Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Getai – gėris. Suvarymas į juos – mėginimas gelbėti žydus. Suvarančiųjų į getus garbinimas – ne išimtis, o gero elgesio taisyklė. Kaip ir nužudytųjų turto parceliavimas.

Nelegalių lentų netikriems didvyriams kabinimas – teisinės valstybės klasika. Beveik visų be išimties politinių vadovų tyla – žinutė, kad visa tai yra toleruotina ir priimtina. Vilnius išpuoštas šimtais žydams getuose gero linkėjusių nuotraukomis, plakatai, kad Vilnius neturėtų būti Šiaurės Jeruzale, balti raiščiai ant rankų, žygiuojant nuo Prezidentūros policijos sergėjamos lentelės užkabinimo link, Holokausto neigimas ir istorijos revizija iš politikų ar Genocido centro darbuotojų lūpų. O gal kam nors marškinėlių reikėtų su žydų geradėjų atvaizdu? Nebrangiai. Patriotizmas pigus – tik po 30 eurų. Svastika su gėlytėmis priešais nykstančios Lietuvos Žydų bendruomenės pastatą tėra logiškas tęsinys.

Viskam, geram ir blogam poelgiui, reikia palankių aplinkybių. Tos gėlytės ant svastikos tėra gėlytės. Jos niekuo nesiskiria nei nuo visą tą kontekstą tyliai toleruojančiųjų, nei jį aktyviai kuriančiųjų. Nužudytieji nebalsuoja. Bet ta tyla apie gyvuosius pasako labai daug.

Žinoma, mergaitė pati kalta, kad ją išprievartavo, nes buvo su trumpu sijonu – juk visi aiškino, kad vaikščioti su trumpu sijonu yra pavojinga, juk neklausė. Žydai patys piešia svastikas, nes patys ėjo į getus, patys krito į duobes, patys kalti, kad būta tų didvyriškų asmenybių, reikalavusių pranešti, ar jau visus į Žagarės getą suvarė, ar dar liko koks geto palaimos neišgelbėtas žydas.

„Herr Wolfgang, pranešu, kad vakar aukcione pardavėme duobėse išgelbėtų žydų turto už tiek ir tiek reichsmarkių. Batsiuvio kurpalius liko neparduotas.“ Net jei Vilniaus žydai prisikeltų – juk apsižiūrėję, jie ir vėl emigruotų. Į Panerius. Tai ko čia draskytis?

A, tiesa, nepamiršti rugsėjo 23-iąją atgauti kalbos dovaną – pastovėt Paneriuose prie mikrofono ir išreikšti valdišką užuojautą. Dėl teisingų proporcijų.