Profesorė Aldona Vaitiekūnienė ir jos diplomantai Nijolė Veiverytė, Marius Mikalajūnas, Valerija Kazlauskaitė (1989 m.). Vytauto Ylevičiaus nuotrauka

Pažvelgus į lietuvių literatūros tyrinėjimų lauką, nesunku pastebėti, kad kai kurių literatūrologų vardai tiesiog suaugę su pasirinktų tyrinėti rašytojų vardais. Neabejotinai šalia Maironio pirmiausiai iškyla Vanda Zaborskaitė, šalia Balio Sruogos – Algis Samulionis, šalia Antano Baranausko – Regina Mikšytė, šalia Vinco Krėvės – Albertas Zalatorius, na, o šalia Vaižganto – Aldona Vaitiekūnienė. Šiuos literatūrologus galima vadinti ištikimaisiais rašytojų ginklanešiais, kruopščiai rinkusiais medžiagą, paskelbusiais daug straipsnių ir parašiusiais monografijas, skaičiusiais pranešimus per tų rašytojų minėjimus.

Dėsningas sutapimas: šie metai pavadinti Vaižganto metais, siekiant pagerbti iškilaus visuomenės veikėjo, rašytojo, kunigo Juozo Tumo-Vaižganto 150-ųjų gimimo metinių sukaktį, ir būtent šiais metais balandžio 24 dieną savo jubiliejinį 90-ąjį gimtadienį būtų šventusi profesorė Aldona Vaitiekūnienė, dalį savo gyvenimo paskyrusi Vaižganto asmenybės ir kūrybos tyrimui ir sklaidai.

Šia proga Maironio lietuvių literatūros muziejus, įprasmindamas J. Tumo-Vaižganto ir profesorės Aldonos Vaitiekūnienės duetą, gegužės 14 d. pakvietė į jiems skirtas parodas. Parodos atidaryme dalyvavęs profesorius Kęstutis Nastopka prisiminė, kad jį dėstyti Vilniaus pedagoginiame institute (vėliau – Edukologijos universitetas) pakvietė būtent profesorė A. Vaitiekūnienė, kad tuomet ji, kaip Literatūros katedros vedėja, pakvietė ir profesorę V. Zaborskaitę, vėliau ją gynė nuo instituto valdžios nemalonės, ir profesorių A. Zalatorių – tai yra subūrė talentingų literatūrologų ir dėstytojų komandą.

K. Nastopka priminė ir komplikuotą A. Vaitiekūnienės knygos apie Vaižgantą atsiradimą, persekiojusį Antano Sniečkaus požiūrį: „Mes vertiname Vaižgantą kaip rašytoją, palikusį įspūdingų lietuviško gyvenimo vaizdų. Tačiau mes negalime užmiršti, jog, kaip politinis veikėjas, jis buvo reakcionierius.“

Iš esmės kone visi, kas XX a. antrojoje pusėje studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, klausėsi profesorės A. Vaitiekūnienės paskaitų, prisimena ją kaip puikią oratorę, įdomią ir dalykišką dėstytoją, gebėjusią labai įtaigiai ir spalvingai atskleisti rašytojų asmenybės žavesį gyvenamojo laikotarpio kontekste ir įvesti į jų kūrybos pasaulį.

1989 m. profesorė A. Vaitiekūnienė kartu su kitais dėstytojais išlydėjo mūsų kursą į mokyklas. Ta proga įsiamžinome nuotraukoje. Šiandien, žvelgiant į ją, nesitiki, kad jau pralėkė trys dešimtmečiai. Tuomet išeidami iš Vilniaus pedagoninio instituto žengėme į naują – Lietuvos Laisvės – epochą, daugelio dėstytojų įkvėpti kurti naują Lietuvos mokyklą, kurioje nereikės meluoti, veidmainiauti, kurioje nebūsime persekiojami už kitokį požiūrį. Tais pačiais metais mokyklas pasiekė ir Aldonos Vaitiekūnienės „Lietuvių literatūros vadovėlis (Tautinio sąjūdžio metai) 10 klasei“.

Pirmoji mano pažintis su profesore A. Vaitiekūniene prasidėjo dar mokykloje – skaičiau „Šviesos“ išleistą jos knygą apie Vaižgantą, o 1985 m. rugsėjo 1-ąją klausiausi jos sveikinamosios paskaitos, skirtos studentams pirmakursiams, pradedantiems lituanistikos studijas tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Po metų, antrame kurse, profesorė mums dėstė XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių literatūros kursą. Ji kalbėjo apie XIX a. pabaigoje sustiprėjusį tautinį atgimimą, o už instituto sienų jau bruzdėjo perestrojkos šaukliai, ėmė trupėti sovietmečio kruglodurovų ir merzavcevų stabai.

Profesorė įsijungė į Sąjūdžio veiklą, važinėjo į Vinco Kudirkos, Vaižganto, knygnešių minėjimus, dabar jau be jokių „varžtų“ kalbėjo apie jų nuopelnus Lietuvos literatūrai, aktualino šių rašytojų kūrybą ir apskritai kultūros žmonių veiklą. Anuomet lankydamasis profesorės namuose kartą ant jos stalo pamačiau pratarmę Igno Šeiniaus „Rinktiniams raštams“, ji laikėsi nuomonės, jog būtina kuo skubiau rengti ir leisti sovietmečiu neskelbtus rašytojų kūrinius, nes pirmiausia reikia supažindinti žmones su autentiškais tekstais, o tada galima bus užsiimti ir literatūrologija.

IV kurse profesorė A. Vaitiekūnienė mums dėstė literatūros specialųjį kursą, skirtą impozantiškojo Vydūno asmenybei ir kūrybai. Kalbėdama pabrėžė, kad Vydūnas akcentavo saviauklą. Anot jo, kiekvienas žmogus kitiems gali perduoti tik savo būties lygį. Jeigu prieš tai ji buvo menka, tai didesnė našta tenka tau. Kiekvieno uždavinys – gilinti ir plėtoti žmogiškąją esmę. Kiekvienas žmogus – absoliuto kibirkštis ir turi tobulinti ir turtinti savo sąmonę – „ašainę“, kad nevirstų „mašinyte“ – netarnautų vien tik fiziniams instinktams. Supratome šias Vydūno mintis ir kaip vaitiekūniškus priesakus mums – juk eisime į mokyklas ugdyti asmenybių, privalėsime visą gyvenimą tobulinti tiek mokinių, tiek savo „ašaines“.

Paroda, skirta prof. Aldonai Vaitiekūnienei, Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Gintaro Janavičiaus nuotrauka
Parodos, skirtos prof. Aldonai Vaitiekūnienei, Maironio lietuvių literatūros muziejuje parengėja Virginija Markauskienė. Gintaro Janavičiaus nuotrauka
Prisiminimais apie savo mamą prof. Aldoną Vaitiekūnienę dalijasi jos duktė Aušra Vaitiekūnaitė. Gintaro Janavičiaus nuotrauka

Rugsėjo 20 dieną Lietuvoje garsiau ar tyliau bus švenčiamas Vaižganto jubiliejus, profesorė A. Vaitiekūnienė jau neskaitys šiam jubiliejui parengto pranešimo, bet mūsų, buvusių studentų, atmintyje skambės Profesorės žodžiai, kaip skambėjo tada, kai įdėmiai Jos klausėmės ir fiksavome Jos kalbėjimą, nes jis buvo tikras, nes jis įkvėpdavo mus naujiems kūrybiniams ieškojimams.

Kartu su profesorės dukra Aušra Vaitiekūnaite žiūrinėdami profesorės archyvą aptikome daugybę jos išrašų – tuo metu dalis knygų akylųjų cenzorių sprendimu buvo saugomos bibliotekų specialiuosiuose fonduose, eiliniai skaitytojai jų net nepasiekdavo. Profesorė, kaip ir daugelis to meto tyrinėtojų, ranka perrašinėjo reikiamus tekstus, kaupė medžiagą paskaitoms. Šiandien, žvelgiant į tuos išrašus, galima tik stebėtis, kiek daug laiko išeikvota ir kokio darbštumo reikėjo būti, siekiant ne tik viską perskaityti, bet ir išrašyti esminius dalykus, kad bent per paskaitas apdairiai, neužkliūvant ausyliesiems sovietinės ideologijos prižiūrėtojams, būtų galima pacituoti ar perfrazuojant perteikti studentams.

Profesorė A. Vaitiekūnienė kartu su studentais mėgdavo važiuoti į literatūrines ekspedicijas rašytojų keliais. 1986 m. vasarą keliavome į Panevėžį, o iš jo – į pasirinktus objektus. Profesorės akiratyje tuomet buvo Joniškėlis ir Vadaktėliai. Iš pradžių ėjome į Panevėžio viešąją biblioteką rinkti informacijos, o vėliau po kelis autobusais dardėjome susipažinti su objektais. Tuomet kartu su keliomis bendrakursėmis pasirinkau Ustronės svirną, kuriame knygnešiai spaudos draudimo metais slėpė lietuvišką spaudą.

Norėjome patekti į svirną, bet tuo metu jis priklausė netoli Krekenavos esančiai kiaulių auginimo fermai, tad pirmiausia nukakome pas direktorių, vildamiesi, kad jis paglobos studentus ir leis įeiti į svirną. Profesorė mus buvo perspėjusi, kad Ustronės svirną fermos direktorius yra nužiūrėjęs kaip objektą, supamą gražaus kraštovaizdžio, poilsio namams ar pirčiai įrengti, bet kultūros žmonės tam priešinasi, nes tai unikalus istorinio paveldo paminklas.

Mūsų kad ir bergždžias apsilankymas turėjo tapti savotišku moraliniu iššūkiu ir bent priminti direktoriui, kad visuomenė nesitaikstys su jo įgeidžiais. Kiek prisimenu, anuomet tai buvo labai moderni kiaulių ferma, prie įėjimo, atrodo, kabojo netgi vaizdo kamera. Direktoriaus teko palaukti, bet mūsų vizitu jis nesusidomėjo ir jokio prielankumo neparodė. Pabendravome su tokiu labai savimi patenkintu funkcionieriumi, aišku, jokio rakto jis nedavė, nepatarė ir į ką galėtume kreiptis. Numatytą dieną visa grupe maršrutiniu autobusu nuvažiavome į Vadaktėlius. Mano bendrakursė Dalia Strigūnaitė-Roch prisiminė kelionės metu profesorės Aldonos Vaitiekūnienės mums užduotą klausimą: kodėl lietuvių literatūroje tiek daug rašytojų kunigų? Pati profesorė tuomet šmaikštavo: kai pilvas pilnas, tai gali žiūrėti į žvaigždes, o kai tuščias, žiūri į žemę.

Vadaktėliuose pavaikščiojome po apylinkes, papasakojome vieni kitiems apie Ustronės svirną, Garšvių knygnešių draugiją, aplankėme garsaus knygnešio Kazio Ūdros kapą, maloniai buvome įleisti į kleboniją, kurioje 1902–1905 m. kunigaudamas gyveno Juozas Tumas-Vaižgantas. Na, o už nemeilę studentams ir abejingumą kultūrai piktindamasi profesorė tuomet fermos direktorių pavadino „tikru kiaulininku“. Ustronėje mums nepasisekė – į svirną nepatekome, užtat Joniškėlyje studentės rado garbaus amžiaus mokytoją, kuri pažinojo Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ir, mums atvažiavus, pasidalijo prisiminimais. Neseniai sklaidydamas profesorės Aldonos Vaitiekūnienės archyvą radau mūsų anuomet ranka surašytus šios ekspedicijos aprašus.

Kartą tikrindama, kiek dar iki seminaro pabaigos liko laiko, profesorė juokaudama pasakė, kad, jai einant, ir laikrodis eina, o, kai ji sustoja, sustoja ir laikrodis. Prieš dvejus metus sustojo profesorės gyvybės laikrodis. Dabar jau eina kitas – prisiminimų – laikas. Ne vienas mūsų greičiausiai vis dar saugo studijų medžiagą, neabejotinai bus išlikusių sąsiuvinių, kuriuose anuomet užsirašėme profesorės A. Vaitiekūnienės paskaitas. Tuomet stengėmės ateičiai užrašyti savo dėstytojų mintis, ypač tas, kurias tik per paskaitas ir buvo galima išgirsti. Šiandien tie sąsiuviniai liudija tolstančią praeitį, iš kurios kaskart ataidi mūsų dėstytojų balsai, jų mintys, įžvalgos ir didžiulis tikėjimas mumis.

Rugsėjo 20 dieną Lietuvoje garsiau ar tyliau bus švenčiamas Vaižganto jubiliejus, profesorė A. Vaitiekūnienė jau neskaitys šiam jubiliejui parengto pranešimo, bet mūsų, buvusių studentų, atmintyje skambės Profesorės žodžiai, kaip skambėjo tada, kai įdėmiai Jos klausėmės ir fiksavome Jos kalbėjimą, nes jis buvo tikras, nes jis įkvėpdavo mus naujiems kūrybiniams ieškojimams, stiprino pasitikėjimą savimi ir norą visu tuo intelektiniu ir išminties turtu dalintis su savo mokiniais.