Cathopic.com nuotrauka

Kai saulė pateka, nakties ūkanos išsisklaido, ir mes aiškiai matome tai, ką nuo mūsų akių slėpė tamsa. Rytas išbrėško kaip dovana, kad mūsų visos dienos egzistencija Dievo garbei galėtų kaskart skambėti spalvingais tikėjimo darbų akordais. Suvokiame: regimasis pasaulis tebeliudija visuotinę Neregimojo meilę mums, ypač kai prisimename didžiąsias Jo dovanas...

Dievas – negalimų dalykų Kūrėjas, nes iš nieko geba sukurti tokį kūrinį, kuriam tarsi atiduoda savo Širdį, kad jis mylėtų tik Jį ir gyventų vien Jam. Jo džiaugsmui nėra ribų, nes iš anksto žino, kad kūrybos šedevras – naujoji Ieva – pateisins visus Švenčiausiosios Trejybės lūkesčius. Šis dieviškas sumanymas bus Edeno sodo kūrimo tęsinys, kurį apvainikuos savanoriška Meilės auka, iki pamatų sugriovusi žmonių nuodėmių tvirtoves ir suteikusi tokį laisvės džiaugsmo išgyvenimą, kuris tikintiesiems visados primins – Jėzus atėjo pas mus per Mariją, kad mes, Jo Krauju atpirkti bei Jo Motinos malonės lydimi, tiesiausiu keliu grįžtume pas Tėvą.

Kas būtume mes bei Marija be Dievo? Niekas. O kas būtų Aukščiausiasis be Marijos? Meile degantis Viešpats, iš kurio Širdies neištryško žmonijos likimą pakeitęs Išganymo spindulys, nes žemėje nebuvo verto žmogaus, per kurį būtų galėjęs įsikūnyti Dievas. Taigi reikėjo, kad Toji, per kurią gimė amžinai Esantysis, būtų labiausiai į Jį patį panaši (ne tiek kūno grožiu, bet sielos savybėmis), nes panašus mėgsta panašų. Marijos panašumo į Dievą esmė – nekaltumo duotybė ir nesulaikomas nuolatinio šventumo troškimas.

Šv. Brigita rašė: „O mano Karaliene, vaisingiausioji ir skaisčiausioji Mergele Marija, tebūna palaimintos tavo įsčios, vaisingesnės už derlingiausius laukus. Kaip sėkla, kritusi į gerą dirvą, duoda šimteriopą derlių, taip ir tavo įsčios – nekaltos, tačiau vaisingos, – davė didesnį nei šimteriopą palaimintą Dievo vaisių.

Kaip lauko šeimininkas didžiuojasi gaunamo derliaus gausybe, o paukšteliai ir gyvulėliai pasimėgaudami juo maitinasi, taip ir mažo tavo palaimintų įsčių lauko vaisius tapo didžia Dievo garbės danguje priežastimi, angelų bei žmonių džiaugsmu ir dosnia gyvenimo srove“. 

Nešvęstume Marijos gimtadienio, jei Jos klusnumas Dievo valiai nebūtų tapęs kūnu.

Nekaltai Pradėtajai nereikėjo pažinti vyro, kad pagimdytų Tą, kuris ne tik Ją pačią sukūrė, bet per Jos ištartą „fiat“ visa žmonija galėtų gimti dangui. Viešpaties akyse amžinybė yra nuolatinė dabartis, ir Jis iš anksto žinojo, kad Jo vienintelė iš milijardų žmonių Išsirinktoji dėl savo maloningo nuolankumo neatsisakys daryti tai, ką Jai sakė angelas Gabrielius (žr. Lk 1, 31). Nuo Jos sutikimo momento Ją ne tik visos kartos vadina palaiminta (plg. Lk 1, 48), bet Jos ištartas „tebūna“ tapo antgamtinėmis Šventosios Dvasios įsčiomis, pro kurias, tarsi didiesiems vartams prasivėrus, ėmė veržtis mūsų lemtį perkeitusi Kristaus išganymo šviesa...  

Nešvęstume Marijos gimtadienio, jei Jos klusnumas Dievo valiai nebūtų tapęs kūnu. Neatsitiktinai egzistuojantys pasaulio tvarkos bei sandaros principai ne tik mus skatina pripažinti Kūrėją, bet malonė kviečia ramiai paklusti Dievui – garbingai pripažinti, kad Jis yra mūsų Puodžius, o mes – molis; Jo rankų darbas (žr. Iz 64, 7). Mergelė Marija, kai bendravo su dangaus pasiuntiniu Gabrieliumi, buvo įsitikinusi, kad per jį byloja Visagalis, todėl sutiko būti Viešpaties tarnaite. Savo protą bei širdį Ji palenkė tiesai, nes tarnauti Tiesai – karaliauti su pačiu Dievo Sūnumi (žr. 2 Tim 2, 12). Dievo Motina visą save atidavė bei pašventė Dievui, o Jis Ją išaukštintino apsiausdamas saule... (Apr 12, 1).

Kai pažinome Kristų ir pradėjome Juo sekti, suvokėme, kad kelrodė žvaigždė pas Jį – Marijos gyvenimo pavyzdys bei Jos maldinga pagalba tikintiesiems. Ne veltui mūsų krašte Marijos gimimas yra viena didžiausių Jos švenčių, ypač susijusi su Šiluva, kur Ji apsireiškė. 1993 metais rugsėjo 7 dieną popiežius šv. Jonas Paulius II viešėdamas Šiluvoje per šv. Mišias pamoksle kreipėsi į Taikos Karalienę prašydamas, kad Ji pagelbėtų į Ją besikreipiantiems vaikams „statyti savo ateities rūmą ne ant pasaulėžiūrų smėlio, bet ant Evangelijos uolos; (...) gyvenime vadovautis ne asmeniniu ar kolektyviniu egoizmu, bet meilės ir vienybės idealais“. Tai – aktualus pamokymas mums, liudijantis, kad puoselėjant nuoširdų pamaldumą užvis svarbiau kaskart su tikėjimu ištikimai laikytis Kristaus žodžių, demaskuojančių rafinuočiausius savimeilės kėslus. Dangaus Karalienė mums labiausiai linki meilės Jėzui, nes tik mylėdama Jį tapo tuo, kuo yra ir bus amžinai. 

Kai gimėme, mūsų neklausė, ar mes norime egzistuoti, nes per maži buvome, kad suprastume, ko iš mūsų norima. Koks po mirties bus mūsų trečiasis gimimas amžinybėje, grynai priklausys nuo antrojo gimimo malonių stiprinimo Viešpatyje. Atgimti iš aukštybės (Jn 3, 7) – ne tik per Krikštą tapti krikščionimi, bet kasdien į savo širdį kviesti Šventąją Dvasią ir klausytis Jos įkvėpimų, mus kviečiančių gyvenime pirmumą teikti Dievui, Motinai Marijai ir visiems dalykams, kurie mums padeda siekti Dangaus.