Kun. Donatas Klimašauskas

Asmeninio archyvo nuotrauka

„Jei savaitę neužsuku pas ugniagesius – jie jau skambina, klausia: „Ar tau viskas gerai, ar nieko nenutiko?“ – juokiasi 36-erių kunigas DONATAS KLIMAŠAUSKAS. Jis – Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos kapelionas. Vienintelis Lietuvoje, užsiimantis ugniagesių gelbėtojų sielovada. Anot dvasininko, šios sunkios ir atsakingos profesijos atstovams trūksta psichologų ir kunigų, kurie juos išklausytų – ir Bažnyčia tam galėtų rodyti didesnį dėmesį. Pats D. Klimašauskas ugniagesius vadina savo bičiuliais, kurių palankumą „išsikovojo“ paprastai: „Pyrago gabalas, arbatos puodas ir pokalbis.“

Interviu su Gruzdžių Švč. Trejybės parapijos klebonu D. Klimašausku – apie ugniagesių sielovadininko tarnystę, kartu patiriamus iššūkius ir netikėtą draugystę, prasidėjusią nuo... ne vietoje išaugusio beržo.

Kunige Donatai, ar prieš paskyrimą kapelionu buvote turėjęs reikalų su ugniagesiais?

Kai klebonavau Užventyje, buvo problemų dėl vietos bažnyčios pastato. Reikėjo spręsti remonto klausimus, ieškoti finansavimo, tad teko Kelmės rajono ugniagesių vadovų klausti patarimų. Taigi, šioks toks minimalus ryšys buvo. O mano draugystė su Šiaulių ugniagesiais prasidėjo šitaip: ant Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčios bokšto augo beržas: galvojau, ką gali žinoti, ar jis, neišjudinęs plytų, nenukris kokiam žmogui ant galvos?

Beržas? Ant bokšto?

Taip, ant paties bokšto.

Oho.

...ir nėra kaip jo nuimti. Teko kreiptis į ugniagesius. Šiaulių apskrities viršininkas Kęstutis Bautronis suorganizavo komandą, kuri padėjo pašalinti tą beržą. Galvoju, kaip dabar atsidėkoti ugniagesiams? Pripirkau bananų, mandarinų – įvairiausių vaisių... Sukroviau į „Norfos“ maišelius ir nuvykau į valdybą, nuvežiau padėkoti (juokiasi). Išsikalbėjom su viršininku, jis sako – mums gal irgi reikėtų kunigo. Ar sutiktum? O matėmės pirmą kartą. Sakau: „Kaip bus, taip bus. Jeigu reikės – tai gerai.“ Tada Bautronis per du mėnesius raštu apklausė savo darbuotojus. Iš jų 80 procentų išreiškė norą turėti savo kapelioną. Jie patys kreipėsi į mūsų vyskupą Eugenijų Bartulį, kuris mane pirmiausia paskyrė metams – bandomasis laikotarpis, nes iki tol nieko panašaus nebuvo. Paskui kapeliono tarnystę man pratęsė dar 3 metams.

Kun. D. Klimašauskas su Šiaulių apskrities PGV darbuotojomis kepa keksiukus.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiemet Seimas priėmė Vidaus tarnybos statuto pataisą, pagal kurią statutinių įstaigų vadovai gali įdarbinti kapelionus. Kritikai tai vertina kaip atvertą kelią Bažnyčiai kištis į pasaulietinę valdžią. Bet, Jūsų atveju, ugniagesių atstovai patys išreiškė norą Jus turėti...

Ne tik atstovai, valdžia – ir paprasti tarnautojai, inspektoriai, budintieji pamainose vyrai. Tai jų pačių valia ir noras. Naujo įstatymo kritikai galbūt bijo, kad Bažnyčia per kapelionus darys įtaką arba išaugs valstybės valdymo aparato išlaidos. Tačiau, kalbant apie mane, – gaisrinėse valdymo galios neturiu, negaliu turėti laipsnio, nereikia pereiti medicinos patikros ar įvykdyti fizinius normatyvus. Su Šiaulių apskrities priešgaisrine gelbėjimo valdyba esu pasirašęs geros valios sutartį, kuria įsipareigoju teikti sielovados paslaugas. Jokių pinigų man už tai nemoka. Jei gerai pamenu, Statutas numato, kad penkiems kapelionams visoje Lietuvoje numatytas 1 etatas – tad teoriškai galėčiau gauti 0,2 etato. Bet jo neturiu. Jau dvejus metus negaunu jokių pinigų.

Ir nenorit gauti?

Nėra būtinybės. Didesnė problema ta, kad negaliu naudotis tarnybiniu transportu. Jo man reikėtų, nes prie Šiaulių apskrities valdybos yra prijungti Mažeikių ir Telšių rajonai – pas vietinius ugniagesius ten kartais irgi važiuoju su savo automobiliu, tai vis dėlto padidina mano asmenines išlaidas. Tad būtų patogu, kad kapelionas galėtų naudotis tarnybiniu transportu – atstumai tarp rajonų juk nemaži.

Žodžiu, nei pinigų, nei jokių kitų privilegijų ši Jūsų tarnystė nesuteikia?

Visiškai. Nulis privilegijų. Vadovas iš pradžių man buvo paskyręs kabinetą – tai net jo nebeturiu (juokiasi). Dabar ten sėdi naujas IT darbuotojas, užleidau jam vietą, nes trūko patalpų...

Šiaulių apskrities PGV viršininkas K. Bautronis ir kun. Donatas Klimašauskas

Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar Šiaulių apskrities ugniagesiai Jums pasakė, kodėl būtent jiems prireikė kunigo?

Turbūt pirma priežastis – pats viršininkas Bautronis yra tikintis žmogus. Jam labai svarbu ne tik turėti kapelioną, bet ir pačiam kartais pasiguosti. Taip, ir patį viršininką man tenka ir paguosti, ir padrąsinti. Jam sakiau: „Esu  visos valdybos kapelionas, tad ir viršininkas – mano avelė!“ Jis kartais klausia manęs patarimų, prašo aukoti šv. Mišias už kurį nors darbuotoją. Toks tėviškas elgesys.

O patys darbuotojai jaučia psichologo stygių. Statutas numato etatus ugniagesių psichologams, bet Šiauliuose tokių nėra. Todėl kartais susėdam su darbuotojais ir kalbamės – bendrai ar su kažkuo asmeniškai. Įvairių istorijų tenka išklausyti, bet, aišku, dažniausiai jie guodžiasi prastais atlyginimais... Jie man kalba ir apie nemalonius išgyvenimus – grįžę iš iškvietimų, po skaudžių nelaimių. Ugniagesiai tarpusavyje dažnai nesikalba apie jausmus, šeimose išsipasakoti irgi negali. Vienas ugniagesys man yra sakęs: „Jeigu žmona viską žinotų – kaži ar išleistų į darbą...“

Įsivaizduoju: dideli gaisrai, eismo įvykiai... Prisiklausot visko.

Bet, būna, žmonės ir džiaugiasi! Pavyzdžiui, kai išgelbėja žmogų, kuris norėjo iššokti pro daugiabučio langą. Pirmieji, kurie jį sugriebė, buvo būtent ugniagesiai. Sugrįžę jie džiaugiasi: „Aš tikrai galiu pasakyti, kad šiandien išgelbėjau žmogų!“

Dėl liūdnų istorijų – tai labai jautru, bet bendrais bruožais pasakysiu, jog jie man pasakoja apie tai, kas tą dieną nutiko. Žuvo žmogus gaisre ar nutiko tragiškas eismo įvykis... Į detales per daug nesileidžiame, nebent kas nors nori apie tai kalbėti. Pasakoja ugniagesiai ir apie savo sveikatos bėdas ar problemas šeimoje. Dėl to su budinčia ugniagesių pamaina žiūrėjome filmą „Atsparus ugniai“ („Fireproof“, 2008 – red.) – apie šeimos išsaugojimą. Prašiau, kad jie pakviestų ir žmonas į filmą. Iš 12 moterų atėjo 2... Sakau: „Vyrai, nepasakojat namie? Ar nedrįstat pakviesti?“ Bet bandom po truputėlį įtraukti ir artimuosius – nes pirmieji pagalbininkai ugniagesiams po skaudžių įvykių yra jų šeimos nariai.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Atrodo, esate gražaus bendradarbiavimo pavyzdys. Kaip nutiko, kad visoje Lietuvoje esate vienintelis ugniagesių gelbėtojų kapelionas? Kai tarėmės dėl pokalbio, paminėjote kunigą Nerijų Žvirblį – jis anksčiau buvo Alytaus apskrities ugniagesių kapelionas, tačiau po reorganizacijos Alytus tapo prijungtas prie Vilniaus, ir kapeliono tarnystės nebeliko. Tą man patvirtino Alytaus ugniagesių atstovė. Taigi – Jūs likot vienas. Kaip manote, kodėl? Kitiems nereikia, neaktualu?

Kitos apskritys tikriausiai irgi žengs tuos žingsnius. Galbūt vyskupams sunkoka rasti kunigą, kuris sutiktų papildomą laiką ir savo finansus naudoti tokiai savanoriškai tarnystei. O galbūt mūsų ganytojai, dar neturėdami praktikos, laikosi atsargiai. Žinau, kad Kaune kunigas Tomas Karklys, būdamas policijos kapelionu, reguliariai lankosi ir vietos gaisrinėje. Neturėdamas paskyrimo, žmogus vis tiek užsiima ugniagesių sielovada. Galbūt vyskupai neįsigilina ir policiją bei ugniagesius laiko viena ir ta pačia įstaiga.

Beje, Panevėžio ugniagesių valdybos viršininkas mane kvietė būti ir jų kapelionu. Klausė, kaip būtų galima tą padaryti. Atsakiau, kad tokiu atveju reiktų rinkliavos sraigtasparniui – juk tektų iš Gruzdžių nuolat važinėti į Šiaulius ir Panevėžį (juokiasi). Matau poreikį iš pačių ugniagesių pusės, jiems trūksta sielovadininkų, tik gal nėra drąsos ir paskatinimo.

Turit omenyje pačią Bažnyčią?

Taip, Bažnyčia čia galėtų parodyti daugiau dėmesio. Jei valdybų viršininkai patys nesikreipia, tai tada ir nebūna jokio kontakto. Pavyzdžiui, pas mus, Šiauliuose, ugniagesiai yra didžiuliai Bažnyčios pagalbininkai – tikintiesiems skolina savo palapines, padeda jas pastatyti, taip pat keliauja kartu į piligrimines keliones. Kita vertus, aš pats esu ugniagesys savanoris – tokių kunigų pažįstu ir daugiau.

Jūs – ugniagesys savanoris? Labai įdomu, ko iškart nesakėt?.. Kartu gesinate gaisrus ar kitaip padedate?

Šie savanoriai yra 2 rūšių: vieni važiuoja į gaisrus, padeda gesinimo ar gelbėjimo darbuose, o kiti atsakingi už švietimą – platina informaciją, dalina lankstinukus. Aš, kaip klebonas, tą darau, kai lankau parapijiečius. Dažnai tai būna vyresnio amžiaus, vieniši žmonės. Jiems padovanoju dūmų detektorių, domiuosi, ar turi tokį įsirengę. Galiu paklausti: „Močiute, o kodėl laikot malkas taip arti pečiaus? Tai nėra saugu!“ Žinot, patarimas, gautas iš klebono, skamba truputį kitaip...

Visgi autoritetas...

Taip pat ir vaikams dalinu spalvinimo knygutes apie tai, kokiais telefono numeriais skambinti atsitikus nelaimei, iš kartono lankstom ugniagesių gelbėtojų mašinas.

Esu ugniagesių prašęs kurią nors naktį budėti su jais ir kartu vykti į iškvietimą. Atsakė, kad grynai savanoriškai galiu tą daryti. Bet išsigandau vieno dalyko, Simonai.

Kokio?

Budėjimo režimas – tai zuikio miego režimas. Tačiau bijau, kad daugybė vienu metu šalia knarkiančių vyrų man išvis neleis užmigti... (juokiasi)

Taip, sąlygos nėra idealios. Miegojimo patalpa panaši į sporto salę, kurioje vienu metu snaudžia 12 ugniagesių. Kai pernai lankiausi Niujorko vienoje iš gaisrinių, pamačiau visai kitas sąlygas – ten jie miega kambarėliuose po du.

Kalbant apie Šiaulių apskrities valdybos pastatą – prasta padėtis. Žadėjo, kad gausim naujas patalpas, bet nežinau, kada tai bus. Dabartinės sąlygos J. Basanavičiaus g. Šiauliuose jau šaukte šaukia remonto.

Šiaulių apskrities PGV automobiliai.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Ugniagesiai gelbėtojai, atrodo, vis garsiau kalba apie profesines bėdas. Kas Jums pačiam labiausiai įsiminė sielovadinėje praktikoje?

Dažniausiai tenka klausytis apie mažų atlyginimų problemą. Ugniagesiams tenka patiems, už savo pinigus nusipirkti papildomų rūbų, pirštinių. Yra akivaizdus trūkumas dėl aprūpinimo, ypač kaime. Dėl automobilių – mieste gal viskas ir neblogai, bet trūksta gerų kopėčių. Mažeikiai tokių išvis neturi, ir, jei jų prireiktų, turėtų atvažiuoti kolegos iš Naujosios Akmenės.

Papasakosiu vieną istoriją: Naujosios Akmenės savivaldybė gavo, kaip jie teigė, naują gaisrinį automobilį. Nuvykau ten jo pašventinti – tikėjausi, kad ir bus nauja mašina. O ten pamačiau mano metų ZIL‘ą... Tai buvo vos keleriais metais naujesnis modelis už savivaldybės anksčiau turėtą. Vyksta ceremonija, stovi rajono meras, Seimo nario padėjėja.  O aš ir klausiu: „Nesuprantu, tai kur ta nauja mašina?“ (juokiasi). Jie sako: „Mums tai – nauja.“

Kiekvienas rajonas papasakotų savas problemas. Tai vieni neturi garažo, tai kitiems trūksta įrangos. Tačiau didžiausia bėda – žmogiškieji ištekliai. Pavyzdžiui, Joniškio rajone trūksta ugniagesių – yra ne vienas ir ne du laisvi etatai mūsų apskrityje. Didžioji dauguma pareigūnų yra vyresnio amžiaus, kai kurie dirba jau pasibaigus tarnybos laikui. Jaunų, sportiškų vyrukų, kokius matom Holivudo filmuose, pas mus nedaug.

Juos atbaido Jūsų minėtos sąlygos?

Jaunam atėjusiam dirbti ugniagesiui atlyginimas į rankas nesiekia 500 eurų. Ar gali jauną žmogų tai motyvuoti? Nebent dirbs iš idėjos. Be to, prieš tampant ugniagesiu, reikia pereiti Centrinės medicinos ekspertizės komisijos patikrinimus. Pažįstu žmonių, kurie pasakojo, kad tie procesai dar griežtesni negu NASA agentūroje, kai tikrina astronautus. Kai tos komisijos išvadas parodai kitose ligoninėse dirbantiems medikams – jie būna šokiruoti. Vienas jų taip ir pasakė: „Absoliučiai neadekvatu.“

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Ir vis dėlto – per tuos keletą metų, kai esate ugniagesių kapelionas – ką Jūs pats gaunate iš šios tarnystės?

Kiekvienas žmogus yra turtas. Bendravimas su skirtingų profesijų žmonėmis praturtina ir praplečia akiratį. Kadangi ugniagesiai turi žmonas ir vaikus, galiu iš jų suprasti, kuo gyvena šeimos. Įdomu stebėti, kaip bendrauja pavaldiniai su vadovais. Iš arti matau jų profesijos problemas ir skaudulius, kuriuos galiu bent kiek sumažinti. O ir pats ugniagesius vadinu draugais, kurie bet kada padės: jei sulūžtų mašina ar prakiurtų vamzdis – galėčiau drąsiai skambinti nors ir naktį. Tai yra draugystės ryšys, tas brangiausias turtas.

Kun. Donatas Klimašauskas

Asmeninio archyvo nuotrauka