Vytautas Sinica. Domanto Pipo / DELFI nuotrauka

Rugpjūčio 29 d. paskelbtas kvietimas burtis į naują politinę jėgą. Apie iniciatyvą kalbamės su judėjimo „Pro Patria“ pirmininku, vienu iš kuriamos partijos iniciatyvinės grupės narių VYTAUTU SINICA. Jo teigimu, Lietuvoje nė viena partija tinkamai nebeatstovauja krikdemiškų pažiūrų rinkėjų.

Kuriate naują politinį judėjimą teigdami, kad niekas nebeatstovauja krikdemiškoms pažiūroms. Kaip tai nutiko?

Visos tikros partijos, akcentuodamos skirtingas visuomenės grupes, siekia pagerinti gyvenimą visai visuomenei. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos partijos tolo nuo bendro gėrio idealo ir vadovavosi tik siaurais grupiniais interesais. Konkrečiai krikdemiškumo atveju tai ypač galioja ir TS-LKD. Pastaroji pametė ne tik bendrąjį gėrį iš savo horizonto, bet ir tapo liberali. Ji krypo į liberalizmo pusę gerą dešimtmetį, kol nutolo tiek, kad apie tai pradėjome kalbėti ne tik mes, bet net ir Bažnyčios vadovai.

Norisi pabrėžti, kad, nors nemažai akcentuota TS-LKD atverta niša, mes kalbame ne apie „krikdemišką nišą“, apskritai jokios „nišos“ mūsų nedomina. Lietuvai reikalinga partija, kuri gebėtų pasiūlyti ir įgyventi visuomenės daugumai priimtiną ir visuomenei kaip visumai tarnaujančią politiką. Būtent klasikinė krikščioniška politikos samprata suteikia pagrindus tokiai telkiančiai politikai kurti.

Visiems, turintiems politinės teorijos pagrindus, yra aišku, kad krikščioniška demokratija yra doktrina, kuri ekonomikoje kelia socialinio teisingumo, o kultūroje – krikščioniškos moralės aspektą. Jei žiūrėtume iš ilgesnės laiko perspektyvos – visada ir visur krikščionys demokratai siekė išsaugoti ir tautinį tapatumą, nors šiandien šis siekis išblukęs. Pačioje Bažnyčioje savaime suprantamas dalykas, kad tautinis tapatumas, kaip prigimties dalis, yra saugotinas pagal Dievo įsakymą: „gerbk savo tėvą ir motiną“. Šie dalykai turi būti naujos kuriamos partijos pamatas, ir ją kviečiama kurti todėl, kad nė viena partija visiems šiems dalykams neatstovauja, maža to – nesiklauso visuomenės balso.

Ar čia Lietuvos problema, ar visos Europos?

Partijos, kurios vadinasi krikdemiškomis Vakarų Europoje, tose šalyse, kurios nebuvo po geležine uždanga, iš tikrųjų nebėra krikdemiškos, jos faktiškai tapo liberalios. Pavyzdžiui, Švedijoje yra nominaliai taip besivadinanti partija, bet ryšio su krikščioniška politikos samprata nebeturi.

O vokiečių CDU? Į juos mėgsta lygiuotis mūsų konservatoriai.

Ir paradoksaliai tą daro labai sėkmingai, nes CDU dabar išgyvena didelę vidinę įtampą ir plėšosi tarp to, ar ji virs iš esmės liberalias, ar vis dėlto išliks tradicines pažiūras ir vokišką tapatumą ginanti partija. Tėvynės sąjungoje ta įtampa dabar ryški, manau, krikščioniškumas joje jau pralaimėjo, tik nedrįstama to konstatuoti viduje.

Naujo politinio judėjimo kūrimo paskelbimas. Iš kairės: Vytautas Sinica, Algimantas Valaitis, Romas Pakalnis, Gintautas Vaitoška.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Viename tekste rašėte, kad krikdemiškas pažiūras, galbūt nereflektuodami, turi didžioji dauguma Lietuvos rinkėjų. Ar „valstiečiai“ neatstovauja toms pažiūroms, į kurias savo iniciatyva bandote atliepti?

Savo 2016 m. programa „valstiečiai“ iš esmės pataikė į krikdemiškumą, tačiau tai tėra deklaracija, labai daug žmonių patikėjo, mane patį buvo sužavėjęs jų prisistatymas. Po to, žinoma, vyko koalicijos sudarymas ir daug kitų veiksnių, kurie trukdė gyventi pagal programą, bet faktas tas, kad deklaruojamo krikdemiškumo nesugebėta išpildyti. Kaip ir ankstesnėje kadencijoje, kai iš esmės prosovietinės partijos valdė Lietuvą, leftistinės iniciatyvos 2012–2016 m. Seime buvo blokuojamos, bet įstatymų, stiprinančių šeimą, tradicinius visuomenės sąrangos elementus, nesugebėta priimti. Ir dabar neremiamos jokios genderistinės iniciatyvos – tai yra šaunu, bet to maža, o sukurti ką nors pozityvaus šioje srityje trūko valios. Net aplinkosauga valdant „žaliesiems“ tapo tema, kuri yra ties skandalo riba – prasidėjo mitingai, protestai. Manau, kad jei Seime valdantieji stengėsi laikytis programos, tai Vyriausybė ją metė dėl žiniasklaidos, verslo ir neoliberalių ekspertų gero įvertinimo.

Jūsų sąraše daug profesorių, mokslo daktarų – intelektualinis potencialas didelis, bet kas įvyks jiems susidūrus su praktine politika?

Viena vertus, intelektualai sėkmingai virsta praktikais. Turime pavyzdžių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – intelektualai ateina į politiką ir ten sėkmingai dirba. Manau, a. a. Leonidas Donskis liberalaus rinkėjo nenuvylė, kaip kad Lenkijoje visus žavi akademikas prof. Ryszardas Legutko. Tai visiškai normalus virsmas. Nuo žmogaus asmenybės, o ne nuo to, ar jis yra intelektualas, priklauso, ar jis sugebės sėkmingai veikti politikoje.

Kitas dalykas yra vaidmenys. Pirmajame etape, kurį pradėjome, t. y. paskelbėme kvietimą burtis į partiją, natūralu, kad vėliavą iškėlė intelektualai – ne žmonės, kurie galbūt geriausiai sugebės įgyvendinti idealus, bet tie, kurie gali apibrėžti tuos idealus, gaires, kryptį. Mano galva, gan natūralu, kad tame sąraše tarp kviečiančiųjų partijai burtis yra daugiausiai inteligentija, žmonės, turintys daktaro ar profesoriaus laipsnius, o praktikai yra labiau tie, kurie turi sureaguoti.

Galiausiai nereikia slėpti, kad yra nemažai praktikų (ne politikų, o savo sričių ekspertų), kurie reagavo ir bendravo dar iki kvietimo – po viešo kvietimo jų atsirado dar daugiau. Tie, kurie imasi iniciatyvos, turi parodyti, kad savo darbą daro gerai. Norint, kad šita partija tobulėtų ir pavirstų į kažką gero, mes privalome viską padaryti kokybiškai, neprisileisti žmonių, kurie diskredituotų ir žlugdytų šitą iniciatyvą, keltų intrigas. Kuo sėkmingiau tą darysime, tuo įvairesni žmonės, kurių norėtųsi matyti šitame judėjime ir kurie yra profesionalai savo veiklos srityse, išdrįs viešai jungtis ir prisidėti.

Kaip ketinate užkirsti kelią oportunizmui?

Žmonija nieko stebuklingo nėra išradusi. Žiūrime į biografijas. Yra dalykų, dėl kurių nedarysime kompromisų: skaidri praeitis, pritarimas principams, kuriuos deklaruojame, patriotizmas, nusiteikimas dirbti ne sau, o valstybei – pastarasis reiškinys po truputį ryškėja ir valstybės tarnyboje – galiausiai sugebėjimas būti komandoje. Yra žmonių, kurie negali pasirašyti kažkokio dokumento arba įstatymo projekto dėl kokios nors smulkmenos, tad gebėjimas eiti į kompromisus ne principų, o įgyvendinimo lygmeniu – sugebėjimas dirbti komandoje yra svarbus kriterijus. Priešingu atveju kiekvienas judėjimas greitai iširtų.

Telkiantis politinei jėgai visada ateina laikas, kai atsiranda koks nors įtakos subjektas su pasiūlymais. „Jei padarysite tą ir tą, aš apie jus daug pozityviai rašysiu, rasiu būdą jums pervesti pinigų.“ Todėl labai svarbus pirmas testas bus tiems, kurie telkia judėjimą – privalome atsisakyti visų panašių pasiūlymų. Pasitikėjimas yra viskas – žmonės arba tavimi pasitiki, arba viskas subyra. Reikalingas „tikėjimo šuolis“ – be pasitikėjimo negalima absoliučiai nieko kolektyviai padaryti. O tą pasitikėjimą būtina užsitarnauti visų pirma nedarant jokių nuolaidų savo principams.

Naujo politinio judėjimo kūrimo paskelbimas. Iniciatoriai.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Viešoje opinijoje jums klijuojamos radikalų etiketės – Virgis Valentinavičius tiesiogiai, o Bernardas Gailius netiesiogiai sambūrį „Pro Patria“ įvardijo kaip fašistinį. Kaip paaiškintumėte?

Etikečių klijavimas yra diskurso formavimo ir priešininko pavertimo grėsmingu baubu būdas. Mąstoma taip: jei daugelį kartų sakysi, kad kažkas visuomenėje yra fašistai, gal visuomenė ir patikės. Tačiau šis etikečių klijavimas jau yra nemaža pergalė, nes Lietuvoje gerą dešimtmetį buvo apskritai ignoruojamos mūsų atstovaujamos pažiūros. Kai prieš 10 metų pradėjau domėtis Lietuvos politika, viešąja erdve, Lietuvos politiniu gyvenimu, kalbos apie tapatybę, tautą, patriotizmą buvo nuėjusios į užmarštį. Pats žodynas buvo visiškai kitoks – viskas sukosi aplink pilietinę visuomenę. Dabar minėtas žodynas po truputį grįžta į politinį gyvenimą ir girdisi tiek portaluose, tiek laidose. Manau, nemažai patys prie to prisidėjome. Buvome ignoruojami tokių žmonių kaip B. Gailius, Rimvydas Valatka, visų, kurie jaučiasi viešosios erdvės Lietuvoje šeimininkais, o dabar tie šeimininkai nebeignoruoja, dabar tie šeimininkai kalba ir jų gynybos mechanizmas – lipdyti tas etiketes.

Jeigu žiūrėtume akademiškai tiksliai, jokios kritikos neatlaiko teiginiai, kad ar aš ar kažkas kitas, pasirašę tą kvietimą, esame fašistai. Aš abejoju, ar bent vienas mus kaltinančių žmonių galėtų pasakyti fašizmo apibrėžimą ir skiriamuosius bruožus. Bet „juoda“ nekompetencija netrukdo jiems kalbėti, priešingai, suteikia drąsos.

Visoje Europoje vyksta tautos idėjos atgimimas, tas atgimimas gąsdina visus, kurie buvo įtikėję, ar buvo apskaičiavę, jog apsimoka įtikėti, kad nacionalinė valstybė mirusi, atgyvenusi ir atsiras kažkokia ją peržengianti tobulesnė politinio bendrabūvio forma. Visi šitie žmonės puola gintis nuo tautinės idėjos atgimimo, ir jie ginasi mūsų ką tik aptartu būdu – bandydami perrašyti sąvokas, paversti grėsminga visą tą kylančią alternatyvą. Sąvokų perrašymas ne tik jaukia mūsų sąmones kasdienybėje, bet apskritai mūsų susikalbėjimą padaro neįmanomą. Pavyzdžiui, nacionalizmas yra labai aiškiai dešimtmečius apibrėžtą reikšmę turinti sąvoka. Nacionalizmas reiškia doktriną ar idealą, kad kiekviena tauta, kuri nori, gali turėti savo valstybę ir joje save valdyti. Nacionalizmas pagal apibrėžimą nurodo į demokratiją – tautą, valdančią save. Akademinėje, mokyklinėje literatūroje ir visur kur apie jį yra atsakingai ir nepolitikuojant kalbama, nacionalizmas neturi jokio agresyvaus elemento, ir jį susieti su fašizmu ar nacizmu yra tikrovės apvertimas. Šiandien mūsų diskusijose tai yra nuolatos daroma – sako nacionalizmas yra susijęs su fašizmu arba nacizmu, tačiau yra priešingai. Remiantis nacionalizmu – valstybė tarnauja tautai kaip įrankis save valdyti. Fašistinėse doktrinose tauta tarnauja valstybei, kaip tikslui savaime. Nacionalistiniu požiūriu visos tautos yra lygios, turinčios teisę į egzistavimą. Tai absoliučiai nesiderina nei su imperializmu – kitų tautų užkariavimu, nei su nacių rasistine doktrina – kad yra aukštesnės ar mažesnės vertės tautos.

Iš kokių vakarietiškų politinių partijų ar judėjimų semsitės įkvėpimo?

Aš labai nemėgstu kopijuoti. Man atrodo, kad iš daugelio partijų ar judėjimų galima paimti kažką ir panaudoti, bet jeigu pasakai kažkokį pavyzdį, kad štai šita partija yra idealas, tai iškreipia tikrovę labai stipriai, nes visos partijos veikia kontekstualiai. Kiekviena partija turi būti gera savo šalyje, savo kultūrinėje terpėje, savo geopolitinėje situacijoje ir t. t. Manau, kad koks nors „Vox’as“ Ispanijoje yra labai gera alternatyva ligšiolinei radikaliai kairiajai Ispanijos politikai. Bet aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tai pavyzdys, kurį kopijuosime, nes taip tiesiog nebus, mes turime rasti pirmiausia tai, ko reikia Lietuvos politiniame gyvenime, ir tada kurti, pasiimdami iš skirtingų politinių jėgų, iš skirtingų šaltinių ir pirmiausia iš klasikinės krikščioniškos politikos sampratos tai, ką jos turi geriausio ir Lietuvoje tinkamo.

Bet Višegrado šalių laikysena ES atžvilgiu jums patinka?

Būkime tikslūs – tiek lenkai, tiek vengrai, ir visuomenės, ir politikai yra visiškai už narystę Europos Sąjungoje. Jei neklystu, tarp paties didžiausio palaikymo Europos Sąjungai šalių yra tiek Lenkija, tiek Vengrija, ir visas šitas regionas ir politinė valdžia tą atspindi: jie nori būti Sąjungos nariais. Didysis skirtumas Lietuvoje – politinė valdžia, kad ir kuri būtų, apsimeta, kad Europos Sąjungoje nėra problemų ir klauso bet kokios natos, kuri tuo metu vyrauja viršnacionalinėse ES institucijose. Per Dalios Grybauskaitės valdžios dešimtmetį šito prisižiūrėjome iki skausmo. Višegrado šalys tuo tarpu sako – mes norime būti Europos Sąjungoje, norime, kad ES išliktų, norime, kad ji spręstų savo problemas, ir tas problemas įvardija. Manau, kad tai yra darbas už Europos Sąjungą, o ne prieš ją.

Mes kategoriškai įsitikinę, jog tiek ES, tiek NATO yra būtinos Lietuvai, tačiau Europos Sąjungai reikalingos reformos, kad ji išliktų, kad bandymais federalizuotis nežlugdytų pati savęs. Rusija yra nuolatinė geopolitinė grėsmė Lietuvai, kad ir kaip ten keistųsi ar nesikeistų režimas, tai štai dėl šito su Vakarų Europos tautinės idėjos šalininkais yra labai sunku sutarti, o su Višegrado regionu, man atrodo, suprantame vieni kitus.