Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kai apie krikščioniškąją demokratiją kalba jaunieji būsimosios krikščioniškosios partijos entuziastai, mane vis glumina, kokia lengva ranka jie suplaka nacionalizmą ir krikščionybę. Implikuojama, kad krikščionis – būtinai nacionalistas. Ir ne šiaip, savaip, mylintis tautą ar tėvynę, bet būtinai taip kaip jie. O jei elgiasi kitaip, tarkim, užsikabina neužmirštuolę ar, neduokdie, pasisako kritiškai jų atžvilgiu, vadinasi, jis ne tik blogai myli tautą, bet ir yra blogas krikščionis. Išvada – blogas krikščionis demokratas. Arba dar daugiau – liberalas beigi euro-marksistas, kas jų manichėjiškoje vaizduotėje yra vienas ir tas pats blogis.

Bepigu, jei toks viešai pristatomas tautos ir krikščioniškosios demokratijos suplakimas būtų tiesiog klaidingas ir kylantis iš nežinojimo. Tačiau, sąmoningai ar ne, jis yra ir klaidinantis, prisidengiant „politine teorija“ ar „akademine literatūra“, ir kiek iškreipiantis krikščioniškosios demokratijos esmę bei, ypač dažnai, krikščioniškosios demokratijos santykių su tautiškumu raidą.

Nedrįsčiau teigti ir neteigiu, kad buriantieji naują partiją visiškai neteisūs. Štai ir Vytauto Sinicos interviu krikščioniška demokratija nusakoma teiginiu, kad ji „ekonomikoje kelia socialinio teisingumo, o kultūroje – krikščioniškos moralės aspektą“. Tai atitinką seną (gerą) jos kaip centristinės doktrinos apibūdinimą: krikdemai kairiųjų priemonėmis siekia dešiniųjų tikslų. Tačiau toliau – klaida tiek loginiu, tiek istoriniu požiūriu: „Jei žiūrėtume iš ilgesnės laiko perspektyvos – visada ir visur krikščionys demokratai siekė išsaugoti ir tautinį tapatumą, nors šiandien šis siekis išblukęs.“ Stop. Jei šiandien šis tapatumas išblukęs ir jei kituose pasisakymuose primenama, kad Vakaruose krikščionių demokratų partijos kitokios, suliberalėjusios (=blogos), kaip galima teigti „visada ir visur“? Žinoma, galima manyti, kad omenyje turimas krikščionių demokratų nutolimas nuo savo anksčiau deklaruoto tikslo – ginti tautinį tapatumą. Bet ne, krikščioniškos demokratijos esmė ir rūpesčio objektas nusakomas ne per tautininkiškas koncepcijas.

Apibūdindamas krikščionišką demokratiją enciklikoje „Graves de Communi“, popiežius Leonas XIII teigia: „[ji] turi remtis dieviškojo tikėjimo apreikštais dėsniais, kaip savo pamatu, ir siekti vargstančiųjų gerovės tuo būdu, kad iš to turėtų naudos ir amžinybei sukurtos žmonių sielos [ji] įsako mylėti Dievą labiau už viską, o artimą kaip patį save,“ Taigi, supaprastinant, krikščioniškoji demokratija primena apie Dievo pirmumą ir rūpinasi žmonėmis, labiausiai socialiai atskirtais ir nuskriaustais. Dar aiškiau ši mintis išsakoma „klasikiniame“ apibrėžime, naudotame tiek Leono XIII, tiek, jei tautinei sąmonei mieliau, Mykolo Krupavičiaus. Krikščioniškoji demokratija „savo esminiu supratimu reiškia tokią civilinę santvarką, kurioje visos visuomenės, juridinės ir ekonominės pajėgos savo hierarchinio išsivystymo pilnaty proporcionaliniu bendradarbiavimu siekia visuomeninės gerovės tuo būdu, jog galutiniu rezultatu pakeltų žemesniųjų luomų gerovę“. Čia niekur, niekur, neapeliuojama į tautą ir tautiškumą.

tautiškumo svarba pabrėžiama tik iki Nepriklausomybės sukūrimo

Žinoma, galima sakyti „teorija – sau, praktika – sau“. Ir senoji praktika buvo tikroji krikščioniškoji demokratija. Bet kad net ten, praktinėje politikoje, tautiniai klausimai dažniausiai buvo ne pirmos svarbos. Štai kad ir katalikiškos Centro partijos įkūrimas Prūsijoje XIX amžiuje sietinas su pasipriešinimu vyriausybės vykdytam katalikų religinių laisvių ribojimui bei iš to kylančiai politinei ir socialiniai nelygybei. Taip pat ir daugelyje Vakarų valstybių su krikščioniška demokratija sietinos partijos veikiau kilo kaip pasipriešinimas ne tik socialistiniams judėjimams ir liberaliems įsitikinimams, bet ir konservatyviai ir nacionalistinei politinei praktikai.

Tiesa, Rytų ir Vidurio Europos istorija kitokia, ypač jei kalbame apie Rusijos imperijos vakarinius pakraščius, kur katalikybės naikinimas buvo susipynęs su lenkų ir lietuvių tautinės savivokos slopinimu. Efektyvus katalikybės gynimas buvo neatsiejamas nuo lietuviškos raštijos populiarinimo, tačiau jau 1917-aisiais Lietuvių krikščionių demokratų partijos programa pradedama teiginiu, kad partijos tikslas „sutvarkyti visą Lietuvos gyvenimą Kristaus mokslo dėsniais darbo žmonių būviui pagerinti“. Smulkmenos, bet... ne lietuvių, bet Lietuvos; ne lietuviškais dėsniais, bet Kristaus mokslo dėsniais; ne lietuvių, bet darbo žmonių būviui gerinti.

Panašiai krikdemų istoriją yra aprašęs kunigas ir politikas Krupavičius: tautiškumo svarba pabrėžiama tik iki Nepriklausomybės sukūrimo, kuomet lietuvių tautiniam ir religiniam susipratimui buvo kilusi reali grėsmė. Sukūrus Pirmąją Lietuvos Respubliką, pradedama kalbėti apie konstitucinės tvarkos įsteigimą, žemės, socialines, švietimo ir kitas reformas. Apie nacionalizmą tylima, taip atsiribojant nuo antikonstitucinės ir antidemokratinės tautininkų politikos, ir tik tarybinė vaizduotė Lietuvos krikščionių demokratų veiklą suplaka su „nacionalizmu, šovinizmu ir antisemitizmu“.

Ar tai reiškia, kad Krupavičiui ir tarpukario krikdemams tautiškumas iš tiesų nerūpėjo? Ne. Tai tik reiškia, kad, pasiekę tautinę ir politinę autonomiją, lietuviai formuoja savarankišką kultūrą ir politiką. Tiesa paprasta: tautiškumas ne visada ir ne visur buvo krikščioniškos partijos pamatas. Tik kai kada ir kai kur. Tautiškumas svarbus, kai jam kyla reali grėsmė, tarkime, aktyvios rusifikacijos ar emigracijos sąlygomis. Tik tada ir ten, kur tautiškumui kaip prigimtinei asmens savybei, žmogaus sąžinės daliai, neleidžiama reikštis ir vystytis. Tačiau jei žmogaus asmenybės plėtrai kenkia ne kultūrinė, bet ekonominė sistema ar politinės represijos, anksčiau aktualius klausimus gali pakeisti kiti, ne mažiau svarbūs ir kur kas tiksliau nusakantys „momento reikalus“, kurie turi būti sprendžiami laikantis „principų reikalavimų“.

Evgenios Levin nuotrauka

Šia prasme kolega V. Sinica teisus, primindamas, jog „pačioje Bažnyčioje savaime suprantamas dalykas, kad tautinis tapatumas, kaip prigimties dalis, yra saugotinas pagal Dievo įsakymą: „gerbk savo tėvą ir motiną““. Tačiau jis užmiršta du dalykus. Pirma, žmogaus tapatumas nesuvestinas tik į tautybės principą. Antra, krikščioniui demokratui vertingas yra pats prigimtasis tautiškumas kaip asmens savivokos dalis, bet ne konkretus lietuviškumas kaip toks. Todėl nykstančios Lietuvos lenkų, rusų, baltarusių, karaimų, totorių ar lietuvių išeivių tautinės savivokos išlaikymas nuosekliam krikščioniui demokratui turėtų rūpėti gerokai labiau nei tariamos grėsmės Lietuvos lietuvių tapatumui. Juk, nuosekliai sekant kolega Sinica, jie irgi turėtų „gerbti savo tėvą ir motiną“.

Nei teoriniai kontekstai, nei istoriniai faktai neleidžia pritarti teiginiui, kad tautiškumas privalo tapti būsimosios krikščionių programos pamatu. Tautiškumas tegali būti jos dalimi, nes tikrasis krikščionių demokratų programos pamatas – asmuo. Ne tauta, o asmuo yra sukurtas pagal Dievo paveikslą; ne tauta, o asmuo yra pagrindinis krikščionio demokrato rūpestis. Čia rizikuoju būti perskaitytas kaip liberalas ir gyvas įrodymas, kad krikščionys demokratai suliberalėjo, bet drįsiu priminti, kad dėl to reikėtų diskutuoti ne su manimi, bet su tradicija, kurią būsimosios krikščioniškos partijos kūrėjai sakosi siekiantys atliepti.

Štai įdėmiau skaitantieji V. Sinicos valdomo Valstybingumo studijų centro išleistą Jurgio Matulaičio socialinės filosofijos tekstų rinkinį gali rasti tokią mintį: „Demokratija kyla iš krikščionybės dvasios: Viešpats Kristus pirmiausia ėjo į liaudį ir pasauliui skelbė didžią žmonių brolybės idėją bei žmogaus vertę.“ Įsidėtina į širdį ir protą: ne žmonių supriešinimo idėją ir ne tautos vertę. Pažvelkime į Lietuvių fronto bičiulių, kurių tradicijų tąsa deklaruota studijų savaitgalyje „Į Laisvę“ (jame dalyvavo kolega V. Sinica) credo – „asmens laisvei priklauso ir tautos laisvė“. Ne atvirkščiai.

Nuolat kartojama, kad konservatoriai, kalbėdami apie žmogų, „suliberalėja“. Tačiau didžioji dalis Antrosios Lietuvos Respublikos LKDP programų pradedama žmogaus svarbos akcentavimu. Kad ir taip, 1995 metais: „Pagrindinės vertybės, kuriomis remiasi krikščioniškoji demokratija, yra: žmogaus asmuo, laisvė ir atsakomybė, pamatinė lygybė, teisingumas ir solidarumas.“ Nors teisybės dėlei galima priminti, kad tik atgavus Nepriklausomybę pirmosiose LKDP programose tautiškumo dėmuo išsakytas aiškiau nei asmens, tačiau krikdemiškėjimas sietinas būtent su asmens primato iškėlimu. Tai, žiūrint iš tradicinių politinių skirčių perspektyvos, suprantama – būtent į nuosaikumą ir politinį centrą linkusi krikščioniškoji pasaulėžiūra sušvelnina dešiniau esantį, paprastai tik į politinio ar kultūrinio kolektyvo interesą besiorientuojantį, konservatizmą.

Evgenios Levin nuotrauka

Tiesa, nė viena iš cituotų programų neneigia tautiškumo kaip prigimtinės žmogaus savybės. Neneigia jos ir Dementavičius. Tautiškumas krikščioniui demokratui yra integrali asmens dalis, bet ne jo esmė. Tai reiškia, kad, kai kovojama už pilnutinį asmenį ir jo sąžinės laisvę, kovojama ir už jo tautiškumą. Tačiau kai kovojama už tautiškumą – ne visuomet kovojama už pilnutinį asmenį ir jo sąžinės laisvę. Atvirkščiai, nacionalizmas gali tapti radikalus, nedemokratiškas, žmogų gniuždantis. Tuo tarpu V. Sinicos pateikiama nacionalizmo samprata pristato supaprastintą ir nieko bendro su istorine patirtimi neturintį nacionalizmo vaizdą. „Nacionalizmas reiškia doktriną ar idealą, kad kiekviena tauta, kuri nori, gali turėti savo valstybę ir joje save valdyti“, – pradeda jis. Tai tiesa. Tačiau sąžininga šį apibrėžimą praplėsti tuo, ko nacionalizmas siekia, kai tauta turi savo valstybę ir ją valdo.

Bent iš dalies atsakymas galėtų būti toks – siekiama savosios tautos gerovės (dėl to ekonomiškai konkuruojama su kitomis tautomis ir kritikuojami nelietuviški verslo subjektai, tarkim, žydai tarpukariu ar skandinaviški bankai dabar) ir valstybės kultūrinio integralumo (dėl to kritikuojamas bet kokios multikultūralizmo apraiškos ir įtariai žiūrima į tautinių mažumų reikalavimus). Tokiu būdu, kai nacionalizmas tampa išsakomas politiškai, sava tauta tampa vieninteliu tikslu, ne tik užmirštant, bet neretai ir engiant kitas tautas. Taip pat ir asmens laisvė lengvai paaukojama visuotiniam tautiniam interesui. Tuo tarpu krikščionys demokratai kalba apie visuotinį solidarumą ir asmens pirmenybę. Ne veltui įvairių šalių nacionalistai krikščionis demokratus mėgo kaltinti internacionalizmu: jie neužsidarydavo tik savo bendruomenėse, bet siekė viso pasaulio sukrikščioninimo. Ne mažiau skeptiškai nacionalistai žiūrėjo į Bažnyčios autonomiją, kuri reiškė, kad pilietis labiau paiso Bažnyčios socialinio mokymo, bet ne politinės valdžios formuluojamų tautos poreikių, kurie primetami kiekvienam asmeniui.

Drįsiu pabūti ne mankurtu ir pastebėti, kad kiekvienas, turintis nuovokos apie Bažnyčios istoriją ir krikščionių demokratų socialinę teoriją, žino nacionalizmą galint tapti, neretai ir tampant, priešišku krikščioniškam socialiniam mokymui. 1937 m. Pijaus XI enciklika „Mit Brennender Sorge“ atsirado kaip atsakas į nacistinės Vokietijos antikatalikišką politiką ir nedviprasmiškai pasmerkė rasės, tautos, valstybės ar tam tikros valstybinės formos sureikšminimą. Galima priminti ir vieną autoritetingiausių katalikų intelektualų Lietuvoje Stasį Šalkauskį, kuris ne tik pats susidūrė su tiesioginiu tautininkų valdžios bandymu apriboti katalikiškos pasaulėžiūros raiškos formas, bet ir teigė, kad „nacionalizmas yra neprotinga savo tautos meilė, iškelianti tautybę aukščiau už dorą ir teisę ir daranti iš jos žmogiškojo veikimo tikslą“. Jis, kaip ir dera krikščioniškų nuostatų demokratui, neturėjo abejonės, kad būtent krikščionybė suteikia prasmę ir kryptį žmogiškam veikimui ir iškelia žmogų virš kitų pasaulio kūrinių, tuo tarpu zoologinis nacionalizmas asmenį daro ne tikslu, bet subanalina iki tautos regenaracijai reikalingos priemonės.

Būtent bekompromisis tautos iškėlimas fašizmą ir nacizmą leidžia traktuoti kaip radikalią nacionalizmo formą. Ši mintis plėtojama plejadoje akademinių tekstų, kurių autoriai, skirtingai nei kolega V. Sinica, tikrai nesiekia politikuoti, bet tiesiog aprašo kraštutinės dešinės nuostatas ir jos iškilimo istoriją. Joje nesunkiai rasite tai, kad Mussolini savo politinę karjerą pradėjo kaip socialistas, kuris atsigręžė į tautos tradicijas ir interesus. Fašizmas yra ideologija, kuri atsirado kaip sutautintas socializmas. Žinoma, galima laikytis naivios nuostatos, kad fašizmas negali būti eksportuojamas ir visos tautos turi savo išskirtinį istorinį likimą bei socialinio gyvenimo formas. Tačiau būtent šis tikėjimas, kad kiekviena tauta yra steigėja visiškai autonomiškos moralinės, kultūrinės, ekonominės ir politinės tvarkos, kurią privalo realizuoti kiekvienas tautos narys, ir yra svarbus fašistinės ideologijos elementas.

Jei tokia bus naujoji krikščioniška politinė jėga – vargas mums

Ar visada mylintieji tautą taps fašistais? Žinoma, ne. Ir dažnai tokio vardo nenusipelno. Bet akivaizdu, kad nacionalistai fašistams simpatizuoja ir jų veiksmus legitimuoja kur kas mieliau nei švelnią ir pagarbią krikščionišką laikyseną. Todėl, tarkime, Antanui Smetonai artimas intelektualas kunigas Izidorius Tamošaitis kaip sektiną politikos pavyzdį matė fašistinę Italiją, bet ne demokratišką Šveicariją. Todėl, tarkime, „Pro Patrios“ puslapyje neišvysime svastikos prie žydų bendruomenės namų pasmerkimo, bet aptiksime tekstų, smerkiančių popiežių Pranciškų. Arba prisiminkime Vasario 16-osios žygį su deglais, organizuotą V. Sinicos kartu su mažai kam žinomu etnofuturistiniu sambūriu „Kryptis“, nepaisant to, kad pastarųjų deklaruojamas futurizmas, naujai kuriamas etniškumas ar internetiniame puslapyje skelbiamas nyčiškas „Amor fati“ yra aiškios nuorodos į fašistinės ideologijos intelektualinius kontekstus.

Siaubingai nenorėčiau įsivelti į diskusiją, ar tai jau fašizmas, ar (dar) ne, bet bent jau paklauskime ir sąžiningai sau atsakykime, ką vertiname labiau – krikščioniškus principus ar tautinius interesus. Krikščionis demokratas turėtų rinktis pirmuosius. Tuo tarpu gal ir netyčia V. Sinica iš partijų reikalauja „klausytis visuomenės balso“. Nūnai tokias formuluotes linkstama sieti su populizmu, bet, mano galva, tai galima pavadinti atviru kvietimu į ochlokratiją, kurioje ne vadovavimasis krikščioniškomis dorybėmis, bet minios polinkiai ir aistros turi būti pagrindiniu geros politikos matu.

Galima aptikti dar ir tokį santykio su krikščioniška tradicija apibrėžimą: „Iš skirtingų šaltinių ir pirmiausia iš klasikinės krikščioniškos politikos sampratos [pasiimti] tai, ką jos turi geriausio ir Lietuvoje tinkamo.“ Čia tiesiai šviesiai teigiama, kad (a) krikščioniškoje politikos sampratoje kažkas yra geriausia, kažkas ne taip gerai ir, tikėtina, kažkas blogai, ko perimti nereikia (Ko gi? Pagarbos žmogaus orumui? Solidarumo? Pliuralizmo? Meilės kitam asmeniui?); (b) jei Lietuvai kažkoks krikščioniškas principas netiks, tai jo galima ir nepasiimti (man kyla klausimų, kas gi tai bus, bet neturiu abejonės, kad krikščioniškų nuostatų atitikimą Lietuvos interesams mielai paaiškins judėjimo intelektualai).

Remiantis tokia nuostata tampa pateisinama visa paletė priemonių, kurios su krikščioniška dora ir principais neturi nieko bendro. Neturiu iliuzijų dėl to, kaip krikščionišką dorą vertina socialistai bei liberalai ar net atskiri TS-LKD nariai, tačiau man nuoširdžiai gėda, kad su krikščioniška demokratija dabar siejamas interneto puslapis, kurio „naujienų“ atitikimą faktams visada būtina tikrinti. Deja, dažnai jos neturi nieko bendro su tiesa, bet yra banaliausia propaganda. Kaip ir paties V. Sinicos viešieji tekstai bei pasisakymai vartoja įžeidžius ir su tikrove prasilenkiančius teiginius. Tai neturi nieko bendro su apmąstytais argumentais ir meile artimui, bet yra tik minios įaistrinimas ir supriešinimas. Dar nesuprantu, kaip apie krikščionišką moralę gali kalbėti žmogus, kuris (vėlgi teisingai) smerkia etikečių lipdymą savo atžvilgiu, tačiau pats kitiems lipdo etiketes, švelniai tariant, „akademiškai netikslias“.

Jei tokia bus naujoji krikščioniška politinė jėga – vargas mums. Dėl jos veiksmų nukentės ne jie patys ir ne krikščioniškoji demokratija, o visa krikščioniškoji kultūra ir pati krikščionybė.