Unsplash.com nuotrauka

Reguliariai dalytis mintimis apie knygas sumanėme prieš dvejus metus. Neseniai skaitytas ir skaitomas. Glaustai ir iš esmės. Apie sukrėtusias ir įkvėpusiais. Senas ir naujas. Dėl grožio ar dėl išminties. Įvairių žanrų ir kalbų.

Tai ne tik mūsų rekomendacijos jums, mieli skaitytojai, ne tik liudijimas, kad XXI a. žmonės skaito ir nemažai. Drauge tai galimybė mus, Bernardinų redakciją, truputį pažinti. Gero skaitymo!

Simonas Bendžius, religijos temų redaktorius

Vidas Mačiulis, Vytautas Gudelis „Halė, kurioje žaidė Lubinas ir Sabonis“, Respublikinis sporto kombinatas, 1989.

Pavadinimas leidžia spėti, kad knygoje bus aprašytos tiek Lietuvos krepšininkų pergalės tarpukario Lietuvoje, tiek ir Kauno „Žalgirio“ kovos su Maskvos CSKA. Tačiau autoriai praktiškai visą dėmesį skiria 1939 m. Europos krepšinio čempionatui, rengtam Kaune – tam tikslui paskubomis ir buvo pastatyta Kauno sporto halė. Besidomintieji krepšinio istorija šioje knygoje gali rasti vertingų dalykų. Autoriai pakalbino įvykių liudininkus, pateikiamos ištraukos iš to meto spaudos, išsamiai aprašyta kiekviena čempionato diena (kas su kuo žaidė, kiek taškų įmetė kiekvienas lietuvis), čia nemažai nuotraukų ir šaržų.

Keletas įdomesnių faktų, kuriuos sužinojau, perskaitęs knygą:

  • 1939 m. Europos čempionė Lietuvos rinktinė buvo suburta iš 14 krepšininkų, tarp kurių – 2 moksleiviai;
  • Naujoji halė savo modernumu ir dydžiu stebino užsieniečius („pas mus, Lenkijoje, apie tokią tik pasvajoti...“), tačiau dėl pinigų trūkumo joje nebuvo įrengtas vandentiekis, šildymas ir vėdinimas – dėl to per varžybas trūkdavo oro, o žiemą ten užšaldavo vanduo;
  • Lietuvos krepšinio sirgaliai nuo pat pradžių buvo smarkūs – „Lietuvos žinių“ redaktorius netgi pamoralizavo skaitytojus: „Tokie švilpimai, rėkavimai, trypimai su kultūringumu nesuderinami“;
  • Dėl tokių sirgalių reakcijų darbo turėjo… Kauno laikrodžių taisytojai. Mat rankiniai laikrodžiai neatlaikydavo nuolatinių plojimų halėje.

Tekstai įdomūs iš lingvistinės pusės – šiais laikais apie sportą jau rašome kitaip. Pavyzdžiui, nebėra to lengvo patoso, kuris manajai kartai skamba kiek juokingai: „Kas jūs, anų dienų krepšinio riteriai?“, „Kokia graži ir miela ši sporto šventovė!“ arba „Visada mus žavėk, Lietuvos krepšini!“

Ši knyga išleista prieš 30 metų, knygynuose jos nerasite. Bandykit ieškoti bibliotekoje ar senų knygų parduotuvėse. O jei ką – galiu paskolinti.


Rosita Garškaitė, vyr. redaktorė

François Mauriac „Anų laikų jaunuolis“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2019. Iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė.

Autoriaus pristatyti nereikia, bet priminsiu, kad šis prancūzas katalikas – vienas svarbiausių XX a. romanistų, Nobelio literatūros premijos laureatas. Tai paskutinis jo baigtas kūrinys, publikuotas 1969 m., kitais metais jis mirė. Romanas sudarytas iš turtingo, neurotiško, motinos nustelbto paauglio Aleno Gažako užrašų apytikriai nuo 17 iki 23 jo gyvenimo metų. Pati XX a. pradžia. Pradėjus skaityti, išsyk įtraukia ypatinga ne tik „anų laikų“, bet ir „anos vietos“ atmosfera. Su romantišku polėkiu aprašytas vaikystės pasaulis gamtos prieglobstyje, Prancūzijos pietvakariuose. Su kronikininko tikslumu – papročiai ir prietarai, klasinė sąmonė, religija, buržua ir valstiečių moralinė būklė.

„Visa žmonija telpa gimtojo krašto valstietyje ir viso pasaulio peizažai – į mūsų vaikystės akims įprastą horizontą. Romanisto dovana leidžia atskleisti šio ankšto pasaulio, kuriame gimėme, išmokome mylėti bei kentėti, universalumą“, – sakė Mauriacas, atsiimdamas Nobelio premiją. Romane „Anų laikų jaunuolis“ esama autobiografiškumo ne tik dėl vaikystės horizontų. Alenas Gažakas – išskirtinės vaizduotės ir religingumo paauglys – ieško būdo, kaip išpildyti menininko pašaukimą, neatmetant Dievo. Tai tarsi rašytojo meditacija apie save jaunystėje.

Romane vaizduojami keli skausmingi pasakotojo gyvenimo įvykiai. Labai įdomi pirmosios romantinės meilės linija, kurioje veikia ne tik vyresnė, gyvenimo kartybių su kaupu ragavusi moteris, bet ir šiam santykiui prieštaraujanti motina. Tačiau daugiausia raidžių paskirta išgyvenimams ir svarstymams nuo kūno-sielos dualizmo iki kaltės temos.

Manau, kad šis nedidelis šedevriukas visus skaitytojus, tiek tikinčius, tiek netikinčius, palies iki širdies ir proto gelmių, jei tik pavyks įsijausti į anuos laikus. Kaip ir kituose Mauriaco kūriniuose, į žmogų žvelgiama neignoruojant jo nuodėmingumo, parodant, kaip veikia blogis, o drauge ir malonė.

„Mano supratimu, joks rašytojas, kurio kūrinių centre žmogus – sukurtas pagal Dievo atvaizdą, atpirktas Sūnaus ir apšviestas Dvasios – negali būti laikomas nevilties meistru, tokiu pat tamsiu kaip tai, ką jis vaizduoja. Jo vaizduojami dalykai lieka tamsūs, nes jam žmogaus prigimtis yra sužeista, jei ne sugadinta. Nereikia nė sakyti, kad žmonijos istorija, pasakojama krikščionio romanisto, negali būti paremta idile, mat jam uždrausta vengti blogio slėpinio“, – kalbėjo Mauriacas, nemėgęs būti vadinamas katalikų romanistu. Sakė, esąs romanistas, kuris yra katalikas. Visą jo kalbą, atsiimant Nobelio premiją, skaitykite čia.

 

Kun. Arūnas Peškaitis OFM, dvasinis asistentas

Jacques Chessex „Vienas žydas dėl pavyzdžio“, Žara, 2019. Iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė.

Ši knyga – labiausiai mane sukrėtusi iš visų, kurias skaičiau Šoa (Holokausto) tema. O perskaičiau jų tikrai nemažai... Šveicariją 1939–1945 metais, kai visa Europa springo krauju, mes įsivaizduojame ramiu, snaudžiančiu bankų, laikrodžių, kalnų, ežerų, pievų, šokolado ir pieno kraštu. Tuo tarpu knygos autorius, remdamasis savo asmeniškai išgyventa patirtimi, atskleidžia tuo metu ten klestėjusį antisemitizmą, patologišką neapykantą žydams, iš lūpų į lūpas pasakojamus mitus, taip pat Trečiojo Reicho „aušros“, „tūkstantmetės nujosios Europos tvarkos“ beprotišką laukimą. Tikras faktas – vietos nacionalsocialistai nužudo vieną žydą. Rituališkai išniekina. Taip, tik vieną. Vieną iš 6 milijonų... Vieno, visiškai nekalto žmogaus gyvenimas ir kraupi mirtis. Atskleidžianti siaubą. Ir kažkas įvyksta. Atpirkimas? Gal. Nuščiūva žmonės. Nutyla antisemitiniai juokeliai, baigiasi grėsmingas murmėjimas. Dievas žino, kodėl. Toks užrašas ant nužudytojo antkapio. Nė vienas likimas nepasimeta sunaikintų likimų jūroje. Nes kiekvienas svarbus kiekvieną savo gyvenimo dieną. Kai to nežinome – prasideda griovimas. Atleisk mums, Viešpatie.


Kristina Tamelytė, visuomenės temų redaktorė

Julian Barnes „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006 m. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė.

Julianas Barnes’as puikiai Lietuvoje žinomas rašytojas („Vienintelė istorija“; „Pabaigos jausmas“ ir kt.), „Man Booker“ premijos laureatas. Knygos pavadinimas galėtų nurodyti į gana žinomą žanrą – šiek tiek popsiškai papasakotą pasaulio istoriją, tačiau nereikėtų apsigauti. Barnes’as renkasi visiškai kitokią prieigą – knygoje yra dešimt (su puse) trumpų novelių (kai kuriuos pasakojimus galima būtų pavadinti ir esė), susijusių su pasaulyje (ar pasakojimuose apie pasaulį) vykusiais įvykiais. Pavyzdžiui, Nojaus arkos istorija pasiskolinta iš Biblijos, tačiau papasakota iš vieno gyvūno, buvusio Arkoje, perspektyvos. Nedrįsiu atskleisti, koks tai gyvūnas, nes ir pats Barnes’as šito tikrai nenorėtų – gyvūno pavadinimas pasirodo kaip paskutinis novelės žodis, todėl visą laiką skaitydamas žmogus yra įklimpęs į spėlionę – o koks padaras šią istoriją jam pasakoja?

Visos istorijos susijusios mažomis detalėmis ir tematiniais laukais. Detalių atsekimas ir atradimas – viena skaitymo žaidimo dalių, todėl atskleisti, kaip istorijos susijusios, būtų tikras nusikaltimas būsimam skaitytojui – jis tiesiog prarastų dalį malonumo atrasti ir jungti istorijas į vientisą audinį. Tačiau galima kalbėti apie vieną pagrindinių temų, jungiančių visus pasakojimus: klausimą apie tai, ar žmonija ir pasaulis iš tiesų juda į priekį, progresuoja. Barnes’o pasakojamos istorijos skiriasi stiliumi, kalbėjimo perspektyvomis, šokinėja laike. Pavyzdžiui, knyga prasideda Nojaus arkos istorija, tačiau po jos sekantis pasakojimas jau apie po Graikijos salas keliaujantį kruizinį laivą, kurį užgrobia teroristai. Iš biblinio pasakojimo veiksmas persikelia į modernius laikus, keičiasi pasakotojo tonas, kalbėjimo perspektyva, tačiau išlieka pasikartojantys elementai, žmonių mąstymo trajektorijos, veiksmai, todėl vis norisi klausti – ar kažkas kada nors pasikeitė? Ar nors kiek judame „į geresniąją pusę“, ar vis dėlto niekas šiame pasaulyje, ypač moraliniuose žmonių pasirinkimuose, nesikeičia?

Théodore’as Géricault „The Raft of the Medusa“ (liet. Medūzos plaustas). 1818-1819 m. Wikipedia.org nuotrauka.

Jeigu dar nebuvote įtikinta(-s) šios knygos patrauklumu, derėtų atskleisti keletą Barnes’o pasirenkamų siužeto linijų: pavyzdžiui, Černobylio atominės elektrinės tragedija (su šiek tiek postapokaliptinio kūrinio elementų), Viduramžių teismo nuorašas, kuriame vieno Prancūzijos miestelio gyventojai kaltina termitus šventvagystėmis – miestelio medinės bažnyčios naikinimu, o turbūt viena įspūdingiausių istorijų XIX a. pradžioje Medūzos laivo katastrofos ir vos kelių išsigelbėjusių plaustu aprašymas. Šią tikrą istoriją jau yra įvaizdinęs prancūzų romantizmo dailininkas Théodore’as Géricault savo kūrinyje „Medūzos plaustas“. Knygos autorius pasakoja apie 13 dienų, per kurias iš 146 plauste buvusių žmonių (145 vyrų ir vienos moters) teliko tik 15. Kas jiems atsitiko? Tai jau Barnes’o pasakojimo ir pasaulio istorijos vyksmo dalis.

 

Milda Vitkutė, bendradarbė

„Treasure in Clay: The Autobiography of Fulton J. Sheen“ (Liet. Lobis moliniame inde. Fultono J. Sheeno autobiografija), 1982.

Skaitant garbingojo arkivyskupo Fultono Sheeno autobiografiją žavėjo ne tiek jo gyvenimo įvykiai, kurie, beje, įspūdingi, kiek tai, ką jis keliaudamas po misijas mąstė, kokias išvadas apie Bažnyčią padarė dalyvaudamas Vatikano II Susirinkime, ką atsiminė iš susitikimų su popiežiais ar kaip žinodavo, kuris seminaristas nesulauks kunigystės šventimų. Kiekvienas jo gyvenimo etapas ir įvykis – proga pakomentuoti kurią nors tikėjimo tiesą – iškart matai, kokia praktiška yra krikščionybė.

Tai nuostabus kelionių gidas, ypač po Šventąją Žemę ir šv. Pauliaus misijų takais. Jei kada ten keliausiu, būtinai kartu su F. Sheenu. Bet dar geresnis gidas po gyvenimą: pasilenkti prie kiekvieno žmogaus kaip išminčiai prie Kūdikėlio Jėzaus, skaityti savo gyvenimo įvykus kaip išrinktoji tauta, visame kame ieškant Dievo plano.

Kaip rašė J. Ratzingeris, svarbu ne tik ką skaitai, bet ir ką perskaitai. Kaip gražiai savo gyvenimą perskaitė F. Sheenas: kaip evangeliją, teologijos knygą (tiek dogminės, tiek moralinės) ir kaip poeziją, nors buvo ir prozos, veiksmo bei detektyvo. Kaip rašė pats arkivysk. F. Sheenas, knygoje jis pasakoja, kaip nugyveno prieš 2000 metų parašytą istoriją, o jis pats tik ragavo jos vaisius – savo gyvenimo džiaugsmuose ir kalvarijose.

Nors S. Sheenas apkeliavo beveik visą pasaulį, prieš įsigalint komunizmui buvo ir Kinijoje, jo didžiausi atradimai įvyko kryžiaus papėdėje. 

 

Donatas Puslys, bendradarbis

Dmitrijus Adamskis „Russian Nuclear Orthodoxy: Religion, Politics, and Strategy“ (liet. „Rusijos branduolinė ortodoksija: religija, politika, strategija“), 2019.

Spalio 3 dieną Vilniaus politikos analizės institutas organizuoja tradicines Vilniaus konsultacijas, kuriose didžiausias dėmesys šįkart bus skirtas vadinamajai pilkųjų zonų politikai. Ši sąvoka apima ne tik įšaldytų konfliktų zonas, tačiau ir kovą dėl dominavimo tose valstybėse, teritorijose ar regionuose, kurie patiria didžiulius spaudimus dėl savo geopolitinės krypties vektoriaus pasirinkimo. Vienas pagrindinių šios konferencijos pranešėjų bus Herclijos universiteto profesorius Dmittrijus Adamskis, kurio knygą „Rusijos branduolinė ortodoksija“ kaip tik ir laikau savo rankose. Ji atskleidžia, kaip Rusijos Ortodoksų Bažnyčia tapo Rusijos karinio komplekso ir jo karinių avantiūrų legitimacijos ar net inspiracijos šaltiniu. Autorius pasakoja, kaip Bažnyčia leidosi instrumentalizuojama ir tapo vidaus bei užsienio politikos žaidėja. Ypatingą dėmesį D. Adamskis skiria Rusijos branduolinių pajėgų ir Rusijos Ortodoksų Bažnyčios santykiui aptarti. Manau, kad tai yra knyga, kuri turėtų būti įdomi kiekvienam, siekiančiam gilesnio procesų Rusijoje supratimo, nepasitenkinančiam abstrakčiais apibendrinimais. Tai yra ypač svarbu ne tiek kalbant apie akademinį dalykų išmanymą, kiek akcentuojant pažinimo svarbą formuojant mūsų pačių užsienio politiką.


Saulena Žiugždaitė, bendradarbė

Amin Maalouf „Kryžiaus žygiai arabų akimis“, Aidai, 2006. Iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Žalgaitė-Kaya.

Niekada nebūčiau patikėjusi, kad kada nors su tokiu pasimėgavimu skaitysiu viduramžių karo kronikas. Žiaurius pasakojimus apie perrėžtas gerkles, kaitroje irstančių lavonų dvoką ir net kanibalizmo atvejus. Seniai nusižiūrėtą knygą pasiėmiau su savimi išvykdama į Europos pietus, tikėdamasi, jog padės geriau perprasti žmonių mentalitetą. Ir ji įtraukė. Šmaikštus ir vaizdingas garsaus libaniečių istoriko pasakojimas nukelia į 10–11 amžiaus kryžiaus karus.

Arabams Sirijoje, Egipte, Šventojoje žemėje tie „šventi žygiai“ – tiesiog nesiliaujantis galvos skausmas. Tuo metu frankai, germanai, anglai ir kitos Vakarų Europos šalys „atrado“ Artimuosius Rytus ir pradėjo okupuoti žemes, laiminami popiežių ir remiami tikinčiųjų aukų. Nieko labai krikščioniško vietos kronikininkai neužfiksavo. Tačiau, pavargę nuo alinamų puldinėjimų, arabai galiausiai susivienijo, įveikdami prigimtinį susiskaldymą ir užpuolikus išstūmė.

Nepaprastai įdomu skaityti apie arabų mentalitetą, visuomenę, dvasinį užsidegimą, apie šviesiausių jų vadų draugystę su šviesesniais europiečių karvedžiais. „Kryžiaus žygiai arabų akimis“ – tai knyga, kurią turėtume vėl prisiminti šiandien, jei norime objektyviau suvokti dabartį. Ši kronika-romanas puikiai atskleidžia tūkstantmetes nesantaikos priežastis. Kodėl iš pradžių Europai neutralūs arabai šiandien kiekvieną priešišką veiksmą prieš Vakarų civilizaciją laiko teisėtu atsaku. Dabartinis uždarumas viskam, kas vakarietiška (pavyzdžiui, demokratinėms laisvėms) – desperatiškas mėginimas apsisaugoti nuo kultūriškai stipresnės įtakos, gresiančios tapatybei. Lūžis tarp dviejų pasaulių, įvykęs Kryžiaus žygių metu, dar ir šiandien jiems prilygsta išprievartavimui.

 

Rasa Baškienė, bendradarbė

Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė“,  „Baltų lankų“ leidyba, 2019. 

Rugpjūtį mūsų knygynus pasiekė Kristinos Sabaliauskaitės pirmoji dilogijos „Petro imperatorė“ knyga. Įsigijau ją jau pirmąją pasirodymo dieną ir su didžiuliu susidomėjimu įnikau skaityti lietuvės bajorės Martos Helenos Skowronskos, tapusios pirmąja Rusijos imperatore Jekaterina I, pasakojimą apie įvykius, nulėmusius jos nepaprastą gyvenimą, kurį Volteras yra pavadinęs labiausiai neįtikėtina XVIII amžiaus Pelenės istorija.

Knygos autorė viename savo interviu buvo užsiminusi, jog ją „užkabino“ ši asmenybė, apie kurią sužinojo rinkdama medžiagą savo romanui „Silva rerum“. Tai anaiptol nebuvo pasakiškas Pelenės skrydis į princo glėbį. Tai buvo karo, prievartos, paniekos ir vyrų nesiskaitymo su moterimis istorija, galiausiai peraugusi į didelę meilę, apvainikuotą karūna. Ir šią istoriją pasakoja moteris – buvusi skalbėja - portomojka, karo grobis, prekė, ėjusi iš rankų į rankas pagal Domostrojaus priesakus gyvenusioje Rusijoje.

Pasak „Petro imperatorės“ autorės, Lietuva aprašomuoju metu buvo Vakarų kultūros kraštas, kuris stipriai skyrėsi nuo Rusijos. Knygos herojė kelionę iš Lietuvos į Rusiją vadina kelione atgal į praeitį. Carui Petrui žadant, kad „dar pora metų, ir Maskva nesiskirs nuo Europos“, praėjus ketvirčiui amžiaus imperatorė Jekaterina reziumuos: „Dvidešimt ketveri metai praėjo – ir ni chuja. Dvaras ir turtingieji dar dar, šiek tiek pasikeitė. Liaudis – kokia buvo, tokia ir liko.“ Ta Europa, tas politesas ir traukė, ir siutino carą Petrą, kurio asmenybėje tarsi buvo susidvejinęs ir Rytų, ir Vakarų, į kuriuos jis traukė savo šalį, mentalitetas. O liaudžiai jis buvo svetimas ir liko svetimas iki šiol.

Knyga žavi savo autentiška, prisotinta nemarių rusiškų keiksmažodžių kalba. Žavi autorės įsigilinimas į aprašomojo laikmečio epochą, talentas perteikti jos dvasią ir tam tikrą skonį. Be abejonės, turime labai ryškią rašytoją, tik keista, kad ji iki šiol dar neapdovanota Nacionaline premija.

 

Juozapas Pričinas, praktikantas

Ryszard Legutko „The Demon in Democracy: Totalitarian Temptations in Free Societies“ (liet. Demokratijos demonas: totalitariniai laisvų visuomenių gundymai), 2016.

Viešojoje ervėje vis pasitaikantis epitetas „liberal-marksistas“ dažnam asocijuojasi su apokaliptinėmis sąmokslo teorijomis arba sukelia šypsnį, visgi, vartoti šį žodžių junginį yra pagrindo. Ši lenkų politikos filosofo ir buvusio europarlamentaro knyga yra geriausias to įrodymas. Pastebėjęs, jog po komunizmo žlugimo drąsiausiai nepriklausomos Lenkijos idėją kėlusios jėgos savo vietą naujajame, liberalios demokratijos režime rado ne taip lengvai kaip senosios nomenklatūros atstovai, Legutko bando paaiškinti šį reiškinį, ieškodamas marksizmo ir liberalizmo ideologijų bei jomis besivadovaujančių režimų bendrųjų taškų. Abi minėtosios ideologijos revoliucinės, abi tiki žmogaus galimybėmis sukurti naują pasaulį pagal utopinę viziją, abi skeptiškai skeptiškai nusistačiusios praeities atžvilgiu ir tiki, jog istorija daro pažangą. Suprasdamas, kad gyvenimas liberalios demokratijos šalyse yra nepalyginamai geresnis ir žmogiškesnis už autoritarinio komunistinio režimo priespaudą, Legutko randa juose nemažai panašumų: jie tampa ypač akivaizdūs žvelgiant iš klasikinės politinio mąstymo perspektyvos.