Naujausias Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Petro imperatorė“ nepaleidžia iki paskutinio puslapio, o jį užvertus pirmoji šaunanti mintis – kaip gerai, kad dar laukia antroji dalis. Istorija, pasakojanti apie lietuvių kilmės rusų carienės paskutinę gyvenimo dieną, toliau pildo lietuvių sąmonės spragas ir ištrintus istorinius pasakojimus. Nedrįstu vertinti literatūriškumo ir meistriškumo – palikime tai kritikams, tačiau kinematografiškas kalbėjimo būdas, kartu su smulkiausiomis to laiko dvasią kuriančiomis detalėmis, skleidžiasi kaip autentiškas sabaliauskaitiškas stilius, „Petro imperatorėje“ skambantis kartais romansine, o kartais aštria, net šiurkščia rusiška melodija.

Šis romanas įdomus ne tik ar net ne tiek dėl K. Sabaliauskaitės populiarumo fenomeno šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Jis įdomiai įsiterpia į dabarties Lietuvos viešąjį diskursą ir vis aštrėjančias diskusijas apie tapatybę, regioninius ir kaimyninius santykius. Nors knygos istorijos laikotarpiu (XVIII a.) Lietuva, kaip ją suprantame šiandien, neegzistuoja, o skleidžiasi kaip LDK reminiscencija karų alinamoje ATR, detalėse slypintis lietuviškumo kontekstas tampa savotišku „kokybės“ ženklu ar asmenine paslaptimi, kurią su savimi nešiojasi knygos herojai.

Pati autorė, pristatydama knygą, teigė, kad viena iš pagrindinių jos pasakojimo temų – takoskyra tarp Rytų ir Vakarų. Polemizuodama su skirtingomis Rytų Europos ir konkrečiai Lietuvos kaip tilto ar paribio teritorijos idėjomis, K. Sabaliauskaitė atmeta tokias lietuviškos tapatybės vizijas, aiškiai nubrėždama ribą ir tvirtindama Lietuvos vakarietiškumo sampratą. Autorė ieško ne tiek politinių argumentų, bet analizuoja to meto papročius, gyvenimo būdą ir pasaulėvoką, kurie jai leidžia konstantuoti neištrinamą riboženklį tarp dviejų polių. Gydytojas prancūzas, kad ir pabėgęs vagis, yra geresnis nei rusas, nes dar ir galantas. Dukra – pasididžiavimas, nes primena europietę ir „tikrai, tik Varšuvoje ją ir galėjome pradėti“. Per nuolat tekste pinamą kontrastą, Vakarai yra tai, ko ilgimasi, siekiama, netgi mėginama pamėgdžioti. Tuo metu rytietiškumas baugina, yra dvilypis ir neprognozuojamas, tamsus ir pražūtingas.

Vakarai ir Rytai pasakojime nėra abstraktūs. Iškalbinga knygoje aprašoma caro Petro I, Katerinos ir dvaro kompanijos kelionė į Vilnių. Jau įžengus į lietuviškas žemes, Katerina kalba apie net pačiuose skurdžiausiuose ūkiuose dominuojančią švarą, tvarkingumą ir svetingumą, kurie jai tampa neatpažįstami po Rusijoje praleisto laiko. Didikų dvarai ir gyvenimo būdas jai primena vakarietišką ir stilingą prabangą, kuri ryškiai kontrastuoja su rusiška perkrovimo, pamėgdžiojimo ar išpūstos didybės mada. K. Sabaliauskaitė, paremdama savo argumentus per, rodos, kasdienybės ir aplinkos detales, tvirtinta = Vakarai tapatybę, kuri natūrali ir savaime suprantama, net ir nepaisant nuolatinių svetimų kariuomenių žygių per lietuvišką kraštą. Taip rašytoja polemizuoja ne tik su jos pačios minėta tilto idėja, bet ir su nuolatiniu dabarties Lietuvos grįžinėjimo į Europą diskursu, kuriuo dažnai remiasi šalies užsienio politika ir formuojama lietuviška pasaulėvoka. Romanu tarsi pasakoma, kad nesibaigiantis noras grįžti ir nepakankamai savų būklė neturi prasmės, nes mes buvome ir toliau esame Vakarų pasaulio dalis ne tik politine, bet ir civilizacine prasme. Net ir pasakodama savo akistatą su įtakinga Lenkijos didike Elžbieta Sieniawska, Katerina nesiliauja žavėtis vakarietiška valdove ar net į ją lygiuotis: „Negalėjau neapkęsti Sieniawskos – pati norėjau būti tokia, kaip ji.“

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Knygų mugės organizatorių nuotrauka

Kitoje ribos pusėje, nepaisant Rusijos vakarietinimo siekiančio valdovo, būtis, paženklinta alkoholizmo, degradacijos, purvo, iracionalumo, nesaikingumo sinonimais. Katerinos pasakojimas apie Rusiją ir savo patirtis ryškiai formuluoja Kito sampratą, kuri nebūtinai reiškia tik grėsmę ir karą, bet žymi ir nepažinumą ar svetimumą. Todėl kultūriškai ir politiškai skambanti Vakarų ir Rytų skirtis čia išauga į civilizacinę įtampą, kuri atrodo neišsprendžiama. Taikli Katerinos krikšto scena, kurioje iš protestantės ji tampa stačiatike. Krikštas jau tampa asmeninį sukrėtimą sukeliančiu įvykiu: „...nenoriu būti vergenoriu būti Dievo vaiku.“ Vergiškumas kaip santykis su aukštesne jėga yra lyg raktas, paaiškinantis rytietiško mentaliteto ar pasaulėvokos pamatus, persikeliančius ne tik tarp Dievo ir žmogaus, bet valdovo ir piliečio ar šeimininko ir tarno. Taip Rusijos vakarietinimas atrodo dar labiau neįmanomas dėl fundamentalių skirtumų tarp dviejų pasaulėvokos, gyvenimo būdo ir politikos sistemų. Istoriniu pasakojimu K. Sabaliauskaitė suteikia atsakymus ir dabarties svarstymams apie galimus pokyčius į Rytus nuo Lietuvos – tik politinių lyderių apsisprendimas ar pasirinkimas nebūtų pakankamas ar netgi įmanomas bandant pakeisti vieną civilizaciją ir jos pamatus kita. Kartu tamsios spalvos ir nuolatinės prieštaros pasmerkia rytietišką pradą tolesnei vidinei kovai su savimi, turbūt ir su aplinkiniais. Iš lietuviškosios perspektyvos, Rytai ar Rusija (čia jau pagal pasirinkimą) yra ir bus tas pagrindinis Kitas, pilnas įvairiausių apibrėžimo formų, bet mums niekaip nepriimtinų, tik padedančių apsibrėžti patiems save.

Skaitydamas naująjį K. Sabaliauskaitės romaną visuomet lieki nerimą keliančioje diskusijoje su savimi – ar istorija iš tiesų kartojasi ir sukasi savotiškais ratais, skirtingai nei Petro I reformuota ir Rusijoje įdiegta linijinė laiko skaičiavimo sistema? O gal autorė, kruopščiai rekonstruodama istorinį paveikslą, kalbasi su skaitytojais apie dabartį ir jos problemas? Atsakymas turbūt kažkur tarp nesibaigiančių karo žygių, kurie yra vienintelė knygos konstanta – nuo Maskvos iki Krokuvos ar iki Turkijos. Nuo kelnių skalbėjos ir karo belaisvės iki Rusijos carienės.

Laukiame tęsinio.