„Perkūno namai“. XX a. 4 deš. Gerardo Bagdonavičiaus / Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

2019-ieji yra paskelbti Laikinosios sostinės atminimo metais ir žymi šimtmetį nuo Kauno tapimo sostine, Lietuvai praradus Vilnių, kuris buvo vienas svarbiausių valstybingumo simbolių ir visos valstybės centras. Šis laikotarpis, kai į Laikinąją sostinę persikėlė valstybės gyvenimas ir vyko svarbiausi modernios valstybės kūrimo procesai, padėjo pamatus šiuolaikiniam Kaunui ir lėmė jo tapimą vienu didžiausių ir svarbiausių šalies miestų. Miestui tapus sostine, ėmė formuotis tai, ką galima pavadinti Kauno savitumu, jo tapatybe: tai, kas miestą daro išskirtinį ir gyvą. Apie šią transformaciją ir jos įtaką dabartiniam Kaunui kalbame su istoriku, profesoriumi, humanitarinių mokslų daktaru JONU VAIČENONIU.

Kalbant apie Vilniaus praradimą XX amžiaus pradžioje, ką jis reiškė Lietuvai? Ar tai taip pat buvo praradimas Kaunui?

Pirmiausia tai buvo praradimas Lietuvai. Visa mūsų valstybingumo projekcija buvo sutelkta į pagrindinį tikslą – Vilniaus buvimą Lietuvos valstybės sostine. Būtent Vilniuje buvo paskelbtas Nepriklausomybės aktas, pradėta formuoti Vyriausybė ir visi valstybingumo įtvirtinimo žingsniai buvo pirmiausia žengti Vilniuje. Čia rinkosi ir Vilniaus Didysis Seimas, kuriame dar 1905 m. buvo pristatytos pirmosios valstybingumo gairės.

Vilnius iš tiesų buvo labai svarbus miestas ir 1918-ųjų pabaigoje, susiklosčius sudėtingai politinei situacijai, kai baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, prasidėjo įvairių valstybių kariuomenių judėjimas, Vokietija traukė savo kariuomenę atgal, vyko didžiulės transformacijos. Šioje sunkioje politinėje situacijoje teko ir Lietuvai spręsti savo ateities klausimus. Situacija taip komplikavosi, kad Lietuva buvo priversta palikti Vilnių ir kažkur perkelti savo pagrindines valstybingumo kūrimo institucijas. Pakeliui, strategiškai žvelgiant, iš Vilniaus geležinkelis ėjo Kauno kryptimi ir pats artimiausias didesnis taškas pasitraukus iš Vilniaus, kuriame galima buvo apsistoti ir toliau tęsti darbą, buvo Kaunas. Žvelgiant į 1919-uosius, Kaunas tikrai nebuvo kažkuo labai svarbus ar išskirtinis, tai tuo metu mūsų valstybės vyrams, didžiavyriams, galėjo vaidinti lemiamą reikšmę perkeliant sostinę.

Ilgainiui situacija pasikeitė ir teko priimti kitus sprendimus, jau būnant čia, Kaune.

Kaunas 1919-aisiais sostine netapo per vieną dieną, vos perkėlus valdžios institucijas. Ar greitai susiformavo Kauno, kaip sostinės, suvokimas?

Kaunas XX a. 4 deš. Gerardo Bagdonavičiaus / Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Visą nepriklausomybės periodą į Kauną buvo žiūrima kaip į laikiną stotelę, nes Vilnius buvo pagrindinis miestas, aplink kurį turėjo statytis valstybės namas, ir šiuo atveju Lietuva susidūrė su tam tikra dilema. Vis ilgesnis valstybinių institucijų buvimas Kaune sukūrė tam tikrą spaudimą ir gimdė poreikį čia, mieste, kurti institucijas, statyti joms specialius pastatus ir panašiai. Juk, pažvelgus į tuometinį Kauną, jame nieko nebuvo. Trūko patalpų, pastatų, reprezentatyvių erdvių, kurios atitiktų valstybės poreikius. Institucijos glaudėsi ten, kur galėjo. Ilgainiui šis procesas darė poveikį, kaip ir pats valstybės branduolio buvimas Kaune. Žmonės čia apsiprato, priprato.

Politiniu lygmeniu Vilniaus klausimas visą laiką buvo keliamas, tačiau, pradedant kisti politinei situacijai, ketvirtojo dešimtmečio viduryje, jau buvo pradėta svarstyti ir apie įsikūrimą, įsitvirtinimą Kaune. Ėmė kilti valstybinės institucijos, kurtis fiziniai ženklai – nauji valstybinio lygmens pastatai mieste. Tokiu būdu ketvirtojo dešimtmečio viduryje lietuvių politinėje sąmonėje vyko lūžis.

Ką Kaunui reiškė tapti Laikinąja sostine? Kokius pamatus ateičiai padėjo šis laikotarpis?

Valstybės institucijų atsiradimas pakeitė miestą. Jeigu nebūtų taip susiklosčiusi istorinė, politinė situacija, šiandien matytume kitą Kauno miesto vaizdą. Jis būtų visiškai kitoks, su visai kita vystymosi kryptimi. Būtent tarpukario įvykių sūkuryje Kaunas gavo neįkainojamą galimybę tapti svarbiausiu valstybės politinio gyvenimo centru. Politinis gyvenimas mieste ir nulėmė jo plėtrą, raidą ir reikšmę. Be abejo, per tuos dvidešimt metų Kaunas išnaudojo šią galimybę, ir tai matome architektūroje, miesto raidoje, plėtroje, universiteto atsiradime. Juk universitetas – vienas iš kertinių valstybingumo akmenų. Kaip Prezidentūra, Konstitucija, Seimas, taip ir universitetas yra pamatas. Ir jau tuo metu, kuriantis valstybei, vienas iš pirmųjų klausimų buvo valstybinio universiteto steigimas. Jeigu sostinė būtų buvusi Vilniuje, tai universitetas būtų kuriamas Vilniuje, būtų plėtojęsis ir vystęsis tenai. Šiuo atveju Vilniaus neturėjome ir universiteto klausimą turėjome spręsti Kaune.

1922 m. Kaune duris atvėrė Lietuvos universitetas – centrinė aukštojo mokslo ir ugdymo institucija, todėl šiandien Laikinojoje sostinėje istoriškai turime Lietuvos universiteto šaknis, kurios vėliau transformavosi į keletą universitetų ir šiandien veikiančių Kaune. Turime tokią praeitį, į kurią žvelgdami galime sakyti, kad jeigu situacija būtų buvusi kitokia, tai greičiausiai šitokios aukštosios mokyklos Kaune nebūtų. O ir universiteto buvimas Kaune formavo miesto veidą – jauni žmonės vyko į šį miestą, čia siekė aukštojo išsilavinimo, skleidėsi.

Kaip Kaunui atsidūrus pačiame įvykių centre buvo kuriama moderni valstybė ir moderni sostinė?

Kaune buvo kuriama moderni Lietuvos valstybė. Bet Kaunas, kaip miestas, ėjo savo vaga, mieste vyko savita transformacija ir taip pat buvo priimami modernios Lietuvos valstybės iššūkiai. Šiai moderniai valstybei reikėjo ir naujo rūbo. Tos fizinės formos. Tą naująjį rūbą matome architektūroje, visuomenėje, mene. Jis yra daugiasluoksnis. Juk moderni valstybė negali būti nuoga, ji turi apsirengti tinkamais drabužiais – visomis prasmėmis.

Kauno miestas priėmė iššūkius, žengė kartu su valstybės raida ir vyko pokyčiai – miestas iš provincijos, carinės gubernijos miestelio virto miestu su modernia infrastruktūra, naujai grįstomis gatvėmis, vandentiekiu ir daugeliu kitų dalykų, kurių prieš tai mieste nebuvo.

Kaunas. Laisvės alėja. XX a. 4 deš. Gerardo Bagdonavičiaus / Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Vyko ir kitas, pirmojo dešimtmečio metu ne taip pastebimas dalykas – Lietuvos visuomenė siuntė savo žmonės mokytis į užsienį. Lietuvos valstybė maždaug 1923–1924 metais kuria savo universitetą, bet šis tada dar neturi pajėgumo konkuruoti su Europos universitetais. Tuo metu valstybė išsiunčia savo gabiausius jaunuolius į užsienį studijuoti, ir šie žmonės grįžta. Sugrįžę jie pradeda realizuoti savo gebėjimus: tai matoma, pavyzdžiui, architektūroje. Grįžę jauni žmonės, trisdešimtmečiai, miesto savivaldoje iš karto gauna aukštas pareigas. O pats miestas – tarsi kūrybinės dirbtuvės, tarsi molio gabalas, kurį galima lipdyti, iš jo kurti. Puikiai matyti, kaip jauni žmonės, ypač architektai, baigę studijas Italijoje ir kitose šalyse, gauna galimybę kurti. Dabar net galima matyti bandymų kurti Italijos peizažo elementus Žaliakalnyje. Tai refleksija apie tai, ką šie žmonės matė Vakaruose, ir paieškas to, ką jie čia galėjo pasiūlyti, pritaikyti. Kartu galime matyti, kad tais jaunais žmonėmis buvo pasitikima, tikima jais, jų darbais, idėjomis ir jų realizavimu. Žmonės sugrįžo su savo žiniomis, ir jie tas žinias galėjo atiduoti valstybei kurdami, gražindami miestą, jo ir valstybės gyvenimą.

Kaip visas šis procesas prisidėjo prie Kauno tapatybės formavimosi?

Visi tie įvykiai keitė patį miesto turinį. Šiandien galime matyti, kad per dvidešimt metų susiformavo toks stiprus turinys, jog, nepaisant penkiasdešimties sovietų represijų metų ir patirčių, kurios naikino visą lietuviškąją tapatybę, jos nesugebėjo to įveikti. Ir Kaunas Sąjūdžio laikais, remdamasis savo praeitimi, buvo vienas svarbiausių revoliucijos branduolių.

Kaunas 1931 m. Jono Dvariškio / Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Net ir dabar tos revoliucinės kovos dvasios čia yra gana daug. Taip pat ir kitokio mąstymo, kuris remiasi į tarpukario Lietuvą ir tuos pamatus, kuriuos suformavo tuometinė Lietuva.

Ar galima teigti, kad Kaunas kūrė Vilnių? Kaip tai pasireiškė?

Vilnių galėjome kurti tik po Antrojo pasaulinio karo. Antrasis pasaulinis karas padarė savų korekcijų bei tragiškų dalykų – netekome savo žydiškojo visuomenės elemento, kuris buvo svarbus tiek Kaune, tiek Vilniuje. Ir karas labai daug pakeitė. Po jo Vilnius formavosi, dalis kauniečių važiavo į Vilnių, ten jie kūrė savo naujus gyvenimus ir tokiu būdu tam tikrą kaunietišką patirtį perkėlė į Vilnių, nes kai kurių tų žmonių jaunystė iš dalies siejosi su tarpukario Lietuva.

Tačiau, manyčiau, kad Vilnius pradėjo visiškai naują gyvenimo etapą po karo, kuris turėjo mažai ryšio su tuometiniu Kaunu. Tai buvo visiškai kita, sovietinė sistema. Refleksijų bei to tarpukario Kauno ten buvo labai mažai. Be abejo, sovietinės okupacijos metais kaunietiškas istorijos elementas buvo laikomas blogiu, tai buvo valstybės gyvenimo dalis, kurią Sovietų Sąjunga stengėsi ištrinti iš atminties ir visais įmanomais būdais naikinti.

Pašto rūmų vaizdas. Kaunas. 1936–1939 m. Gedimino Orento / Kauno IX forto muziejaus nuotrauka

Naujojo atgimimo laiku Kaunas tam tikrą impulsą Vilniui, kaip miestui, ir tam tikriems pokyčiams tikrai davė. Bet tai jau buvo naujas valstybės raidos etapas. Ir tada užgniaužta ir suvaržyta, iš atminties ištrinta istorinė patirtis padarė poveikį. Tačiau šiuolaikinis Vilnius ėjo savo raidos keliu, jam Kaunas nedarė didelės įtakos.

Koks buvo Kauno vaidmuo nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu? Kaip miestas pasikeitė, kai sostine ir vėl tapo Vilnius?

Revoliucijos laiku Kaunas suvaidino gana svarbų vaidmenį. Ypač miesto žmonės, kurie kėlė skaudesnius klausimus į viešumą. O ir reikšminga Kovo 11-osios akto signatarų dalis telkėsi Kaune. Jie turėjo kiek kitokį, savitą laisvos Lietuvos vaizdinį.

Kaunas  savo tapatumu išlaikė sostinės sindromą. Tarsi nenorėdamas pripažinti, kad Vilnius vėl yra sostinė. Gal ir absurdiškai tai skamba, juk turėtume džiaugtis, kad turime sostinę Vilnių. Tačiau Kaunas stengiasi visą laiką tą sostinės faktorių, elementą pabrėžti, prisiminti, kad jis buvo. Šiandienėje valstybėje visas pagrindinis politinis gyvenimas yra Vilniuje. Visos institucijos, ambasados Vilniuje, Kaunas to jau nebeturi. Miestas turėjo susitaikyti su tuo, kad jis jau nebe sostinė ir jau nebebus sostinė, ieškoti naujų kelių, naujų savo tapatybės bruožų: kuo tapti, kokia kryptimi eiti. Manau, kad tam tikros tapatybės paieškos tebevyksta. Tačiau sunku nesutikti, kad Kaunas šiandien yra Lietuvos krepšinio sostinė, ir ne kitaip. Tai yra vienas iš tapatybės bruožų. Ir mūsų nacionalinis sportas čia dominuoja: čia kyla krepšinio namai, muziejaus rūmai, čia yra didžiausia krepšinio arena, čia krepšinio infrastruktūrai yra skiriamas didžiulis dėmesys.

Manau, kad Kaunas savęs vis dar ieško, išlaikydamas savastį, kurią sukūrė tarpukario Lietuvos laikotarpiu, akademinio, universitetinio miesto bruožus. Buvusio Lietuvos universiteto pagrindu Kaune veikia keletas aukštųjų mokyklų, studentai užima pakankamai svarbią miesto gyvenimo dalį. Tai laisvo, akademinio miesto tapatumas, kuris mieste labai ryškus.

Kaunas. Jono Dvariškio / Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Sunku pasakyti, kaip miestas vystysis toliau, bet dabar jis ėmėsi ir visiškai kito, senojo, savo tapatybės elemento vystymo – valstybės pramonės ir prekybos centro vaidmens, ir tai matome iš šalia esančios laisvosios ekonominės zonos, miesto infrastruktūros plėtros, logistikos, geležinkelio, greitkelių, oro uosto... Tai miestą paverčia gana reikšmingu valstybės ekonominio gyvenimo tašku. Kita vertus, turime ir savo savasties ženklų – ypač kultūrinio gyvenimo. Tai džiazo festivalis, Pažaislio muzikos festivalis, kiti meno festivaliai. Naujų sričių, tapatybės bruožų paieškai įtaką daro ir Kauno tapimas Europos kultūros sostine 2022-aisiais. Miestas ėmėsi iniciatyvos, pavyko laimėti konkurencingoje kovoje, tapti nugalėtojais, turėdamas kelerių metų distanciją priešaky, Kaunas ruošiasi šiam iššūkiui. Šis kultūros sostinės iššūkis padarys pokytį – ir jau dabar jį daro, ir tai gerąja prasme padeda Kaunui atrasti naujus savo tapatybės bruožus.

Miestas tampa labai įvairus, turi pakankamai puikią sporto kryptį, puikią ekonomikos ir prekybos, kultūros ir meno, ir tą akademinio miesto kryptį, ir jos miestą daro patogų ir patrauklų tiek gyventi, tiek ir jame lankytis, ir tai matyti iš augančių turistų srautų – jiems čia įdomu. Ir mums svarbu parodyti kažką išskirtinio, kuo esame įdomūs ir ko kitur nėra. Vienas iš tų išskirtinių elementų – tai savita modernizmo architektūra, susiformavusi per labai trumpą laiką – per dešimt–dvylika metų, ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje. Tada per trumpą laiką buvo padaryta nepaprastai daug. Tai tarsi miesto stop kadras, kurį dabar bandome išgražinti, išlaikyti, sutvarkyti ir pateikti Europai ir pasauliui kaip įdomų mūsų miesto raidos ženklą.

Yra ir daugybė kitų dalykų, kurių čia kiekvienas mieste galime atrasti, priklausomai nuo interesų, nuo miesto pažinimo ir nuo gebėjimo šalia atrasti tai, ko galbūt nėra kitur. Juk Kauną supa ir nuostabūs gamtos rezervatai, parkai, įvairios teritorijos, tai į miestą atveda ir kitokio tipo turistų, kuriems rūpi visai kita gyvenimo pusė. Visa tai jie gali atrasti visai šalia, vos kelių dešimčių kilometrų spinduliu aplink Kauną ir pažinti gamtą su miškais, parkais, vandens telkiniais ir net unikaliomis pelkėmis, ir tai galima pasiekti vos išvažiavus iš Kauno dviračiu. Tai turbūt ir yra miesto unikalumas.