Režisierė Aistė Žegulytė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„Aš negalėčiau imti šautuvą į rankas ir eiti medžioti žvėrių – neįsivaizduoju, kas galėtų priversti mane taip elgtis. Matyt, tai ir mano moteriška savybė. Medžioklė – tai toks viduramžiškas dalykas, joje neišvengiamai prasiveržia žmogaus prigimtis. Dėl to ir atsirado mūsų civilizacija – žmonių medžiotojų“, – sako režisierė AISTĖ ŽEGULYTĖ. Jos debiutinis ilgametražis dokumentinis filmas „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ – tai esė apie iškamšų meistrus, bandančius atkurti gyvybę ten, kur jos jau nebelikę. 

„Tokio drąsaus, pasitikinčio žiūrovo protiniais sugebėjimais, tokio originalaus filmo lietuvių kine man jau seniai neteko matyti“, – po šių metų „Kino pavasario“, kurio Europos debiutų konkursinėje programoje buvo parodytas A. Žegulytės filmas, paskelbė kino kritikė Živilė Pipinytė. „Kino pavasario“ programų sudarytoja Mantė Valiūnaitė, festivalyje pristačiusi šį darbą, prasitarė, kad „Animus animalis“ nominuotų geriausio metų filmo kategorijoje, ir vadina jį mažyčiu šių metų stebuklu. 

Ar alegoriška istorija apie žmones, žvėris ir daiktus sulauks daugiau komplimentų, sužinosime po rugsėjo 13-osios, kai filmas pasirodys didžiuosiuose kino ekranuose. Prieš premjerą – pokalbis su jo kūrėja. 

Pasak Ž. Pipinytės, seniai tokio originalaus mąstymo režisierės nematėme. O laimėti šios kino kritikės komplimentą – žinote, beveik kaip aukso puodą. Kvaila klausti, ar džiaugiatės, bet vis dėlto? 

Be galo džiugu, ir ne tik dėl savęs pačios, bet ir dėl visos komandos. Mums visiems komandiškai labai smagu dalintis visais komplimentais ir jausti, kad kartu padarėme tokį darbą. 

Vaizdų kalba pirmiausia jus įtraukė kaip fotografę, tada peršokote į kino sritį. Kokia buvo ta jūsų pradžia? 

Kai buvau mažas vaikas, jaučiau stiprią empatiją žvėrims ir labai norėjau būti žvėrių gydytoja. Būdama ketverių svajojau įkurti veterinarijos ligoninę ir įsivaizduodavau, kaip ten gydysiu žvėris. Po to užsidegiau meile paukščiams, prisimenu, kaip šeštoje klasėje skaitydavau paukščių enciklopedijas, mokydavausi jų pavadinimus. Bet galbūt su visa paauglyste, jos maištu ir dailės mokykla atsirado didžiulė meilė vaizdų kalbai, kai supratau, kad per vaizdus galima išsakyti tai, ką galvoji apie pasaulį, ieškoti santykio su juo. Čia ir atradau save. 

O kodėl fotografijos nepakako?

Tiesiog jaučiau, kad neužtenka. Aš gal toks nelabai racionalus žmogus, visada pasikliauju intuicija. Jaučiau, kad reikia dar kažko, ir tiek. Turbūt tie visi Audriaus Stonio filmai, tas visas Šarūno Barto kinas, ta visa lietuvių poetinė dokumentika, kurią besimokydama fotografiją atradau, mane ir užbūrė. 

Besimokant akademijoje man labai stiprią įtaką padarė Valentinas Masalskis ir jo dvejų metų paskaitos. Tada supratau, kas ta kūryba yra iš tikrųjų, kam ji reikalinga ir ką ji duoda tau ir kitiems. O tuomet, aišku, žavėjo visi užsienio kino meistrai, kuriuos atradau. Pirmasis turbūt buvo Andrejus Tarkovskis. Taip romantiška prisiminus... 

Kodėl pasirinkote dokumentinį, o ne vaidybinį kiną?

Ko gero, dėl tos pačios mano savybės, kad esu labai neracionali, kad man rūpi polėkis. Dokumentikoje gali ieškoti tų stebuklų, kurių pats nesukurtum. Tuo ji mane ir žavi, kad ne pati noriu iš savo vidaus ko nors reikalauti, bet rinkti iš aplinkos. Laukti, atrasti, turėti kantrybės. Kartais apima tikra laukimo obsesija – dar dar dar laukti... 

Kadras iš rež. Aistės Žegulytės filmo „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ (2018 m.).
Kadras iš rež. Aistės Žegulytės filmo „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ (2018 m.).
Kadras iš rež. Aistės Žegulytės filmo „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ (2018 m.).

Viskas dėliojosi žingsnis po žingsnio, užtat už tuos netikėtumus dokumentiką ir myliu. Kartą pietavome taksidermijos dirbtuvėse, ir vienas medžiotojas tuomet mums pasakė, kad po savaitės bažnyčioje bus švenčiama Šv. Huberto, medžiotojų globėjo, diena, vyks didelės iškilmės, jau pradėtas rūkyti bebras, bus karšto vyno... Sako: ateikite, pafilmuokite.

Pakalbėkime apie jūsų filmo koncepciją. Kaip į jūsų akiratį papuolė taksidermininkai – iškamšų meistrai? 

Kaip kino kūrėja aš visą laiką norėjau važiuoti į gamtą. Prisimenu, kai studijuojant akademijoje reikėdavo daryti kokį darbą, atsisėdus galvoti scenarijų man mintyse sklandydavo kažkokie medžiai, žvėrys – aš visą laiką juos matydavau. Dėl to ir savo vaidybiniame trumpametražiame filme „Nikodemas“ susiradau ožką, kuri man vaidintų – tokia moters metafora... Man kažkodėl visada norėjosi žvėries akių. Kai reikėjo vienai Audriaus Stonio duotai užduočiai magistrantūros pirmame kurse ieškoti personažų...

Režisierius Audrius Stonys – jūsų dėstytojas ir darbo vadovas?

Taip. Ir stiprus kino režisierius, mokantis kino kaip metafizinės filosofijos. Tai labai įkvepia. 

Ar vadinate save poetinės dokumentikos kūrėja, kaip ir jūsų mokytojas?

Pati savęs taip nevadinu, bet norėčiau, kad kiti vadintų!

Taigi tuomet nuvažiavau į Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejų. Susidomėjau iškamšomis, vaikštinėjau po tą salę, žiūrinėjau gyvūnų akis, ir vis neapleido mintis apie tą žvėries žvilgsnį. Tada prie manęs priėjo vienas iškamšų meistras ir paklausė: gal tau čia nuobodu? Eime pas mus į rūsį. Ir nusivedė ilgu koridoriumi į dirbtuves. Patekau į tokį keistą pasaulį, kur puoduose virė visokios gyvūnų galvos, ant sienų kabėjo daugybė medalių iš taksidermijos čempionatų. Ir tą akimirką, kai tas žmogus man pradėjo pasakoti istorijas apie visus tuos čempionatus, pagal kokius kriterijus vertinamas iškamšų grožis, pajaučiau, kad čia reikės dar sugrįžti. 

Apėmė dviprasmiškas jausmas būnant taksidermijos dirbtuvėse?

Taip, ir buvo nejauku, ir kartu labai traukė patyrinėti, kaip šis žmogus užsiima tokia kūryba. 

Vėliau su taksidermistais susipažinome iš arčiau, aš šiek tiek pafilmavau, tuomet išvažiavau mokytis į Lenkiją, Katovicus. Ir pas juos grįžau tik po metų, bet jau su operatoriumi Vytautu Katkumi. Šis pasaulis jį irgi labai įtraukė. Jau po pirmo apsilankymo čia su Vytu neištarę nė žodžio vienas kitam supratome, kad tai bus mūsų filmo tema. 

Šalia taksidermininkų temos filme atsiranda ir paralelinė – medžiotojų. Savaime ar apgalvotai ją įpynėte? 

Viskas dėliojosi žingsnis po žingsnio, užtat už tuos netikėtumus dokumentiką ir myliu. Kartą pietavome taksidermijos dirbtuvėse, ir vienas medžiotojas tuomet mums pasakė, kad po savaitės bažnyčioje bus švenčiama Šv. Huberto, medžiotojų globėjo, diena, vyks didelės iškilmės, jau pradėtas rūkyti bebras, bus karšto vyno... Sako: ateikite, pafilmuokite. Toks tas pirmas susidūrimas su medžiotojais ir buvo: viskas taip archajiška, taip viduramžiška, matyt, dėl to taip ir įtraukė. 

Ar medžiotojai jus įsileido į savo aplinką – vis tiek ne patys švelniausi vaizdai... 

Taip, jie mus įsileido, tačiau kai filmuoji dokumentiką, tavo galvoje tarsi tvyro minčių kamuolys, ką iš tikrųjų privalai daryti, todėl daug dalykų, kurie tau galbūt nereikalingi, atmeti. Tiesiog nematai. Aš savęs ne sykį klausiau, kaip čia man reikės važiuoti į tą medžioklę, – o ją, beje, filmavome gana ilgai, apie metus, – tačiau jau dalyvaujant visame tame atsiranda reikalingas matymas, kokius vaizdus kaupti. Labiau pažinau ir pačius medžiotojus: jų požiūrį į gamtą, kas jiems svarbu, tą archajišką jų žvilgsnį. Ir iš tikrųjų – jie pažįsta tuos žvėris, skaito jų ženklus, bet kartu suvokiau, kad medžiotojai yra tikslus Homo sapiens – žmogaus esmės – veidrodis. 

Aš negalėčiau imti šautuvą į rankas ir eiti medžioti žvėrių – neįsivaizduoju, kas galėtų priversti mane taip elgtis. Matyt, tai ir mano moteriška savybė. Medžioklė – tai toks viduramžiškas dalykas, joje neišvengiamai prasiveržia žmogaus prigimtis. Dėl to ir atsirado mūsų civilizacija – žmonių medžiotojų. Nemanau, kad visi medžiotojai – žiaurūs žmonės. Tik kai jie išvažiuoja į gamtą, išlipa iš savo mašinų, tampa jau nebe žmonės, o laukiniai žvėrys. 

Ir, matyt, juos veda vienintelė mintis, kad turi nugalėti kitą žvėrį.

Taip, apimti tokios obsesijos. Žvejyba yra tokia pati obsesija, o žuvies gaudymas yra tapęs net metafora ir simboliu. Žmogus turi labai daug tokio apsėdimo, bet todėl jis ir yra žmogus. 

Aistė Žegulytė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Aistė Žegulytė. „Kino pavasario“ organizatorių nuotrauka

Mano filmas būtų tarpinėje pozicijoje. Jis nėra tokia visiška meditacija kaip „Sengirė“, bet ir ne toks konstruktyvus ir stipriai filosofinis kaip „Rūgštus miškas“ – mano darbas daugiau intuityvus, emocionalus. Tai kelionė, kuriai reikia pasiduoti, nebandyti jos suvaldyti, ir dalykai įvyks.

Viena pagrindinių jūsų filmo temų – žmogaus ir gyvūno žvilgsnio tyrimas. Atskleidžiant jį, kas jums su operatoriumi buvo sudėtingiausia? 

Sunkiausia buvo parodyti ir sukurti tą žvėries žvilgsnį, gal dėl to kurdami filmą ir užtrukome šešerius metus, nes pirma turi suprasti, kaip tas žvėris žiūri. Visaip tyrinėjome gyvūno žvilgsnį – būdami su gyvūnais, važinėdami į mišką, skaičiau knygas, kad įsijausčiau, bet galiausiai operatorius Vytautas Katkus, begalvodamas, kaip čia tai techniškai atskleisti, suprato, kad žmogus yra žvėris, tada viskas ir pajudėjo.

Ar, be gyvūno žvilgsnio tyrimo, buvo dar kas nors, kas lėmė tokį ilgą filmo kūrimo procesą? 

Pačią esė perrašinėjome labai daug kartų, žinote tą jausmą – jauti, ką turi pasakyti, bet nežinai, kaip. Padarai ir matai, kad ne taip, kaip reikia, ne apie tai kalbama. Sėdi ir vis iš naujo darai. Tačiau pamenu, kad tą akimirką, kai nufilmavome lapę, pajutau, kad dabar jau viskas, dabar jau galime pasakyti, kad nufilmavome. Tik dar pradėto auginti grybo reikėjo sulaukti... Kai „Kino pavasaryje“ vyko Mindaugo Survilos „Sengirės“ premjera, kaip tik tą grybą bandėme auginti, vis jis neaugo, todėl konsultavausi su Mindaugu, kaip čia su tuo grybu reikia kalbėtis. Jis tiesiog atsakė: turi susikaupti ir paprašyti to grybo. Taip ir medituodavau, kita vertus – tarsi intuityviai ėmiau jausti, kokios drėgmės ir temperatūros grybas pageidauja. Galų gale mes su juo susikalbėjome. Užaugo. 

Tarp „Animus animalis“ kūrėjų komandos – ir vieno mūsiškio labai garbaus kompozitoriaus pavardė – Mindaugo Urbaičio. Kaip bendravote su juo? 

Su M. Urbaičiu kartu dirbome, kai kūriau savo trumpametražį filmą „Tapatumai“. Man jo muzika tiko ir patiko, ir tuomet jis davė naudoti savo vieną kūrinį. O šiame filme M. Urbaičio muzika atsirado likus dviem savaitėms iki filmo premjeros Leipcigo festivalyje, kai jau vyko postprodukcijos darbai, kai dėliojome spalvas pagal Boscho paveikslus, – taigi visur tų viduramžių filme yra. Tuo metu dirbau su kompozitoriumi Gediminu Jakubka, elektroninės muzikos kūrėju, ir vienai filmo vietai jam niekaip nesisekė sukurti muzikos – tokios stilistikos, kokios man reikėjo. Tada susiradau keletą tinkančių M. Urbaičio kūrinių, paskambinau jam, po kelių dienų susitikome, parodžiau jam tą vietą, ir iš kelių mano ir jo pasiūlytų kūrinių atsirinkome. 

Nori nenori, šis jūsų filmas bus gretinamas su kitais lietuviškos dokumentikos gamtos tema darbais – Mindaugo Survilos „Sengire“ ir Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgščiu mišku“. Kaip matote „Animus animalis“ tarp jųdviejų? 

Mano filmas būtų tarpinėje pozicijoje. Jis nėra tokia visiška meditacija kaip „Sengirė“, bet ir ne toks konstruktyvus ir stipriai filosofinis kaip „Rūgštus miškas“ – mano darbas daugiau intuityvus, emocionalus. Tai kelionė, kuriai reikia pasiduoti, nebandyti jos suvaldyti, ir dalykai įvyks. 

Kas būtinai turi pamatyti „Animus animalis“? 

Tie, kurie mėgsta skaityti – kad ateitų ir paskaitytų kino kalbą. Tie, kurie mėgsta keliauti – kad ateitų ir išbūtų iki galo, tuomet tai bus tikrasis filmo patyrimas.

Turiu įtarimą, kad kurdama kitą savo filmą šios savo atrastos biotemos nepaliksite ramybėje. 

(Juokiasi.) Dėl to auginto grybo dabar esu apsikrėtusi visais tais mikropasauliais ir mikroorganizmais. Nuostabu suprasti, kad esi mikroorganizmų planeta, net pats sau nepriklausai, kad nesi vienišas: tavyje knibžda bilijonai gyvų būtybių. Esi visų ir visame. 

Šiandienos gamtosaugos situacijoje – ir Lietuvoje, ir pasaulyje – tampa labai svarbus menininkų balsas. Kaip manote, ar menininkai iš tiesų gali daug dėl to padaryti – kad, kaip ir jūsų filme, žmonijai vieną dieną netektų saugoti gyvybės ten, kur jos jau nebebus likę? 

Menininkai gali labai daug. Taip, kaip jie užkrėtė pasaulį humanizmu, taip gali užkrėsti ir empatija gamtai. Ir tai reikėtų stengtis daryti. Pradėti nuo empatijos savo artimui, o tada pamėginti suprasti, kaip jaučiasi medis, kuri auga už tavo lango.

Filmo anonsas:

Pasaulinė režisierės A. Žegulytės filmo „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ premjera 2018 m. įvyko prestižiniame tarptautiniame dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje „DOK Leipzig“, vėliau filmas rodytas festivaliuose Baltarusijoje, Belgijoje, Danijoje, Graikijoje, Islandijoje, Ispanijoje, Izraelyje, Kanadoje, Latvijoje, Lenkijoje, Meksikoje Serbijoje. Briuselio kino festivalio Režisierių savaitės konkursinėje programoje filmas laimėjo didįjį prizą, o Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje jis apdovanotas specialiu vieno didžiausių Europoje kino industrijos naujienų portalų „Cineuropa“ prizu. 

Kūrybinė filmo komanda: jaunosios kartos operatorius Vytautas Katkus, dvejus metus iš eilės laimėjęs Lietuvos operatorių asociacijos įsteigtą „Gilės“ apdovanojimą už geriausią jaunojo operatoriaus darbą lietuvių kine, montažo režisierius Mikas Žukauskas, kompozitoriai Gediminas Jakubka ir Mindaugas Urbaitis, koloristas Justinas Vencius, prodiuserė Giedrė Burokaitė ir kiti.