Moren Hsu/Unsplash.com nuotrauka

Vienas žymiausių edukacijos guru pasaulyje suomis Pasi Sahlbergas jau daug metų kalba apie tai, kaip Suomijos švietimo sistemos pokyčiai padėjo gimtinei pasiekti vienus geriausių rezultatų PISA pasiekimų testuose (2000 m). Šalis stengėsi sistemingai paversti mokytojo profesiją patrauklia gabiems moksleiviams, todėl buvo keliama stojimo į pedagoginius universitetus kartelė, užsibrėžta visiems mokytojams suteikti magistro laipsnį, kokybišką išsilavinimą. Salhbergas taip pat pabrėžia ir mokyklų autonomiją, atsietumą nuo centrinės valdžios ir galimybę vietos bendruomenėms priimti sprendimus, susijusius su mokymosi procesu ir turiniu. Taip pat internete galite rasti daugybę tekstų, įvairiausių videopasakojimų, akcentuojančių, kad svarbiausia, jei norima pakartoti Suomijos sėkmę, vaikams leisti mokytis laisvai, pereiti prie mokymosi proceso, kuriame vaikas, o ne mokytojas yra mokymo(si) proceso centras.

Paradoksalu tai, teigia monografiją „Tikrosios suomių pamokos“ (angl. Real Finnish Lessons, 2016 m.) parašęs švedas Gabrielis Helleris Sahlgrenas, kad daugelis šių minėtų „suomiškų pamokų“ atsirado arba vėliau nei pasirodė pasaulį nustebinę Suomijos pasiekimai PISA testuose, arba jos dar nebuvo spėjusios įgauti pagreičio švietimo sistemoje tam, kad padarytų įtaką tiems pasiekimams. Derėtų pažymėti, kad 2009, 2012 ir 2015 m. Suomijos pasirodymas tuose pačiuose PISA testuose gerokai smuko, todėl pasauliui pristatomos „stebuklingos“ Suomijos reformos galėtų kaip tik mažinti pasiekimus, o ne juos auginti – būtent naujovių įsigalėjimas sutampa su nuosmukiu. 

Monografijos autoriaus argumente itin svarbi istorinė perspektyva. Jo pagrindinė idėja – daugelis švietimo ekspertų anachronistiškai supranta puikių pasiekimų priežastis. Priežasčių reikia ieškoti kitur ir kitame laikotarpyje, t. y. Suomijos, kaip valstybės, istorinėje, socialinėje, kultūrinėje ir ekonominėje trajektorijoje nuo pat tada, kai ėmė kurtis Suomijos valstybė kaip tokia.

Suomijos švietimo sistemos specialistas Pasi Sahlbergas. Matt Luciuk/PasiSahlberg.com nuotrauka

Disertacijos autorius kviečia besidominčiuosius sustoti: dažniausiai tyrinėdami „nusisekusias“ mokymosi sistemas susitelkiame į viešosios politikos priemones, t. y. įvairiausius instrumentus, kuriais siekiame pagerinti švietimo kokybę. Pavyzdžiui, užsibrėžiame formalų reikalavimą, kad mokytojui yra būtinas magistro laipsnis. Autorius kviečia klausti giliau: ar tik dabartinės viešosios politikos priemonės daro įtaką mokinių pasiekimams? Ar tai negalėtų būti ilgesnės valstybės istorijos dalis? Ar nerizikuojame kopijuodami Suomijos pavyzdžius, patarimus ir receptus? Juk nežinome tikrosios jų veikimo trajektorijos.

G. H. Sahlgrenas atkreipia dėmesį į mokytojo vaidmenį Suomijos visuomenėje nuo pat valstybės atsiradimo, „tradicinių“ mokymo metodų galimą pranašumą prieš „progresyviuosius“, kitokią Suomijos, nei kitų Skandinavijos valstybių, ekonominio vystymosi trajektoriją ir per ilgą laiką susiformavusį ypatingą „suomišką“ charakterį ir vertybių sistemą, kuri leido mokslui ir švietimui tapti pagrindiniu visuomenės centru. Šįkart aptarsiu pirmuosius du aspektus, o kitą savaitę – du kitus. 

Mokytojas Suomijoje – vienas svarbiausių tautos kūrybos variklių

Vienoje iš įdomiausių knygų apie švietimo sistemų skirtumus ir jų įtaką mokinių pasiekimams, jausenai ir elgesiui „Protingiausi vaikai pasaulyje“ (angl. Smartest Kids in the World) autorė, žurnalistė Amanda Ripley, kalbėdamasi su Suomijos švietimo ministerijos atstovais, klausia jų, kodėl mokytojai Suomijoje tokie svarbūs? Daugelis atstovų, tarp jų ir minėtas Pasi Sahlbergas, atsako, jog švietimo ministerija 1968 m. nusprendė pakeisti mokytojo profesijos suvokimą, sukurti tokią mokytojų ruošimo sistemą, kuri būtų patraukli gabiausiems. G. H. Sahlgrenas su šiuo teiginiu nesutinka. Jis mano, kad mokytojai visuomenėje svarbą įgijo kur kas anksčiau, nei teigia švietimo ekspertai – dar prieš tai, kai atsirado pati Suomija.

Suomijos istorija – audringa. Ją 1809 m. iš Švedijos „atėmė“ Rusija, o valstybė tapo nepriklausoma tik 1917 m., tuo metu šalyje vyko žiaurus pilietinis karas. Vėliau Suomija patyrė SSRS invaziją Antrojo pasaulinio karo metu, tačiau išsaugojo savo nepriklausomybę. Įdomu, kad dar Rusijos imperijos laikais išsilavinęs, švediškai kalbantis elitas, įkvėptas to laikotarpio nacionalinio romantizmo, Suomijoje buvo vienas iš pačių aktyviausių segmentų, norinčių sukurti suomių tautą. Panašiai kaip ir lietuviai XIX a., suomiškai kalbantieji buvo kaimiškų vietovių gyventojai, dažnai neišsilavinę, agrarinės kultūros žmonės, mažai galvojantys apie savo tapatybę. Vienas iš suomių tautos kūrybos įrankių ir buvo mokytojai: išsilavinimas, mokytojai, visuotinis švietimas turėjo suomius paversti tauta. 

Helsinkio universiteto edukacijos profesorius Patrikas Scheininas sako, kad tapti mokytoju turėjo nacionalistinę romantinę prasmę ankstyvajame tautos kūrimo procese, kurio pradžia – XIX a.: „Šis įsivaizdavimas vis dar gajus Suomijoje – dar dabar yra šiek tiek herojiška tapti mokytoju“, – sako profesorius Scheininas. Profesoriui antrina kita Helsinkio universiteto tyrėja Sirkku Kupiainen: „Ilgą laiką dvasininkai, gydytojai ir mokytojai buvo trys išsilavinusios grupės kaimuose ir būtent dėl to mokytojai buvo vertinami.“

Profesorė Hannele Niemi prideda: „Mokytojai buvo vadinami „tautos žvakėmis“ ir labai dažnai mokydavo ištisus kaimus: organizuodami chorus, teatro pasirodymus, švietimą tėvams, taip ir dirbdavo savo „normalų“ darbą, t. y. mokydavo vaikus mokykloje. Taip pat dalyvaudavo ir kurdavo įvairias politines ir pilietines organizacijas savo bendruomenėse. Kitaip tariant, mokytojai vaidino didžiulį vaidmenį suomių nacionaliniame projekte, mokyklų viduje ir už jų – tiek prieš, tiek po nepriklausomybės atkūrimo.“

Asociatyvi EPA nuotrauka

Įdomus šioje temoje ir Suomijoje „įvykęs“ natūralus eksperimentas. Šalyje vis dar yra stipri, visuomenės elito pozicijas užimanti švedų mažuma (5,4 proc. 2010 m. duomenimis), turinti savo mokyklas, kurioje pagrindinė dėstomoji kalba – švedų. Švediškai kalbanti mažuma – statistiškai turtingesnė, labiau išsilavinusi nei suomiai. Nepaisant to, patekti į švediškas mokytojų ruošimo vietas Suomijoje yra kur kas lengviau nei į suomiškas: švediškai kalbančioje visuomenės dalyje nėra tokio susižavėjimo šia profesija – stoja gerokai mažiau žmonių, todėl nuolat trūksta mokytojų.

Šitokia padėtis atrodo suprantama – švedams Suomijoje niekada nereikėjo „sukurti“ savo tautos, jie daugybę amžių šioje šalyje egzistavo kaip savo tapatybę suvokiantis darinys, didžiosios Švedijos dalis, todėl į nacionalinę sąmonę neatėjo mintis apie herojišką, esmingą, tautą kuriančią mokytojo galią. Pažvelgus į kitokią dviejų kartu gyvenančių tautų trajektoriją, galima būtų teigti, kad mitas apie mokytojo vaidmenį, savotišką misiją visuomenėje vis dar skatina jaunuosius suomius siekti šios profesijos. Ir nors švediškai kalbančių mokytojų ruošimo sistema – visiškai tokia pati, tačiau jos vienos neužtenka tam, kad patys geriausi jaunuoliai rinktųsi šią profesiją. Reikia mito.

Šalyje nuo pat jos atsiradimo egzistuoja pagarba mokytojo profesijai, todėl tada, kai Suomijos švietimo ekspertai nusprendė pakeisti mokytojų ruošimo tvarką, įvesti privalomą magistro laipsnį, pakelti mokytojo profesijos „prestižo lygį“, jie turėjo dirvą, kurioje buvo lengviau įvykdyti šias reformas. Gali būti, kad kitose valstybėse, kuriose nėra senų mokytojo, kaip visuomenės centro, vaizdinio tradicijų, tokia reforma ir receptas tiesiog neveiktų taip, kaip veikė Suomijoje.

Tokia monografijoje pateikta išvada verčia galvoti apie tai, kad stengiantis keisti švietimo sistemą, gali tekti apgalvoti kur kas platesnį kontekstą nei tik viena viešosios politikos priemonė, kuri sukurtų stebuklingą efektą – reikia imti domėn ir sociokultūrinę, ekonominę aplinką, „nacionalinius“ charakterio bruožus, visuomenėje tarpstančius mitus ir vaizdinius. 

Autoritetas prieš laisvę

Tyrinėjant švietimo sistemas, sėkmingumo kriterijumi dažnai pasirenkama vieta, kurioje šalis pasirodo PISA testuose. Nuo pat testų pradžios Suomija ir kelios Azijos šalys (Singapūras, Honkongas, Japonija užima pirmas tris vietas bendrame 2015 m. PISA reitinge) pasirodo geriausiai. Suomijos pasiekimai po truputį krenta, o štai Honkongas, Pietų Korėja ir kitos Azijos šalys aukštose pozicijose išlieka.

Azijos valstybės dažnai įsivaizduojamos kaip tokios, kurių mokyklose dažnai vyksta įtemptas ir sunkus darbas, mokytojas yra mokymosi centras, autoritetas, mokiniai papildomai lankosi pas daugybę korepetitorių. O štai Suomijos įvaizdis radikaliai priešingas – vaikai yra mokymosi centras, daug žaidžiama, „užduodama mažiausiai namų darbų pasaulyje“, mokykloje praleidžiama gerokai mažiau laiko nei kitur, stengiamasi ugdyti asmenybę, o ne „kalti žinias“. Kyla klausimas – kaip dvi visiškai skirtingos mokymosi kultūros gali pasiekti panašių rezultatų? Pasirodo, Suomijos mokymosi sistema, kai ji rodė aukščiausius pasiekimus, beveik nesiskyrė nuo Azijos mokymosi sistemų. Mokymosi kultūra buvo radikaliai kitokia, nei dabar vaizduojama medijoje: mokyklos buvo hierarchinės institucijos, kuriose buvo mokoma suvokti autoriteto svarbą, mokytis disciplinos, įsisavinti svarbiausias žinias. 

Asociatyvi EPA nuotrauka

Įdomu, kad 2009 m. „Tarptautinė pilietiškumo ir pilietybės studija“ parodė, kad tik maždaug 15 proc. Suomijos 14-mečių sakosi, kad jų mokyklose mokiniai yra įtraukiami į sprendimo priėmimo procesą. Daugelį metų Suomijoje santykis tarp mokinio ir mokytojo buvo kitoks, nei dabar kalbama: kur kas dažniau buvo akcentuojamas mokytojo autoritetas, pavyzdinė moralinė figūra, turinti ugdyti mokinio charakterį, darbo etiką. 1990 m. atliktas tyrimas parodė, jog daugelis Skandinavijos valstybių mokytojų akcentavo artimus mokytojų ryšius tarp mokinių ir tėvų, o štai Suomijos mokytojai pažymėjo savo, kaip suaugusiojo, pavyzdžio svarbą ir tvarkos palaikymo funkciją klasėje. 

Mokytojo autoriteto akcentavimas glaudžiai susijęs ir su jau minėta nacionaline mokytojo misija Suomijoje ir Johno Friedricho Herbarto filosofija, kuri Suomiją pasiekė iš Vokietijos XIX a., kai prasidėjo Suomijos nacionalinis judėjimas. Anot Herbarto, mokyklų tikslas yra išmokyti vaikus sunkiai ir rimtai dirbti, turėti griežtą discipliną, jos laikytis, paklusti, suvokti darbo etikos teikiamą naudą. Tradicinis mokytoju ir autoritetu grįstas mokymasis buvo viena esmingiausių Suomijos mokymosi sistemos dalių nuo pat visuotinio švietimo siekio atsiradimo 1921 m. iki 1990 m., kai buvo pradėta kalbėti apie mokyklų autonomiją, kitokį mokytojo vaidmenį ir „laisvėjančią“ mokyklos kultūrą.

Nors 1990 m. mokyklos struktūrą, mokymosi būdus pradėta reformuoti, tačiau reformos beveik niekada nebūna įgyvendinamos vos per trumpą laiką. 1996 m., likus ketveriems metams, iki pirmųjų PISA testų, Suomijoje lankėsi britų tyrėjų grupė. Ši grupė, aplankiusi 50 Suomijos mokyklų, pateikė tokias išvadas: „Visos pamokos nuolat seka vadovėlio medžiagą, pamokos greitis nustatomas mokytojo. Daugelis vaikų daro vieną ir tą patį dalyką: ar tai būtų menų pamokos, ar matematika, ar geografija. Keliaudami po mokyklas matydavome visiškai vienodas pamokas – galima būtų pakeisti mokytojus ir niekas nepastebėtų jokio skirtumo. Nematėme daug pagrindo teigti, kad vyksta mokiniu grįstas ar nepriklausomas mokymas.“

Asociatyvi EPA nuotrauka

2000 m. vykę pirmieji PISA testai, tikėtina, tikrino „senosios“, „tradicinės“ mokyklos rezultatus, o ne naujausių reformų pasėkmes – joms dar reikėjo gerokai daugiau laiko įsiskverbti į tokios konservatyvios institucijos kaip mokykla struktūrą. Atrodytų, kad senoji, o ne naujoji sistema ir sukūrė Suomijos švietimo stebuklą. Sparčiai keičiantis  visuomenei buvo išlaikytas tradicinis mokymo(si) būdas, ir tai gali būti laikoma daliniu paaiškinimu, kodėl XX a. Suomijos pasiekimai taip smarkiai ir nuosekliai augo ir galiausiai nustebino visą pasaulį tūkstanmečių sandūroje. 

Sakantieji, kad mokykloje svarbiausia yra laisvė, kūrybiškumas, į mokinio asmenybę nukreiptas mokymasis pabrėžia, kad senieji, tradiciniai metodai nebetinka šiuolaikinei visuomenei ir šiuolaikiniams vaikams – pasaulis keičiasi, todėl turėtų keistis ir mokymosi sistemos. Filosofė Hannah Arendt, rašydama apie švietimo krizę 1952 m., mąstė, jog mokykla neturėtų atspindėti išorės pasaulio chaoso, o veikiau suteikti vaikams įrankius, kaip chaotiškame pasaulyje surasti racionalų grūdą, tvarką, discipliną. Tiriant Suomijos švietimo sistemos evoliuciją, atrodo, kad būtent senieji, tradiciniai metodai leidžia užtikrinti puikius vaikų pasiekimus ir jų sėkmingą įžengimą į „suaugusiųjų pasaulį“.

Antrąją teksto dalį galite skaityti čia.