Jordanas Petersonas. Facebook.com nuotrauka

Lietuvoje žymusis klinikinis psichologas Jordanas Petersonas dažniausiai pristatomas – manau, kad tai yra didžiulis paradoksas – krikščioniškoje žiniasklaidoje (jokiu būdu neteigiu, kad publikuoti tekstų nederėtų). Pavyzdžiui, vien Bernardinuose yra išspausdinti tiek paties Petersono tekstai, tiek įvairios apžvalgos, knygos recenzijos ir kitokio pobūdžio tekstai. Susidomėjimas tik dar padidėjo tada, kad buvo išleista populiariosios psichologijos knyga „12 gyvenimo taisyklių: chaoso priešnuodis“. Kitose žiniasklaidos priemonėse Petersonas nepasirodo taip dažnai, pavyzdžiui, 15min.lt pavyko rasti tik vieną spaudos pranešimą apie netrukus pasirodysiančią knygą, plačiau jo idėjos nepristatomos. Tiesa, LRT laidoje „Kultūros savaitė“ buvo aptartas šio garsaus psichologo fenomenas. Jeigu klausėtės minėtosios laidos, matyt, pastebėjote, jog viena aršiausių Petersono kritikių buvo knygos į lietuvių kalbą vertėja Daiva Vilkelytė. Pagrindinis jos priekaištas autoriui – nuolat neteisingai cituojami šaltiniai ir per paprastas pasaulio vaizdinys.

Tačiau kritika Petersono citavimo įpročiams nėra jau tokia svarbi, juk minėtoji knyga vargiai mokslinė: citavimo bėdas galima atleisti. Kur kas svarbesni – Petersono teiginiai, kurie vienaip ar kitaip daro įtaką visuomenėje, todėl verta paklausti: kokiomis prielaidomis remdamasis šis svarbus visuomenės veikėjas mąsto, kokį pasaulį šios prielaidos siūlo, ir ar iš tiesų norėtumėte gyventi tokiame pasaulyje? Jas apžvelgus turėtų atsiskleisti ir paradoksas, kurį įžvelgiu tame, kad Petersonas yra labai populiarus tarp praktikuojančių katalikų.

Evoliucinė biologija

Jau turbūt esate girdėję apie garsųjį Petersono pavyzdį – omarus (kartais lietuviškuose vertimuose sutinkamus kaip „vėžiai“) ir jų „gyvenimo būdą“. Anot Petersono, omarai, gerokai ilgiau nei žmonės Žemėje gyvenantys padarai, galėtų būti pavyzdžiu mums. Pirmajame „12 taisyklių“ skyriuje Petersonas vaizdžiai apibūdina omarų gyvenimo subtilybes. Anot jo, omarus galima būtų suskirstyti į laiminčiuosius ir lūzerius. Galingieji, laimintys omarai visuomet gauna tai, ko jiems reikia: puikiausią vietą gyventi, sočiausią maistą, pačią geriausią patelę (o ir malonumą, kai patelės dėl jo visaip kaip rungiasi), o štai prastesnieji omarai tenkinasi liekanomis.

Anot autoriaus, kuo dažniau laimi ir gauni tai, ko tau nori, tuo tau labiau sekasi ir toliau. Taip pat ir su lūzeriais: kuo daugiau pralaimi, tuo labiau tau nesiseka. Pirmasis Petersono patarimas skamba paprastai: „Stovėk tiesiai, atlošęs pečius.“ Kitaip tariant, būk kaip omaras laimėtojas, o ne omaras lūzeris. Sąmoningai keičiant kūno kalbą galima sukurti laimėtojo įspūdį. Tiesūs pečiai ir pakelta galva ne tik daro įtaką savivokai, bet ir gali padėti atsidurti ant aukštesnio hierarchijos (hierarchiją Petersonas laiko duotybe, kurios neįmanoma ir nereikia keisti) laiptelio. Autorius siūlo prisiimti atsakomybę už save, įveikti aplink esantį chaosą. Puikus patarimas.

Tačiau iš gyvūnų pasaulio ateinantys pavyzdžiai visuomet man primena žiaurias serialų apie gyvūniją scenas, kuriose vienas su kitu kovojantys padarai ieškosi sau vietos bendrijos hierarchijoje. Apie omarų tarpusavio kovą Petersonas beveik nerašo: jis linkęs veikiau susitelkti į tai, kaip žmogui įteigti, kad jis gali būti tas laimintysis omaras. Kilnus tikslas, bet ten, kur vieni laimi, kažkas turėtų pralaimėti, t. y. likti tuo gyvenimo išvargintu omaru. Pasaulyje tokia situacija žinoma posakiu „išlieka tik stipriausieji“, t. y. genai, jų gebėjimas daugintis, ir evoliucijos teorija paaiškina vienų ar kitų organizmų išlikimą ir klestėjimą, vadinasi, už save reikia kovoti. Apie genetiką Petersonas kalba mažai, tai galbūt susiję su tuo, kad jo tikslas – išjudinti žmogų, įteigti jam, kad jis gali save keisti, o štai sąsajos su genetika nurodytų į tam tikrą determinizmą, kuris tiesiog netinka jo pasakojamai istorijai.

Jordanas Petersonas Vengrijoje. EPA nuotrauka

„Išlieka tik stipriausieji“, matyt, yra vienas dėsnių, pagal kurį iš tiesų veikia dalis biologinės tikrovės, tačiau norėčiau paklausti, kaip tai dera su religija, daugiau nei du tūkstančius metų besistengiančia pakilti virš biologinės tikrovės, žmogaus kūniškumo, instinktyvumo ir gyvuliškumo? Kodėl reikėtų tapatintis su gyvuliškumu, o ne su aukštesnėmis moralinėmis normomis? (Sąmoningai vartoju gyvuliškumo, o ne gyvūniškumo terminą, nes dabar kalbama ir apie tam tikrus moralinius aspektus tarp gyvūnų, pavyzdžiui, liūtų bendrijose). Tokie tad paradoksai. 

F. Nietzsche, antžmogiškumas ir „krikščioniška moralė“

Skaitant nesunku pastebėti (o ir pats autorius to neslepia) milžinišką vokiečių filosofo F. Nietzsche'ės įtaką Petersonui. Viena pagrindinių psichologo mąstymo disciplinos prielaidų – antžmogiškumas, t. y. subjekto viduje esanti galimybė peržengti ir perkurti save, „susitvarkyti gyvenimą“, tapti laiminčiuoju omaru, ateina tiesiai iš Nietzsche'ės filosofijos.

Viename iš knygos skyrių Petersonas daug kalba apie paauglystės ir jaunystės draugus, kurie visiškai nenorėjo būti geresni („peržengti savęs“) ir būti su geresne kompanija. Petersonas pataria, kad, jeigu pats esi lūzeris, tai turėtum šlietis prie tų, kurie tavo negatyvumą ir polinkį į lūzeriškumą suvaldytų, provokuotų tave nebežiūrėti į gyvenimą taip, kaip žiūrėjai, t. y. negatyviai, ieškoti tik bėdų (vėlgi – individuali nauda). Bet štai, jei yra koks kitas lūzeris, tai jo reikėtų niekaip neprileisti prie sėkmingųjų, nes jis visus „tempia žemyn“.

Tiesą sakant, šioks toks lengvutis prieštaravimas šiuose dviejuose teiginiuose egzistuoja. Petersonas beveik visame trečiajame knygos skyriuje kalba apie tai, kaip nereikia sieti savęs su žmonėmis, kurie nenori sau patiems gero, nes jie tave tempia žemyn, jiems padėti neįmanoma, ir tai neturėtų būti kitų šalia esančių žmonių problema. Ir tai nėra joks „savanaudiškumas“, anot autoriaus, o kaip tik geras dalykas – juk žmogus turi rūpintis savimi ir bendrauti su tais, kurie jam nori gero. Tikrai taip, viskam pritariu. Rūpintis savimi ir bendrauti tik su tais, kurie „netoleruos tavo cinizmo ir destruktyvumo“. Bet, o ką daryti tiems geresniesiems, kai į jų gretas patenka lūzeris? Imti ir juo atsikratyti? Atrodo, kad autorius pats šio prieštaravimo nemato. Linkiu, kad šios knygos neperskaitytų tie, su kuriais norėsite būti, kad „pakiltumėte aukščiau“, nes jie gali palaikyti jus lūzeriu ir greitai pradėti vengti jūsų „tempimo žemyn“. Norėčiau čia kokios nors emocijos, tad: ironiška šypsenėlė ir valiūkiškas akies mirksnis.

Kalbant šiek tiek rimčiau, žinoma, patarimas, kad žmogus turėtų bendrauti su tais, kurie linki tau gero – puikus. Manau, kad jo netgi vertėtų laikytis, tačiau kam autoriui taip ilgai aiškinti, kokie blogi ir nepataisomi yra tie lūzeriai? Teksto pagaulumas? Įtikinimo jėga? Kad skaitytojas pamatytų save tarp jų ir suprastų, kad gali pasikeisti? Ar tiesiog noras įsteigti pasaulį, kuriame vieni yra lūzeriai, o kiti tiesiog nėra? Atsakymo į šį klausimą neturiu, bet toks pasaulio vaizdinys, kuriame vieni yra puikūs, o kiti – lūzeriai, man nėra priimtinas. Jis vienišas ir žiaurus. 

Tiek iš omarų istorijos, tiek iš pasakojimo apie jaunystės draugus atrodo, kad pasaulis Petersonui turėtų būti kuo mažiau susaistytas bendrystės ryšiais: kur kas lengviau jame esantį chaosą sukontroliuoti, jei pasitiki savo individualiais gebėjimais ir motyvacija išstumti save iš esamos situacijos. Psichologas atsisako „kilnaus“ gyvenimo, kai žmonės stengiasi padėti tiems, kurie kenčia. Tokia strategija, matyt, yra teisinga asmeninio kiekvieno iš mūsų gyvenimo požiūriu, tačiau visiškai pamirštamas moralinis santykio su savimi ir etinis santykio su kitais matmuo. Kiekvienas už save, tokia yra Petersono filosofijos dogma. Netgi tada, kai jis devintoje taisyklėje kalba apie „nuolankumą“ ir bandymą klausyti kitų, nes jie galbūt turi ką tau pasakyti, jis kalba apie asmeninę naudą, o ne, pavyzdžiui, pokalbio žaismę ir tikslą kaip patį savaime.

Jordanas Petersonas Vengrijoje. EPA nuotrauka

Po šių istorijų reikėtų dar kartą prisiminti ir jau minėtąjį Nietzsche'ę: būtent jis savo veikale „Moralės genealogija“ kalba apie moralės, t. y. suformuotų elgesio normų istoriją. Vokiečio nuomone, būtent krikščioniška moralė pavertė žmones silpnais ir negalinčiais tapti geriausiomis savo pačių versijomis. Tokia moralė, anot Nietzsche'ės, verčia „gerumą“ tapatinti su pamaldumu, kančia, bjaurumu, bet taip pat ir atjauta, pagalba kenčiančiajam, bendruomene, o tai tik trukdo žmogui, nes verčia laikyti laimėjimą, sėkmę, individualumą „blogiu“. Nietzsche'ės žmogus – į save susitelkęs, egoistinių tikslų vedamas, savo vertę norintis parodyti antžmogis. Ar kiek neprimena Petersono žmogaus? 

Pasaulis be mitų, pasaulis be idealų

Petersono prielaidose tiesiog žydi pasaulio tokio „koks jis ir yra“ gijos, tačiau dažniausiai sunku rasti bent mažiausią pakilimą virš to, kas yra, ir atsakymą į klausimą, kaip galėtų būti.

Šio psichologo mąstyme idealas netenka jokios prasmės. Matyt, dėl to, kad idealas, kurio siekiame kaip aiškaus tikslo, mus „smaugia“ ir įžemina, o ne aukština. Idealo siekis atrodo varginamas. Vienintelis idealas Petersonui – ne būti kažkuo, pasiekti kažką, o iškilti virš savęs, išsitraukti save už plaukų iš bėdos, į kurią patekai ar kurioje save randi. Trečiame knygos skyriuje yra pasažas, kuriame Petersonas komentuoja galimybę padėti tiems, kurie patys nenori, kad jiems būtų padėta. Jis prisimena Jėzų Kristų, kuris stengėsi padėti visiems, net „mokesčių surinkėjams ir prostitutėms“. Petersonas vadina Jėzų tobulu žmogumi, o kiekvienas iš mūsų tiesiog esame be jokio tobulumo. Atrodo, kad tobulumo siekis Petersonui tiesiog psichologiškai varginantis procesas, visiškai nereikalingas, ypač, jei tobulumas – Jėzaus Kristaus atjautos lygio. Svarbiau yra individuali žmogaus būsena, o ne kitas žmogus.

Perskaičiusi knygą iš tiesų buvau sužavėta – autoriaus gebėjimo pasakoti istoriją, įtaigos, regis, nuoširdaus susirūpinimo kiekvieno iš skaitančiųjų dvasine sveikata ir poveikio, dėl kurio kilo noras veikti ir „susitvarkyti gyvenimą“. Tačiau Petersono siūlomas pasaulis pasirodo atšiaurus, uždaras, perdėm individualistinis. Jis gerokai paprastesnis, nei jis iš tiesų yra, sprendimus jame priimti kur kas lengviau: kur kas lengviau pamiršti kitą ir galvoti tik apie save. Petersono pasaulis visai kitoks, nei įsivaizduočiau Dievo karalystę.

Bet jei veikia, kodėl gi ne?