Unsplash.com nuotrauka

Luko 15, 1–32

Trys Jėzaus parabolės giliai ir jautriai vaizduoja mūsų gyvenimą su Dievu ir moko pasipiktinimą iškeisti į empatiją, atleidimą ir džiaugsmą. Evangelijos atskleidžia, kad Jėzus buvo nusidėjėlių bičiulis, o pamaldžiausius Dievo tautos atstovus piktino, kad rabis, mokantis Toros, sėdasi su tokiais prie vieno stalo. Jų manymu, šventas žmogus negali nieko bendro turėti su nusidėjėliu. Tačiau tokią šventumo sampratą Jėzaus Evangelija iš esmės pakeitė. Kiekvienas iš mūsų yra ir paklydusi avis, ir pamesta drachma, ir sūnus palaidūnas. Jau Senojo Testamento išmintis kalbėjo: Nėra žemėje teisaus žmogaus, kuris visad gera darytų ir niekad nenusidėtų (Ekl 7, 20). O Naujajame ši tiesa dar aiškiau suskambo: Juk nėra skirtumo – visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės, o išteisinami dovanai jo malone dėl atpirkimo Kristuje Jėzuje (Rom 3, 22–24, vertimas mano).

Kiekvienam reikalingas supratimas, atleidimas, pasigailėjimas ir užtarimas. Dievas su mumis taip ir elgiasi. Jėzaus palyginimai neleidžia dvejoti, kad jis yra toks ganytojas, kuriam rūpi kiekviena jo kaimenės avis. Jei kuri nuklysta, jis leidžiasi ieškoti paklydėlės, nes pastaroji jam brangesnė, nei esančios su juo. Dievas yra tarsi namų šeimininkė, rūpestingai šluojanti grindis, idant dulkėse tarp šiukšlių surastų pamestą drachmą, dėl kurios ji sielvartauja labiau nei dėl esančių užantyje. Dievas išties yra kantriai laukiantis tėvas, kuris iš tolo pasitinka kiekvieną namo grįžtantį sūnų, idant jį apkabintų, pabučiuotų, aprengtų ir uždėtų žiedą, patvirtinantį jį esant ne kiauliaganiu, o teisėtu šeimos nariu. Dievui rūpi visi, tačiau labiausiai – silpniausi, paklydusieji, kenčiantys ir žūstantys.

Popiežius Benediktas XVI (Josephas Ratzingeris) knygoje Jėzus iš Nazareto išskiria tris didžiuosius Evangelijos pagal Luką palyginimus-pasakojimus. Parabolė apie du brolius ir gerąjį jų tėvą – viena iš jų. Remdamiesi Ratzingerio, taip pat Henrio Nouweno bei Pierro Greloto įžvalgomis, patyrinėkime šį sielos gelmes siekiantį evangelinį naratyvą atidžiau.

Visų pirma pastebėtina, kad dviejų brolių tematikos gija driekiasi per visą Senąjį Testamentą: „Prasidėjusi Kainu ir Abeliu, per Izmaelį bei Izaoką jį rutuliojasi iki Ezavo bei Jokūbo ir dar kartą kitaip atsispindi vienuolikos sūnų elgesyje su Juozapu.“ Jėzus šiam dviejų brolių motyvui suteikia naujų reikšminių atspalvių. Omeny reikėtų turėti ir dar vieną Jėzaus palyginimą, taip pat pasakojantį apie du brolius, kuriuos tėvas kviečia padirbėti savo vynuogyne. Vienas atmeta tėvo prašymą, bet vėliau persigalvoja, o kitas, pagarbiai vadinantis tėvą „viešpačiu“, sakosi einąs, bet vynuogyne taip ir nepasirodo (Mt 21, 28–32). Tiek Mato, tiek Luko perpasakotų Jėzaus parabolių pamokymo esmė ta pati – žemai puolusieji labiausiai brangina Dievo meilės dovaną: muitininkai ir paleistuvės pirma jūsų [t. y. aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų – pastaba mano] eina į Dievo karalystę (Mt 21, 31).

Giedrius Saulytis. Šiaulių vyskupijos pastoracinio centro nuotrauka

Luko pasakojime jaunėlio brolio siekis išmėginti jėgas, gyvenant nepriklausomam nuo tėvo, baigiasi priešingai jo lūkesčiams – nuožmia vergyste nepažįstam šeimininkui tolimoje šalyje. Nesunku šiuos du polius – tėvo namus ir tolimą šalį – traktuoti kaip gyvenimą su Dievu ir be jo. Bažnyčios tėvai čia pirmiausia įžvelgdavo vidinį pasitraukimą iš Dievo pasaulio, asmeninio santykio su Dievu praradimą. Pasak Ratzingerio, jaunesnysis tėvo sūnus „tiesiog trokšta tik mėgautis, išsemti gyvenimą iki kraštutinės ribos, gyventi, jo manymu, „pilnatviškai“. Jis nenori paklusti jokiam įsakymui, jokiai valdžiai: jis ieško radikalios laisvės; jis nori gyventi vien savimi, nepavaldus jokiam kitam reikalavimui. Jis mėgaujasi gyvenimu, jaučiasi visiškai autonomiškas“. Tačiau žmogus negali būti kaip Dievas – nuo nieko nepriklausomas. Palikus vieną priklausomybės šaltinį ir senkant jo resursams, atsiranda kitas. Idealistinės jaunatviškos svajos tirpsta drauge su tuštėjančiomis kišenėmis ir galiausiai ieškantysis laimės svetur pakliūna į negailestingo šeimininko rankas, kuris padaro jį kiauliaganiu, mintančiu kiaulių ėdalu. Tai pats niūriausias scenarijus, kokį gali įsivaizduoti žydas, kuriam kiaulė yra nešvarus gyvulys. Pastebėtina, kad graikiško teksto frazę palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį galime perskaityti ir taip: išlaidžiai gyvendamas, iššvaistė savo esybę. Antikos mąstytojų raštuose žodis ousia plačiai vartotas būtent esaties, būties, esmės, esybės reikšme. Ši kategorija vėliau taps labai reikšminga ir ankstyvosios krikščionybės kristologiniuose bei trinitariniuose disputuose. Šis papildomas reikšminis atspalvis dar labiau sustiprina netekties ir praradimo apimtį. Sūnus prarado ne tik tėvą, bet ir save patį.

Egzistencine prasme jaunėlis tolimoje šalyje kenčia gūdžią vienumą: jis svetimas tiek tėvui, tiek jo namams, tiek ir tos šalies gyventojams. Galiausiai jis suvokia, kad tapo svetimas ir sau. Jaunėlio pasiryžimas grįžti namo pas tėvą gimsta dugne, pačioje tamsiausioje, kiaulių ir jų jovalu atsiduodančioje vietoje. Palaidūno atsivertimą suponuoja ne tik badas ir žiaurus svetimo šeimininko elgesys, bet savo prigimtinio tapatumo suvokimas: jis turi pasiturintį tėvą, yra jo sūnus, tačiau gyvena svetimoje šalyje. Graikiška idioma, verčiama susimąstė, susiprotėjo ir pan., pažodžiui reikštų atėjo į save. Taigi atgaila ir atsivertimas išsibarsčiusiam vidiniam žmogui padeda surasti ne tik kelią namo, bet ir save patį. Tai ne egoistinės paskatos, kaip istorijos pradžioje, kai sūnus reikalauja tėvo atiduoti jam priklausančią dalį. Tačiau dabar, po savo klajonių ir nuožmios vergystės, sūnus jau nekels jokių sąlygų, o prašysis priimamas tik samdiniu. Psalmininko žodžiai tiksliai perteikia šį požiūrį: Juk viena diena tavo kiemuose vertesnė už tūkstantį bet kur kitur. Verčiau stovėti prie Dievo namų slenksčio, negu gyventi nedorėlių palapinėse (Ps 84, 11[10]).

Tikriausiai neįmanoma vaizdingiau nutapyti gerojo tėvo paveikslo, nei tai daro Jėzus šiame pasakojime. Tiesa, iš Henrio Nouweno knygų žinome, kad jis važiavo į Sankt Peterburgą, idant kelias dienas praleistų Ermitaže prie Rembrandto paveikslo „Sūnus palaidūnas“ ir taip dar geriau suvoktų mūsų aptariamo Viešpaties palyginimo prasmę:

„Rembrandto nutapytas tėviškas sūnaus apkabinimas įsispaudė mano sieloje giliau negu visos laikinos emocinės paramos formos. Jis leido man savyje pajusti tai, kas pranoksta kasdienybės patirtį, kas žadina nuolatinį žmogaus dvasios ilgesį, galutinio sugrįžimo, aiškaus saugumo, amžinųjų namų ilgesį. […] Jutau, kad jei galėčiau sutikti Rembrandtą tuo momentu, kai jis tapė tėvą ir sūnų, Dievą ir žmoniją, užuojautą ir vargus, apsikabinusius bendrame meilės glėbyje, galėčiau sužinoti viską, kas tik įmanu, apie mirtį ir gyvenimą. Pajutau viltį, kad, Rembrandto šedevro padedamas, kad nors sugebėsiu daugiau pasakyti apie tokią meilę.“ (Sūnaus palaidūno sugrįžimas)

Rembrantas Harmensas van Reinas „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“. Fragmentas.

Tėvas pamato savo sūnų iš tolo. Apimtas gailesčio, jis bėga pas grįžtantįjį, meiliai bučiuoja, neleidžia užbaigti savo išpažinties ir skelbia apie didelį pokylį jo sugrįžimo proga. Vietoj priekaištų, pykčio ir bausmės namo grįžęs suaugęs vaikas susilaukia tėvo atleidimo, meilės ir visus lūkesčius pranokstančio dosnumo. Nėra dvejonių, kad gerasis tėvas simbolizuoja mūsų dangiškąjį Tėvą, kurio širdis neišmatuojamai didesnė. Beje, sūnui tėviškas gailestingumas nėra pigi malonė – juk jis buvo toli nuklydęs ir turėjo sukarti visą tą kelią per dykumas atgalios. Sulaukęs savo sūnaus, tėvas džiaugiasi, regis, dar labiau, nei piemuo, suieškojęs paklydusią avį, ir šeimininkė, suradusi pamestą drachmą: ‚šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis (Lk 15, 24). Sugrįžimas pas Dievą – tai prisikėlimas iš dvasinės mirties, suteikiantis amžinąjį gyvenimą, nesibaigiančią amžinąją džiaugsmo šventę.

Vyresnysis sūnus sužino apie sugrįžimą irgi kaip tėvas, per atstumą – išgirdęs muziką ir šokius. Vėlgi išraiškingi graikiški žodžiai symphonias kai chorōn gali būti perskaityti pažodžiui – išgirdo simfonijas ir chorus. Tačiau vyresniajam sūnui šios linksmybės sukėlė tik pagiežingą pasipiktinimą. Ratzingeris labai taikliai apibūdina vyresnėlio reakciją, tad leiskime jam kalbėti pačiam:

„Dabar akiratyje pasirodo vyresnysis brolis. Jis grįžta namo iš lauko darbų, išgirsta namuose švenčiant, sužino priežastį ir supyksta. Jis tiesiog negali susitaikstyti su mintimi, kad šiam plevėsai, su kekšėmis iššvaisčiusiam visą savo turtą – tėvo gėrybes, be išbandymo laikotarpio, be atgailos meto iškart dovanojama prašmatnumu švytinti šventė. Tai prieštarauja jo teisingumo supratimui: dirbant prabėgęs jo gyvenimas atrodo nesvarbus, palyginti su purvina kito praeitimi. Jam sukyla kartėlis: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais“ (Lk 15, 29). Tėvas eina jo pasitikti ir gražiai vadina jį vidun. Vyresnysis brolis nieko nežino apie kito vidines permainas ir klajones, apie kelią į didelį tolį, apie jo nuosmukį ir savęs suradimą iš naujo. Jis mato tik neteisybę. Čia, matyt, prasiveržia, kad ir jis tylomis bus svajojęs apie beribę laisvę, kad jam viduje apkartęs jo klusnumas ir kad jis nieko nenutuokia apie buvimo namuose, apie jo kaip sūnaus turimos tikrosios laisvės malonę.

[…] kartėlis dėl Dievo gerumo išduoda vidinį kartėlį dėl parodyto klusnumo, išryškinantį šio klusnumo ribas; viduje, matyt, irgi buvo trokštama iškeliauti į didžiąją laisvę. Tylomis pavydima to, ką gali sau leisti kitas. Nepatirta klajonių, apvaliusių jaunesnįjį brolį ir leidusių jam pažinti, kas yra laisvė, ką reiškia būti sūnumi. Laisvė, tiesą sakant, tebejaučiama kaip vergystės jungas ir dar nesubręsta iki tikrosios sūniškos būties. Jų [pamaldžiųjų, kuriuos palyginime įkūnija vyresnysis sūnus] irgi dar tebelaukia kelias; jį galima atrasti tiesiog paklausius Dievo, priėmus Jo šventę kaip savo.“

Popiežius emeritas Benediktas XVI L'Osservatore Romano nuotrauka

Vieno sūnaus sugrįžimas namo atskleidžia kito nutolimą nuo tėvo. Nors jis gyvena tėvo namuose, pasirodo, jo dar nepažįsta. Šioje istorijoje yra tik vienas priekaištautojas – namuose tarnavęs sūnus. Tėvo gerumas ir gailestingumas jam yra suklupimo akmuo. Jis, būdamas tėvu, elgtųsi kitaip. Dabar jau abu, tėvas ir brolis (kurio, beje, jis broliu nevadina – šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis), yra neteisūs ir verti pasmerkimo. Vyresnysis sūnus įkūnija religingumą, kuris remiasi Įstatymo raide – niekad tavo įsakymo neperžengiau, – o ne Tėvo širdimi. Pierreas Grelotas, gilindamasis į šios parabolės prasmę, teigia, jog čia kalbama apie ypatingą grėsmę, kylančią pamaldiems krikščionims, kuriems Dievas pirmiausia yra Įstatymas. Jų bėda ta, kad „jie nenori nusigręžti nuo Dievo kaip Įstatymo“ ir „atsiversti į didesnį Dievą, meilės Dievą“.

Pasakojimas apie du sūnus ir tėvą turi ir daugiau iškalbingų detalių: jaunesniajame sūnuje pagrįstai galima įžvelgti pagonių tautas, o vyresniajame – žydus; įsivedant Pauliaus teologines perspektyvas, palaidūną galėtume traktuoti kaip senąjį Adomą, kurį Dievas Kristuje vėl priima į savuosius namus, juolab kad geriausias drabužis, kuriuo tėvas įsako aprengti savo sūnų, graikų kalboje reiškia pirmąjį drabužį. Visų prasminių parabolės matmenų ir išminties vienu straipsniu neapžvelgsi. Tačiau ir to, kas pasakyta, regis, turėtų pakakti, kad baimę išstumtų meilė, ir mes sugrįžę nedvejodami pultume į gailestingojo Dievo, kuriam sakome Tėve mūsų, glėbį ir su pasitikėjimu paprašytume: atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.  

Henrio Nouweno nuomone, vienas didžiausių dvasinio gyvenimo iššūkių – priimti atleidimą. Neužsidaryti. Leistis atrandamiems. Ryžtis, pripažįstant savo klaidas bei silpnumą, tikėti visa padengiančia ir jokiomis aplinkybėmis neišsenkančia Dievo meile. Gyvendami Tėvo namuose neturime piktintis jo gerumu, rodomu ir tiems, kuriuos mes laikome netikusiais. Sugrįžimas namo reiškia pasirengimą tėvystei. Galiausiai patys turime tapti panašūs į Tėvą. Laukti, kaip jis laukia, viltis, kaip jis viliasi, atleisti, kaip jis atleidžia, apkabinti, kaip jis apkabina, džiaugtis, kaip jis džiaugiasi. Mūsų namuose daug linksmybės – nepaliauja skambėjusios dangiškos simfonijos ir nenutyla Dievą garbinantys chorai. Tad mokykimės džiaugtis drauge su danguje besidžiaugiančiais angelais ir su žemėje namo sugrįžusiais broliais. Piemens ir šeimininkės lūpomis Jėzus ragina mus: džiaukitės su manimi.