Mykolas Giedraitis, Videniškių bažnyčia. V. Žuko nuotrauka

Šį savaitgalį į Vilnių atkeliavo dviejų lietuvių palaimintųjų relikvijos, šalia kurių tikintieji galės melstis ir prašyti užtarimo.

Sostinės senamiestyje esančioje Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų bažnyčioje saugoma pal. Mykolo Giedraičio relikvija. 

Popiežius Pranciškus šį vienuolį yra pavadinęs nuolankumo ir evangelinės meilės pavyzdžiu. Šventasis Tėvas yra išreiškęs viltį, kad palaimintojo kulto patvirtinimas padrąsins lenkus ir lietuvius stiprinti tarpusavio ryšius per tikėjimą ir pamaldumą Mykolui Giedraičiui.

Beatifikacijos dekrete apie Mykolo Giedraičio dorybių herojiškumą ir kultą nuo neatmenamų laikų rašoma, kad apie 1420 metus kilmingoje šeimoje, Giedraičiuose, netoli Vilniaus, gimęs M. Giedraitis gavo tvirtą religinį ir kultūrinį lavinimą, puoselėjo pamaldumą Nukryžiuotajam Kristui.

Pal. Mykolo Giedraičio relikvijorius

Vilniaus arkivyskupijos nuotr.

Pagal anuometinę tradiciją Mykolas turėjo tapti riteriu, tačiau sutrukdė jo fizinė negalia. Būsimasis palaimintasis įstojo į Atgailos kanauninkų vienuolyną Bistryčioje, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Žinoma, kad išvykdamas į Krokuvoje vyksiančią generalinę kapitulą, vienuolyno vyresnysis kartu pasiėmė ir Mykolą. Čia jis ir užbaigė noviciatą, Krokuvoje davė vienuolinius įžadus ir apsigyveno šv. Morkaus reguliariųjų atgailos kanauninkų konvente.

Palaimintasis baigė filosofijos mokslus Krokuvos akademijoje 1465 m. Gyveno kukliai ir pamaldžiai. Prižiūrėjo šventovę, rūpinosi jos švara, puošė altorių – atlikdavo tai, kas įprasta zakristijono tarnystei. Daugybė žmonių kreipdavosi į M. Giedraitį patarimo ir pagalbos įvairiais dvasiniais reikalais, taip pat užklupus gaisrams, ligoms ar kitokiems išbandymams. Mykolas stengėsi su visais susitikti, visiems padėti. Pal. M. Giedraičio užtarimui amžininkai priskyrė ir ne vieną išgijimą.

Tiksliai žinoma Mykolo mirties data – 1485 metų gegužės 4-oji. Jis palaidotas Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje. M. Giedraitis šventuoju pradėtas laikyti tuoj po savo mirties. 


T. Matulionis savo kambaryje Birštone. Birštono sakralinio muziejaus archyvo nuotr.

Tuo metu Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčia kviečia melstis prie pal. Teofiliaus Matulionio relikvijos. 

Palaimintojo relikvijorių sukūrė skulptorius Rytas Jonas Belevičius pagal iš Rusijos lagerio sugrįžusio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio nuotrauką. Relikvijorius figuratyvinis, portretiškas, bylojantis Teofiliaus gyvenimą – dvasininkas vaizduojamas su kalinio drabužiais, relikvijoriuje aplink širdies vietą esančios kiaurymės primena palaimintojo gyvenimo stilių – išdalinti save kitiems, savęs netausoti.

Pal. Teofiliaus Matulionio relikvijorius

Vilniaus arkivyskupijos nuotr.

Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškyje, Alantos valsčiuje. Anksti neteko mamos, patyrė sunkumų norėdamas mokytis. Studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje ir ten 1900 m. kovo 4 d. įšventintas kunigu. 1929 m. ten pat slapta konsekruotas vyskupu.

Gyvendamas XIX–XX amžių sandūroje susidūrė ir nukentėjo nuo trijų svetimų ideologijų – carizmo, nacizmo ir komunizmo. Laikydamasis Kristaus Evangelijos, išliko tvirtas tiesos liudytojas ir laisvas žmogus. Jam teko 16 metų kalėti beveik dešimtyje įkalinimo įstaigų. 5 kartus buvo teistas, 4 kartus mėginta jį nunuodyti. Visą gyvenimą neturėjo kiek pastovesnės gyvenamosios vietos. Lageriuose dirbo pačius sunkiausius, alinančius darbus, tačiau niekada nesiskundė dėl patirtų sunkumų ir nekaltino tų, kurie jį kankino. Neprarado giedros nuotaikos ir švelnaus tėviško gerumo. Buvo ypač pamaldus Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, pirmasis įsteigė Lietuvoje nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją ir pirmasis ėmė skleisti maldingumą Dievo Gailestingumui. Gynė tikinčiųjų teises ir žmogaus orumą, dirbo misijose Rusijoje. Liko tvirtas ir ištikimas Kristui pačiomis sudėtingiausiomis gyvenimo sąlygomis, atliko sielovados tarnystę būdamas ir nelaisvėje.

Mirė 1962 m. rugpjūčio 20 d. Šeduvoje, praėjus kelioms dienoms po kratos ir suleistos injekcijos, palaidotas savo vyskupijos katedroje Kaišiadoryse. 

Vilniaus arkivyskupijos ir Bernardinai.lt informacija