Ivanas Medvedevas. Projektas atvirutei Vilniaus tema. 1957 m. Lietuvos dailės muziejus.

Tekstas perpublikuojamas iš penktojo 2019 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio

Jei jau matuotis su kuo nors savo vilnietiškumu, tai aš galiu pradėti nuo 1944 m. rudens. Tais liūdnais dar vykstančio karo metais Vilniaus geležinkelio stotyje iš pajuodusio traukinio nuo Žemaitijos pusės išlipo mano tėvas. Jam tada buvo trylika ar keturiolika metų, 180 cm ir svėrė kiek daugiau nei 40 kg.

Šaukštas, šakalys ir vėjyje siūbuojanti smilga, jei įsivaizduojate tokio plonumo ištemptą dangun paauglį. Į amatų mokyklą vėjyje siūbuojanti smilga atvažiavo, nes joje žadėjo maitinti ir apgyvendinti bendrabutyje. O vokiečių belaisviai amatų mokykloje išmokytų miestietiškos profesijos.

Gerų šeimų lietuviai į lenkiškai rusišką pokarinį Vilnių nesiveržė. Bet mano tėvui, betėviui, iš vargetų šeimos, iš kito Lietuvos krašto, Vilnius buvo kaip Pauliui Širviui – pasakų miestas. Maistas, stogas virš galvos, geri mokytojai. Tiesa, dėl ypatingo liesumo ir lenkų kalbos nemokėjimo tėvas slinkdavo vakarais pro Vilniaus griuvėsius su peiliu kišenėje. Taip buvo lengviau išsiaiškinti vakarines gatvių problemas, nes muštis nepajėgė – tiesiog buvo per mažai mėsos ant kaulų. Bet net ir su lenkais sutardavo.

Malkų turguje, kur dabar skveras Naugarduko ir Pylimo gatvių kampe, lenkės šaukdavo:

– Plocki ziemnačiane, goroncy!

Šitą lenkišką frazę su kitais amatų mokyklos lietuviais tėvas išmoko pirmą. Ir nėra pasaulyje skanesnio maisto nei tie vilenski bulviniai blynai 1944 m. rudenį ir 1945 m. žiemą – ilgus metus tvirtino tėvas. Tuos bulvinius blynus Malkų turguje per savo aštuoniasdešimtąjį gimtadienį prisiminė, kai jau kiti atsiminimai buvo nuskendę Alzheimerio verpetuose.

Mama irgi panašiai atvažiavo. Po dešimties metų. Per pirmąją mokyklinę ekskursiją sunkvežimio kėbule, sėdint ant skersai padėtų lentų, pradardėjus 100 kilomet­rų, žiūrint nuo kalvų, didžiuliame slėnyje sušvito Vilniaus bokštai, lyg stebuklingo būsimojo gyvenimo aušra. Žinote, jauniems taip atsitinka. Jie pamato ryškiau.

Ir po tos ekskursijos į stebuklingąjį miestą krito iš rankų kauptukas, ravint ilgas, iki pat horizonto linijos burokų eiles Šiaudinių kolūkyje. Mama nepajėgė išdirbti kolūkinės darbadienio normos. Žlugo ir koksagyzo pūkų surinkimo planas, ir visi kiti kolūkio brigadininkų planai.

Tiesiog baigėsi gyvenimas kaime.

Prasidėjo Vilniuje.

Taip aš atsiradau Vilniuje. Atsiradau 1961 m., kai progresas mieste progresavo dar nešuoliuoto ilgio šuoliais. Į mūsų namą prie Dzeržinskio turgaus pažadėjo nutiesti telefono liniją. Tik namo vyrams reikėjo iškasti tranšėją telefono kabeliui.

*

Dzeržinskio (arba Kalvarijų) turgus Vilniuje – tai atskiro tyrinėjimo verta vieta. Ir tada – sovietiniais laikais, ir dabar tas turgus panašus į angą, pro kurią galima patekti į kitą laikmetį. Tokia laiko ir geografijos mašina.

Anų laikų stebuklai – tai arbūzų iškrovimo operacijos. Vyrai didelėmis nosimis ir didelėmis kepurėmis mėtydavo arbūzus iš ilgų sunkvežimių kaip Gruzijos futbolo vartininkų čempionai. Arba štai kilnojamieji žvėrynai. Jie stovėdavo prie turgaus kaip stilistiniai atitikmenys. Ten naktimis stūgaudavo liūtai, ir visiškai standartinių R. Čarno gatvės blokinių namų kiemuose-šuliniuose ilgai aidėdavo ilgesingas afrikietiškas riaumojimas. O dvi hipopotamo akys iki šiol man yra liūdnumo etalonas: iš vandens išlindę periskopai ir jo paties riebiai pridrėbtų šūdų masė kilnojamajame baseine.

Turguje vykdavo labai nesocialistinė prekyba, visiškai kitoniškos ekonomikos langas: per Kaziuką – žmonių rankų dirbiniais, Kovo aštuntąją – tulpėmis ir gvazdikais, o raugintais kopūstais bačkose – iki pražystant alyvoms.

 

Ivanas Medvedevas. Projektas atvirutei Vilniaus tema. 1957 m. Lietuvos dailės muziejus.

Taigi po kelių savaičių, kai aš gimiau prie to žymiojo turgaus, Gagarinas išlėkė į kosmosą. Kaip šampano kamštis. Ir dėl šitų progreso šuolių tėvai net nerado laiko sugalvoti man vardo.

Tik nurimus džiaugsmams parinko, ką ten parinko, pakėlė pirmą pasitaikiusį nuo žemės vardą.

Tapau Regimantu. Dar nė vienam užsieniečiui nepavyko taisyklingai ištarti šio vardo, ir didžioji dalis lietuvių mane vadina Remigijumi. Moderniame XXI a. padorūs tėvai tokių vardų savo mažyliams nebeduoda.

Po telefono įvedimo gangreit sulaukėme ir televizoriaus, bet tą laiką jau prisimenu – klykdamas iš džiaugsmo bėgau namo žiūrėti multiplikacinių filmų.

Trijų kambarių bute gyveno trys šeimos su vaikais. Moterys, besisukiodamos virtuvėje, trankydavosi užpakaliais ir minkštos moterų kūno dalys staiga tapdavo kietu titnago akmeniu ir metaliniu skeltuvu. Įžiebdavo žiežirbas ir liepsnas. Gesinti liepsnų ateidavo vyrai. Padėdavo ant stalo šachmatų figūras ir dar kai ką slapčia šalia. Aš taip ir neišmokau gerai žaisti šachmatais, nes jie taip taikliai statydavo jų figūras toje virtuvėje, kad man neliko jokių šansų. Nebent būčiau gimęs Regimantu Kasparovu.

*

Be vyrų, žmonų, vaikų ir šachmatų mūsų bute dar gy­veno tarakonai. Kitiems jie nemalonūs, o mums vaikystėje buvo žaidimų draugai. Tarakonams statėme namus iš kaladėlių, bet šie gyvūnai nemėgo gyventi kaip žmonės ant grindų, todėl įsikabindavo į namelių lubas, ten liūdėdavo ir dvėsdavo. Mirę nukrisdavo ant grindų, jau pagal žmonių tvarką.

Laisvieji tarakonai naktimis, staigiai uždegus šviesą, virtuvėje šiurendavo ant grindų gyvu kilimu. Mums, vaikams, buvo smagu žiūrėti į jų panišką bėgiojimą po grindis. Visiems tarakonams vienu ypu sutilpti į tarakoniškas slėptuves neužtekdavo skylučių. Prispausti šlepete jie maloniai traškėdavo.

Į šachmatinę virtuvę užsukdavo ir lenkas iš dvylikto buto. Lenkas iš vienuolikto buto mūsų dešimto buto vengdavo, nes jo žmona buvo labai graži. Matyt, jis ją labai saugojo nuo kitų vyrų ir pats saugojosi. O lenkas iš dvylikto buto pasakodavo savo tragediją. Jis gimė ir augo Čikagoje, Amerikoje. Po karo jį, pasvirusiomis komunizmo link smegenimis, atviliojo į Vilnių sovietiniai propagandininkai. Čikaginio lenko smegenys atsivertė į vietą po kelių mėnesių, bet atgal į gimtąją Čikagą jam jau nepavyko išsiveržti.

Net aš, mažas, eidavau pasiklausyti griežiančio dantimis prie degtinės butelio lenko, ir net aš, mažas, jau suvokiau, koks durnas ir nelaimingas šitas čikagiškis.

Jų visa šeima grieždavo dantimis, ir vieną dieną gretimame dvylikto buto balkone pamačiau kruvinus žmones, išgirdau klaikius riksmus. Jie rėkė ir kvietė pagalbą. Paskui iš savo balkono mačiau miliciją ir greitąją pagalbą kieme. Kažką uždengtą kruvinomis paklodėmis išnešė, kažką rėkiantį išvežė.

Ivanas Medvedevas. Projektas atvirutei Vilniaus tema. 1957 m. Lietuvos dailės muziejus.

Kai jau buvau užsirašęs į tris bibliotekas ir įjunkęs perskaityti po vieną knygą per dieną, tėvai suprato – bus blogai. Maždaug kaip dabartiniams vaikams su jų išmaniaisiais, todėl išvarė mane į kiemą.

Kieme buvo baisu – vaikai buki ir žaidė kvailus žaidimus. Laimei, atradau futbolą ir visai neblogai jį žaidžiau. Įgavęs meistriškumo pradmenis, jau galėjau vaikščioti po rajoną ir net chuliganai priimdavo žaisti:

– Šitą imam, moka žaisti.

Tuose mačuose, matyt, įgavau ir polinkį regbiui. Nes chuliganai žaisdavo kietai, be ypatingų švelnybių. Turginių chuliganų amžius dėl man nežinomų priežasčių buvo trumpas. Jie dingdavo kalėjimuose arba pasimaudavo ant svetimo peilio tvarkydami reikalus.

Visai neseniai pamačiau prie turgaus Mikrobą iš anų laikų. Aš stovėjau po buvusio savo namo stogeliu. Lietus pylė kaip iš kibiro. Gatve skubėjo du maži žmogeliai. Tuoj turėjo būti uždarytos vyno parduotuvės ir jie keikėsi svarstydami, į kurią skubėti.

Vienas iš jų buvo Mikrobas. Toks nevykęs juokingas žmogeliukas dešrelė – rankos trumputės dešrelės ir kojytės trumputės dešrelės. Nepasolidėjo Mikrobas per 40 metų nė lašo. Gaujose tokie buvo naudojami priekabiavimui. Jį siųsdavo paprašyti kapeikų ar tvarkyti reikalų, kurie nedera rimtiems bachūrams.

Mikrobas toks ir liko, gatvės diplomatas. Jo draugas piktai keikėsi, siuntinėjo Mikrobą į visas puses, jį kankino žiaurus vyno troškulys, o Mikrobas vis siūlė įvairius variantus, o gal ten, o gal iki Žalgirio maksimos, ten yra stipresnio pigaus vyno. Mikrobas dirbo savo diplomatinį variantų ieškojimo darbą.

Bet jie grįžo jau po keturių minučių. Ramūs ir atsipalaidavę. Iki Žalgirio maksimos nėjo, įkalė greitu būdu čia pat, prie gretimos Drąsiojo Alkoholiko parduotuvės (Alko Bravo, jei jau oficialiai). Abu ėjo švelniai apsikabinę. Na, beveik.

Mikrobas galbūt buvo vienintelis likęs gyventi iš jų visų. Savo gatvine diplomatija ir juokingumu atlaikė visas gyvenimo audras ir išliko plūduriuoti pa-viršiuje.

Tačiau ne. Iš anos gaujos dar kartą mačiau Baltą. Baltas buvo labai lieknas, bet jo smūgis buvo neįtikėtinai staigus ir verčiantis bet kurį iš kojų. Toks truputį atskirai laikėsi nuo visų kitų.

Baltas kažkaip žaisdamas futbolą sugebėjo manyje įžvelgti intelekto pradmenis ir padovanojo kasetę su Davido Tuchmanovo Ant mano atminties bangų. Tai buvo beveik gero roko dainos su labai gerų poetų eilėmis (François Villono, Anos Achmatovos ir Adomo Mickevičiaus). Baltą po daugelio metų irgi buvau matęs prie turgaus. Jis buvo toks pat lieknas, bet jau to ypatingo kalėjiminio liesumo. Kai sėdi ilgai ilgai – ne lieknas, o išdžiūvęs lyg džiovinto obuolio skiltelė.

Apsimetėme, kad vienas kito nepažįstame.

*

Turgaus spaudos kioskas stovėjo prie viešbučio Kolūkietis. Viešbutis, visada pilnas Azijos ir Kaukazo vyrų, kurie atvykdavo turgaus reikalais, dalinosi pastatą su moterų bendrabučiu. Toks įtartinas pastato padalinimas iššaukė tokias kolizijas, kad net sovietiniais laikais tai buvo prasčiausio lygio vieta. Kolūkietis pastatui įtaisė ilgiems dešimtmečiams tokią blogą karmą, kad iki šiol tame pastate nė vienas verslas dar netapo pelningas. Nors bandymų buvo šimtai.

O kitoje spaudos kiosko pusėje buvo Paukštis. Ten kepdavo vištas ir pilstydavo alkoholį. Prašmatni vieta su stalais tik stovėti ir be sėdimų vietų. Tačiau vyrai, grįždami po darbų iš savo sigmų ir kuroaparatūrų, Paukštyje užstrigdavo ilgam.

Taigi spaudos kioskas. Pirkdavau ten visus sportinius laikraščius ir Vakarines naujienas. Ar galite įsivaizduoti – dėl Vakarinių naujienų net stovėdavo ilga eilė. Nors eilės anais laikais stovėdavo visur. Jei reikėtų pasakyti vieną pagrindinę Sovietų Sąjungos ypatybę – tai eilės.

Ivanas Medvedevas. Projektas atvirutei Vilniaus tema. 1957 m. Lietuvos dailės muziejus.

Kartą tame kioske visai netyčia nusipirkau storą žurnalą Pergalė. Ir bum – Jorge Luiso Borgeso „Babelio bib­lioteka“. Ir prasidėjo.

Ūmai Žemės planetoje išdygo keli pasauliai. Vienas – mūsų realusis, toks nelabai, bet ką mes žinojom. Palyginti buvo sunku. Antrasis pasaulis – už traškančių radijo balsų, bet tie traškantys ir vos girdimi balsai buvo už geležinės uždangos. Labai realiu tą antrąjį pasaulį taip pat negalėjai pavadinti – jis egzistavo tik radijo bangose.

Ir trečiasis pasaulis – Babelio biblioteka. Aš jau buvau įtaręs, kad bibliotekos gerai, jos įvairios. Štai respublikinėje bibliotekoje patekau į mandelštamščinos ratus: prie kiekvieno dar neužspecfondinto Osipo Mandelštamo eilėraščio kokio Kazachstano literatūrinio žurnalo kampe buvo nežinomo mandelštamininko pieštuku parašyta, kur dar paprastam skaitytojui, ne specfondiniam, rasti jo tekstų.

Šitas trečias Babelio bibliotekos pasaulis jau buvo be ribų. Be sienų ir be geležinių uždangų.

*

Po Babelio kaip iš dangaus siųstas nukrito Jaunimo teatras. Gaila, jis buvo toli, Senamiestyje. Bet vis tiek buvo verta ten važiuoti gavus bilietus. Taip, kiek pamenu, nusipirkti bilietų į Jaunimo teatrą nebuvo įmanoma, kažkokie neįsivaizduojami stovėjimai per naktis prie bilietų kasų. Galėjai tik gauti. Gauti – specialus sovietinis terminas, tingiu aiškinti, jei nežinote. Na, mūsų šeima spekuliuodavo tulpėmis turguje, balansavome ant plonos socializmo ir privačios iniciatyvos ribos. Todėl gaudavome įvairių deficitų.

Jaunimo teatras savo jėga prilygo Babelio bibliotekai ir Gulago archipelagui. Tame teatre mačiau Kostą Smoriginą su rafinuoto cukraus gabaliukais Kvadrate, Vidą Petkevičių spektaklyje Pirosmani, Pirosmani, Marilyn Monroe vyrą Normaną Mailerį ir Alleną Ginsbergą, bytniką, kurio eilėraštį, kaip jis sėdi su Jacku Kerouacu saulėgrąžos šešėlyje, mokėjau ir angliškai, ir rusiškai. Vilniaus stebuklai, kitaip nepavadintum to teatro. Ginsbergas – tik per dvi eiles nuo manęs, išsižiojusio paauglio.

Paminėjau Aleksandro Solženicyno Gulago archipelagą. Tai buvo dar viena Vilniaus magija – vienos nakties knygos.

Mokėjau tylėti, kai reikia. Tai buvo visų normalių sovietinių žmonių puikiai išugdytas ir išsiugdytas gebėjimas. Ir todėl man draugeliai vienai nakčiai duodavo perskaityti baisias savo kokybe, peršviestas, su nugriuvusiomis žemyn eilutėmis knygas. Vienos nakties knygose sovietų valdžia lyg blogas boksininkas praleisdavo nokautus vieną po kito. Nors ir taip per televizorių rodomo jau gyvo mumifikuoto Leonido Iljičiaus dikcija keldavo teisėtas abejones tokia marazmatine valdžia. Bet vienos nakties knygos – lyg šakėmis pakeli žemės gabalą, išpurtai piktžoles. Meti piktžoles velniop. Lieka švarus juodžemis. Sodink, ką širdis geidžia. Išaugs bet kas.

Ivanas Medvedevas. Projektas atvirutei Vilniaus tema. 1957 m. Lietuvos dailės muziejus.

Autobusas Nr. 10 (dar važinėja) ir troleibusas Nr. 5 (jau pradingęs naujųjų miesto šeimininkų naguose) veždavo į Senamiestį. Ten jau galėjai visiškai prapulti. Bažnyčių bokštai, į kuriuos mes būtinai užsikardavome pastoliais (kai restauruodavo) pažiūrėti į miestą kitaip, nuo dangaus pusės. Ateizmo muziejaus (dabar jau ne taip romantiškai vadinamos bažnyčios – Šv. Kazimiero) bokštas buvo tinkamiausias laipioti. Tik visiškai ideologiškai aklas galėjo šioje Senamiesčio širdyje lyg Babelio zikuratas pūpsančioje bažnyčioje įžvelgti ką nors kita nei Dievo namus.

Taigi Ateizmo muziejaus pastoliai buvo labai patogūs. Pačiame miesto viduryje. Bokštas aukštas aukštas. Ir ten – su draugeliu pasiėmę vyno butelį – mes, maskatuodami kojomis nuo pastolių krašto ir galvodami, koks bus mūsų gyvenimas, pajausdavome girtai minkštą švelnumą gatvelių ir čerpinių stogų labirintui apačioje – miestui. Mums, jauniems, visiškai naują jausmą. Bet mūsų švelnumas miestui nebuvo naujas, – dabar nuo metų kalno galiu tai patvirtinti, – mes tik kartojome buvusį kitų žmonių švelnumą šiam miestui.

Lyg būtume atidardėję iš Vyžuonų sunkvežimyje ar išlipę iš pajuodusio karo laikų traukinio į miestą, kur gausime pastogę, maistą ir miestietišką profesiją.

Nieko daugiau negalėjai prifantazuoti. Tik pajausti nuo vieno miesto bokšto tą patį, ką jam jautė mama, tėvas ir gal net Józefas Piłsudskis, Jurgis Kunčinas, And­rius Tovianskis ar Romainas Gary – visi tie amžinieji Vilniaus šunsnukiai ir svajotojai.

Todėl sakau: o kas aš toks, kad sugebėčiau rimtai parašyti apie tokį miestą.

Parašiau, kaip buvo – kaip gimstama ir kaip išgyvenama tik mažoje Vilniaus dalelėje prie Kalvarijų (Dzeržinkės) turgaus.

Mano akmenėlis į didžiąją Miesto mozaiką.

Naujasis židinys