį, išsako pagyvenęs lietuvis, atvykėlis iš Kalifornijos, ir atrodo, kad būtent jo žvilgsnis į Lietuvą yra pats supratingiausias. Susižavėjęs man aiškina, kad tiktai čia galima pajusti tą stebuklingą Gamtos įvairovę: tik įsižiūrėk ir įsitikinsi, kad ant piliakalnio ir žemai, šalia jo, auga visai kiti augalai, o kai vos vos nutolsti nuo kalno ir nuo upės, tu jau išgirsti šaltinį, arba dar kiek paeini, ir tau kas nors paaiškina, kad patekai į Laumės lomą, ir štai kodėl čia tokie milžiniški paparčiai, o daugiau nieko.

Patikėk, sako tas lietuvis iš Kalifornijos, aš Lietuvoj ir ant piliakalnio, ir nuo jo nusileidęs žemyn jaučiuosi tarsi eičiau šimtamyliais žingsniais, nes čia tiek visko daug ir taip greit viskas keičiasi tau prieš akis. Vakar buvau prie Švendubrės akmens, ir ten parašyta, kad velnias tuo akmeniu nespėjo užtvenkti Nemuno, nes užgiedojo gaidys. Reikia tik pagalvoti, sako man tas lietuvis, kad visa tai yra teisybė, juk ir Nemunas čia pat, ir kaimo gaidžiai, ir prasmegęs Raigardas... Neįmanoma nesižavėti Kalifornijos uolomis ir kanjonais, bet žavėsies tiktai iš aukštai žvelgdamas, o jei pabandysi sužinoti, kas ten gražaus slėnyje auga ir gyvena – turėsi įveikti sunkų nuotolį, keliaudamas visą dieną...

Per keletą minučių šis aukštas vyras, su dviračiu keliaujantis po Dzūkiją, visas mūsų krašto legendas bei istorijas, regis, pasuka kitaip, tartum visą Lietuvą ant delno laikytų: pirmiausia reikia įsižiūrėti, kas vasarą gražiausia žydi, klausytis kaip čia pat čirpia žiogai, pakramtyti nukritusį saldžiarūgštį vaisių, pastebėti, kaip gražiai gelsta liepų lapai, o legendų, sakmių ir mitų pasiklausysiu rudenį. Dabar paskutinis vasaros mėnuo, pats laikas pasikliauti laisva keliautojiška valia ir praktiškai pajusti būtent šitą vasarą, o tos laisvõs valios priešingybė – likimas – tegu sau tolsta už tūkstančio mylių.

Tokia didžiulė šią vasarą sausra, o Lietuvos gamta vis tiek žalia, ne geltona kaip Ispanijos pašto atvirukuose, todėl ir laimė gyventi Lietuvoje... Šitaip kalbėjo tas aukštas vyras, savo nuoširdžius žodžius palydėdamas gražiais rankų mostais, ir negalima buvo nepastebėti, kad jo rankų pirštai ilgi lyg muzikanto... Ir viskas, žinoma, tikra tiesa, tik nedrįstu paviešinti svečio pavardės, jis sakė, kad nenori jokios reklamos. Galiu tiktai pakartoti, kas mūsų nedidelėje Lietuvoje nuo seno žinoma: šitaip ir reikia žvelgti į brangiausias, gražiausias savo krašto oazes – atėjai, pamatei ir nutolai... viską palikęs taip, kaip buvo. O tą milžino savijautą ir pasakišką septynmylių žingsnių polėkį, stovint ant piliakalnio, tegu išduoda tiktai tylus ir didis tavo susižavėjimas, tavo pasiryžimas su dviračiu ar pėsčiomis šią vasarą apkeliauti Lietuvą.

Velnio akmuo Švendubrėje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka
Jonas Bilinskas filmuoja kelmo rovimą Marcinkonyse. Jonas – ne tik gamtos fotografas, bet ir operatorius, sukūręs ne vieną gamtos filmą, susukęs begalę juostų apie krašto amatus, įvykius, šventes. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka
Per seną liepyną vingiuojantis kelelis primena, kad miškais ateina ruduo. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Rugpjūčio 14-oji

Savanoris Rytis iš Vilniaus talkininkavo Sode prie Krūčiaus rugpjūčio 11-ąją, bet tiktai dabar pagalvojau, kokią keistą ir gerą naujovę jis man parodė: aštrų grandininį pjūklą, kurį galima susisukti ir įsidėti į visai mažą dėžutę. Rytis sakė, kad šitą keistenybę išrado turistai, o dabar jau pasigavo ir verslininkai, galbūt jau kviesdami į konkurencinę kovą Skandinavijos miško pramonės konstruktorius. Žinoma, nykštuko kova su milžinu tėra tik žaidimas, bet ar mes nežinome, kaip dažnai pasakose laimi „trečias brolis“. Juk šitą grandininį pjūklą galima lengvai nešiotis striukės kišenėje, jam nereikia benzino.

Atradimas geras dar ir todėl, kad sukelia istorinių asociacijų – rodos, beribis žmonių išmaningumas nuolat kartojasi civilizacijos raidoje. Vos tik pradėjo Rytis džyruoti tuo keistu pjūklu, pažerdamas baltas pjuvenas, aš tuoj pat prisiminiau Maskvos „Mokslo“ leidykloje 1981 metais išleistos B. Rybakovo knygos „Senovės slavų pagonybė“ piešinyje matytas medines ritualines stakles, kurias pasitelkę vyžoti pagonys slavai išgaudavo gyvą ugnį be degtukų, be skiltuvo ir be pinties. Gremėzdiškas stulpų ir virvių įrenginys, prie kurio turėjo darbuotis net vienuolika vyrų, specialias virves vieningai tampydami, bet akivaizdu, kad tokių senovinių staklių rekonstrukcija paliudija praėjusių šimtmečių kaimiškąją patirtį, užtikrintą žinojimą, kaip išgauti šventąją ugnį... O mūsų dienomis, žiūrėk, taip pat kas nors ims ir sukurs panašias stakles, tik miniatiūrines, kurias galėsim nešiotis degtukų dėžutėje.

Šitoks pravartus savanorio talkininko atsivežtas pjūklelis iš tikrųjų pjauna gerai, beveik taip pat kaip sunkūs dviejų metrų ilgumo zimagorų pjūklai. Jie kadaise ir išduodavo, kad į kaimą atžirglioja nei žiemos šalčio, nei sunkaus darbo nebijantys vyrai... O dabar, tik pagalvok, miško taku bežingsniuodamas jaunas eigulys galėtų sau iš kišenės išsitraukti tokį inovacinį, turistų išrastą pjūklą ir smagiai nupjauti kokį įkyrų kaukolyną, kuris trukdo augti ąžuolėliui ar miškinei obelaitei.

Bet mes su Ryčiu pjovėme ne kaukolynus, o ameliankius, labai greitai pasidauginusius šakninėmis atžalomis. Tie ameliankiai jau pateko į naikintinų krūmų sąrašą, o blogiausia yra tai, kad jie visiškai nebesunokina uogų, kurios dar taip neseniai rūpėjo ir paukščiams, ir žmonėms. Matyt, keičiasi paprastojo ameliankio biologija, dabar jau reikėtų jį auginti ne kaip žaliatvorę, o kaip serbentą, stropiai iškertant šaknines atžalas. Reikėtų eksperimentuoti. O kol kas pasidžiaugėme, kad, versdami žemėn tuos liaunus ir labai kietus krūmus, nelauktai išvydome, kaip čia pat atsiveria dangus ir stebėtinai apsišviečia puslaukinės mūsų krašto vyšnaitės ir gudobelės, o tolėliau raudonuoja putinai bei šermukšniai.

Kartais labai nedaug tereikia padirbėti, ir tu laimi netikėto reginio perspektyvą, labai staiga pamatai, ką tie užžėlę krūmynai buvo užslėpę. Kai šitaip pasižvalgėm, kažkas trumpai sukleketavo danguje – ir pasirodė jūrinis erelis. Neskubėdamas, gražiai pavingiuodamas nutolo į Vakarus, rodydamas aiškiausią savo rūšies ženklą – baltą uodegą. Vadinasi, galėtume jau teigti, kad šitaip prasideda didžiausių mūsų krašto sparnuočių migracija. Lekia lėtai plasnodamas į Vakarus, lekia regėdamas Nemuną, turbūt žinodamas, kad šios didelės upės žiotyse yra neblogos žiemojimo vietos.

Jau pradeda rusvuoti aukštai į kadagį įkopusio apynio spurgos. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka
Vasarai baigiantis gamtoje atsiranda daug geltonos spalvos. Geltonai sužydi ir krūminės sidabražolės. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka
Gražiai žydi kanadinė rykštenė, bet ji jau įrašyta į naikintinų žolynų sąrašą, nes labai išplito pievose ir pamiškėse. Bet gėlynuose auginamą rykštenę kontroliuoti nesunku – reikia nukirpti peržydėjusius žiedynus, kad nesubręstų sėklos, ir kastuvu apkapoti šaknines atžalas. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Rugpjūčio 17-oji

Dar vasara. Didelių ir mažų kelionių, neatidėliotinų darbų metas. Galima keliauti, galima tūnoti tarsi nuo visų pasislėpus, vis tiek kažkokia geroji dvasia suras tave ir netikėtai padovanos tau knygą, kuri pavadinta lotyniškai, bet suprantamai: „Mente et malleo“. Knygą prieš porą metų išleido Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centras. „Protu ir plaktuku“ – taip savo darbą apibūdina geologai. O ši knyga – būtent apie geologą Valentiną Baltrūną. Dabar jis yra daugelio jaunesnių kolegų mokytojas, profesorius ir habilituotas mokslų daktaras. O tada...

Tai buvo 1972-ieji, ruduo. Jau baigti geologiniai maršrutai Birštono krašte, ant Valentino Baltrūno stalo guli didžiulis švarus popieriaus lakštas, daugybė tiksliai padrožtų pieštukų ir praėjusios vasaros žygių užrašai. Aš išeinu kaip eilinis darbą baigusios ekspedicijos pagalbininkas ir visą dieną vaikštau po apleistus senuosius Prienų rajono parkus, pavažiuodamas autobusais ir pakeleivingomis mašinomis, o Valius vienas brėžia pirmąsias būsimų geologinių žemėlapių linijas. Praeis daug metų, ir apie šiuos žemėlapius profesorius Algirdas Gaigalas taip pasakys: „Tu pažiūrėk, čia Valentino Baltrūno žemėlapis, tik žmogus su fantazija gali šitaip nupaišyti...“

Knygos apie geologą Valentiną Baltrūną „Mente et malleo“ viršelis.

Šiuos Algirdo Gaigalo žodžius prisiminė daktarė Dalia Kisielienė, kurios pasakojimas knygoje „Mente et malleo“ pavadintas vienu žodžiu: „Užkalbėtojas“. Tas užkalbėtojas ir buvo mano jaunystės laikų bičiulis Valentinas Baltrūnas. Jis taip pat, kaip ir geografas Rimantas Krupickas, atsidusdamas sakydavo, kad geografas mąsto vaikščiodamas, o geologas mąsto braižydamas. Kadangi Valentinas buvo Lietuvos paviršiaus tyrėjas ir jam labiausiai rūpėjo išsiaiškinti, kokios geologinės jėgos sukūrė būtent šitokias mūsų kraštovaizdžio formas, jis turėjo ir daug vaikščioti, ir mąstyti, ir braižyti. Reikėjo vaikščioti ne tiktai paskui įsivaizduojamus ledynus Lietuvoje, bet ir paskui tikrus ledo kalnus Islandijoje bei Grenlandijoje. Reikėjo ir fantazijos, ir intuicijos, o tai atsiranda tiktai tada, kai konkrečios profesinės žinios įskelia kūrybinę kibirkštį.

Apie visiems geografams ir geologams būdingą žygeiviškumą šioje knygoje taip pat gana įdomi mintis: „... išbandymas, kurį mes turime užsibrėžti, yra žygiuoti vienam, bet žygiuoti taip, kad kiti užsimanytų žygiuoti drauge.“ Šitokį Huberto Hamfrio užsibrėžimą knygoje „Mente et malleo“ primena daktaras Augustinas Linčius. Ir iš tikrųjų kvartero tyrėjas dažnai vaikšto vienas. Jo rankose – nelengvas geologinis grąžtas, parodantis, kas slūgso pusantro metro gylyje, ant pečių kuprinė su išgręžtų uolienų pavyzdžiais, o planšetėje – užrašai. Žygiuoja jaunas ir atkaklus mokslininkas nuo vienos kalvos prie kitos, gręžia, dairosi, galvoja. Romantika. Bet jo kakta visada šlapia nuo prakaito, ir kai sustoja užsirašyti, ką pamatęs – bemat užpuola kraujasiurbiai vabzdžiai. Na, ir kai šitaip kantriai pavaikšto dešimt metų, jau gali braižyti žemėlapį.

Bet Valentinas Baltrūnas niekada nebuvo vienišas vaikščiotojas. Jaunystėje net Vilniaus universiteto turistų klubui vadovavo, ir būtent jis tada buvo kaltinamas, kad studentai su vietiniais kraštotyrininkais Judrėnuose, kur dabar atstatyta gimtoji Stepono Dariaus sodyba, supylė pilkapį Atlanto nugalėtojams lakūnams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui. Ten dirbo septyni šimtai jaunų vyrų ir merginų su kastuvais. Aišku, kad toks „nesankcionuotas“ susibūrimas negalėjo praeiti be pasekmių. Ir vis tiek visi jaunieji turistai netrukus ėmė vadinti save žygeiviais. Todėl, kad turistais save dažnai vadina ir tie, kurie „keliauja“ nuo viešbučio iki viešbučio, o tikram žygeiviui vis gamtoje tenka žygiuoti pėsčiomis, ir pirmiausia savame krašte.

Raudonuoja švelniosios gudobelės vaisiukai. Ir gudobelės žiedų, ir vaisių arbata stiprina širdį. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka
Lengva atpažinti ūksmėtų šlaitų krūmą – juoduogį šeivamedį. Pavasarį iš tolo baltuoja didelės žiedų kekės, o vasarai baigiantis sujuoduoja valgomi kaulavaisiukai. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Rugpjūčio 20-oji

Pražydo didieji šilokai. Sugeltonavo maži, bet labai kvapnūs pelynų žiedeliai. Dar geltonuoja ir tūbės, ir sauleniai, ir šlamučiai. Į Krūčiaus slėnį vėjas neša gelsvus liepų lapus. Dabar visur ima vyrauti gelsva spalva. Net stirnų kailis ryškiai geltonas, nors vadovėliuose rašoma, kad stirnos vasarą būna rudos, o žiemą – pilkos.

Vis dar žydi grikiai. Šie kultūriniai augalai dabar elgiasi keistai. Kaltas, žinoma, žmogus, sukuriantis vis naujų veislių, kurios nutolsta nuo stepiniam augalui būdingos biologijos. Kai grikiai žydi ilgai, gal ir padidėja jų derlius, bet, norint paspartinti brendimą, reikia purkšti defoliantus – ir vėl dirvožemis nuodijamas chemikalais. Margioniškių šviesuolių Vaclovo Balevičiaus ir Juozo Gaidžio prisiminimuose rašoma, kad visi grikiai būdavo nuraunami (būtent nuraunami kaip linai) iki rugpjūčio vidurio. Tiesa, visiškai jie subręsdavo rikėse. Šviežia „vogtinė“ duona – per šventą Oną, o tiesios rikių eilės grikienose – per Žolinę. Tvarka buvo. Pastovumas ir aiškus darbų ritmas, kurio netrikdė abejotinos, nežinia iš kur ateinančios naujovės...

Vienišas šernas prie Krūčiaus dabar irgi atrodo lyg sutrikęs, nežinia ko ieškantis. Perėjo jis per mano šventagaršvyną, nė kiek nepakniso kvepiančiųjų gurgždžių, kurių šaknis visada labai mėgo, išsimaudė senosios pirties tvenkinėlio purvo vonioje ir traversiniu taku nusikrūpštino medžiotojų bokštelio link, matyt, tikėdamasis rasti ten avižų. Keliaudamas savo taku, šernas vis trynė purvinus šerius į medžių kamienus – likęs ant žievės apdžiūvęs dumblas gerai išduoda jo maršrutą, nereikia nė į pėdsakus žiūrėti. Gal tą seną dzyką vis dar puola kraujasiurbiai vabzdžiai ir voragyviai, jeigu jis taip stropiai trinasi, nors aš iš savo keturkojų įnamių kailių jau gal dvi savaites nebeištraukiu nė vienos erkės. Šią vasarą labai mažai buvo įkyrių vabzdžių, o dabar tie maži skraidantys aparatėliai visai prapuolė.

Žinoma, dar tolokai ta tikroji rudeniška rimtis, bet, kai vingiuotu panemunės miško keliuku patenku į seną liepyną, jau galiu pajusti sustojusį Gamtos laiką. Rodos, kad ir siauro keliuko vingiai, ir monotoniškas negarsus mažojo genio pypsėjimas labai sulėtina senmiškio gyvenimą. Nuolatinis pavėsis čia ir vidurvasarį gali sustabdyti užklydusį keleivį, bet medžių viršūnėse tada vis tiek gaudžia vabzdžių pasaulis. O dabar – labai ramu. Nors juk visai čia pat, tiktai už pusės kilometro, Nemuno srovė veržiasi per akmenų rėvas, o virš vandens skrenda aidžiai šaukdamos upinės žuvėdros.

Ir dideli salačiai turbūt jau atplaukia į tas šniokščiančias upės akmenyčias, o lydekos tūno įlankose ir laukia, kol sublizgės tingiai praplaukiančio karšio balti žvynai. Staigiai tada sukunkuliuos rami įlanka, aukštai iškils vandens purslai. Būtų dar triukšmingiau, jei ta plėšrūnė griebtų mano blizgę. Bet jau nebežvejoju, mat taip nusprendžiau staiga, kai nusipirkau brangią, bet visiškai prastą beinercinę ritę, pagamintą Kinijoje. Tiesiog supykau ir, kaip sakydavo toks aukštaitis senelis Kvaselis, gyvenęs prie Rubikių ežero, – „visiškai nutraukiau santykius su žuvimis“. Šitaip jis bandydavo sušvelninti kategorišką šeimynykščių draudimą: „Kas tave ištrauks, kai traukdamas žuvį, pats iškrisi iš valties?“ Garsusis žuvautojas Leonardas Gutauskas irgi neslepia, kaip neramiai jį sudrausmindavo susirūpinusi žmona: „Kai paslysi ant akmens prie Ūlos ir nukrisi, vėl sulauksi infarkto.“

Tokios tos malonios rudeniškos mintys. Nieko nepadarysi, ruduo juk tarsi vakaras, užtat pavasaris – tikras rytas tiems, kurie jo sulauks. Todėl pirma mintis atsibudus iš ryto ir turi būti tokia: reikia padėkoti Kūrėjui, kad sulaukėme dar vienos dienos. 

Šalia pirmametės nežydėjusios mažažiedės tūbės dar išliko rausvi lietuvinės naktižiedės žiedeliai. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka
Pastogėje džiūva pelynai, patikimas vaistas, kai susopa pilvą, ir vertinga žaliava įvairioms trauktinėms. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka
Pilkoji meškutė kai kur vadinama alksninuku. Tai valgomas grybas, bet patariama prieš verdant palaikyti šaltame vandenyje, kad išsiplautų juodas dažas, kuriame gali būti sunkiųjų metalų pėdsakų. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Rugpjūčio 25-oji

Dar vis nesulaukiam rimtesnio lietaus. Ir paskutinėmis vasaros dienomis tenka laistyti aguročius ir pomidorus. Rodos, niekada taip nebuvo. O jeigu dar sėji žaliąją trąšą – baltąsias garstyčias, lubinus ar arkliapupes, laistyti privalai ir dirvos vagutes, kitaip niekas nesudygs. Bet bulvės, sodintos liepos dešimtąją į plėšinį, auga gražios, jau žydi. Jau matyti, kad eksperimentas pavyko. Dabar sunku būtų tikėtis agurkų derliaus ant naujų ūglių, nes agurkas – tai ilgos dienos augalas, o bulvė dar gerai auga ir rugsėjį.

Besitęsianti vasaros sausra nesutrukdė šventiškos dienos Liškiavoje. Šventas Mišias aukojo parapijos klebonas Jonas Cikana, jis vadovavo ir procesijai su bažnyčios vėliavomis, šitaip buvo pagerbtas šventojo Baltramiejaus atminimas. O paskui visi susirinko į Liškiavos kultūros centrą, kur Gamtos fotografas Jonas Bilinskas atidarė naują savo darbų parodą „Langas į gamtą“. Šio fotomenininko darbai jau seniai žinomi, bet kiekviena paroda vis nauja. Šį kartą išvydome ne tiktai charakteringų paukščių bei žvėrių portretų, bet ir jų gyvą elgesį laukinėje gamtoje – Jonas Bilinskas yra ne tiktai fotografas, bet ir filmų kūrėjas.

Įspūdingiausiai „Lango į gamtą“ kadruose atrodė du barsukai, glėbiais velkantys į savo urvą samanas, kad būtų ten šilta ir švaru... Jonas Bilinskas – aktyvus Lietuvos laukinės gamtos fotografų klubo narys, bet ta gyva laukinė gamta yra ir jo tėviškėje, Varėnos rajono Laparaisčio kaime. Jo nufilmuotieji darbštuoliai barsukai irgi iš Laparaisčio. Tiktai nepamatysi jų dieną, barsukai ir medžioja, ir savo namus tvarko naktį. Jau vien ši aplinkybė rodo, kokia nelengva Gamtos fotografo dalia.