Juozas Tumas-Vaižgantas. Vilnius, 1908 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Vaižgantas savo gyvenimo kelią pradėjo kaip tradicinis žmogus, kuris tapo kunigu pildydamas tėvų valią. Tačiau vėliau jis išsiveržė iš tradicinės tapatybės, kurią suprantame kaip perduodamą ir perimamą, kai žmogus nieko pats nesirenka ir nesprendžia savęs suvokimo ar gyvenimo prasmės klausimų“, – sako VDU Švietimo akademijos profesorė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinė bendradarbė, Juozo Tumo-Vaižganto kūrybos tyrinėtoja GITANA VANAGAITĖ.

Šiemet minimos kunigo, rašytojo, spaudos darbuotojo, literatūros istoriko J. Tumo-Vaižganto 150-osios gimimo metinės paskatina dar kartą atsigręžti į šią istorinę asmenybę ir jos kūrybą. Koks buvo linų ir kanapių dievo vardą pasirinkęs J. Tumas? Ką apie jo asmenybę byloja kūrybinis palikimas? Kodėl turėtume iš naujo mokytis skaityti ir perskaityti Vaižgantą? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus ieškome su prof. G. Vanagaite.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinė bendradarbė, Juozo Tumo-Vaižganto kūrybos tyrinėtoja, prof. Gitana Vanagaitė. Aldonos Kruševičiūtės nuotrauka

Pokalbį norėčiau pradėti nuo to, kaip jūsų interesų lauke atsirado Vaižgantas.

Šiandien barbariškai sunaikinto Lietuvos edukologijos universiteto (tuomet vadinosi Vilniaus pedagoginis institutas) Lietuvių literatūros katedroje pradėjau dirbti iškart po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Tuomet buvo viena Visuotinės ir Lietuvių literatūros katedra, ir jai vadovavo profesorius Kęstutis Nastopka. Netrukus katedros buvo atskirtos, ir į Lietuvių literatūros katedrą dėstyti ir jai vadovauti atėjo jau šviesaus atminimo profesorius Albertas Zalatorius.

Laikas reikalavo keisti programas, ir, rodos, būtent prof. A. Zalatorius pasiūlė, mano supratimu, tiesiog puikų literatūros dėstymo modelį: šalia istorinio žvilgsnio į vieną ar kitą literatūros atkarpą, skirti papildomo laiko tos atkarpos reikšmingiausiems kūrėjams, vadinamiesiems klasikams. Kadangi tuomet dar nebuvo įsigalėjusios Bolonijos proceso nuostatos, tad universitetiniai kursai turėjo daugiau vadinamųjų auditorinių ar kontaktinių valandų.

Taip atsirado klasikui Vaižgantui (ir kitiems) skirtos paskaitos, kurios pareikalavo atidesnio įsiskaitymo į asmeninę ir grožinių kūrinių istoriją. Vaižganto kūryba paremta giliu žmogaus prigimties supratimu, kuris, be jokios abejonės, ateina iš rašytojo asmeninio santykio su gyvenimu ir savuoju laiku. Nuostabiausia yra tai, kad ta vaižgantiška gelmė labai traukia ir ji – neišsemiama.

Šiuos metus Lietuvos Respublikos Seimas yra paskelbęs J. Tumo-Vaižganto metais, šiemet minime jo 150-ąsias gimimo metines. Taigi kuo mūsų laikmečio žmogui ši istorinė asmenybė galėtų būti įdomi, aktuali?

Iš vienos pusės, nuo Vaižganto laikysenos ir sąmoningų, kryptingų bei valingų jo gyvenimo pasirinkimų mus skiria šviesmečiai. Iš kitos pusės, šiuolaikinio žmogaus gyvenimas tiesiog privalo būti formuojamas, kreipiamas, jis nuolat kiekvieną akimirką turi rinktis ir apsispręsti, kelti sau vienokius ar kitokius reikalavimus. Tad, jei į savuosius gyvenimus žiūrime iš nuolatinės kūrimo ir konstravimo perspektyvos, – Vaižganto asmuo yra unikali galimybė iš arti pamatyti kasdienes pastangas kurti save ir savąją gyvenimą gramatiką. Ne tik.

Galvoju, kad esminė Vaižganto gyvenimo nuostata – atsisakymas, gyvenimas atsisakius tam tikrų dalykų, užgniaužus tam tikras patirtis, apie kurias kunigui nevalia kalbėti. Bet tas atsisakymas nėra gniuždantis, jis atveriantis, pozityvus, nors ir labai sunkus, kartais tragiškai sunkus.

Kai pabendrauji su gimnazijų mokytojais lituanistais, jie sako, kad mokiniai nesupranta mokykloje skaitomos ir nagrinėjamos apysakos „Dėdės ir dėdienės“ pagrindinio veikėjo Mykolo pasirinkimų. Kad sunku paaiškinti mokiniams jo, jau pasenusio, nemylimo ir niekam nereikalingo, vidinę pilnatvę ir gilų tyrą džiaugsmą. Ir apskritai, kodėl jis atsisakė Severijos? Kodėl dėl jos nekovojo? Mūsų kasdienybė, orientuota į greitą rezultatą, pasiekiamą minimaliomis pastangomis, o dažnai ir be pastangų, nebepažįsta tokių poelgių giluminių priežasčių. Mūsų kultūra nebepažįsta ir nebemoka įvardinti tokių reikšmių. Jos, kaip nebeatpažįstamos, yra eliminuotos iš kultūrinės apyvartos, neįvykęs dialogas nebeleidžia padaryti jų sudedamosiomis kultūros dalimis, išvesti jų į prasmių lygmenį. Tokiu būdu jų tiesiog nebelieka.

O Vaižgantas, likus mažiau nei mėnesiui iki mirties, reaguodamas į pastangas surinkti lėšų jo gydymui užsienyje, rašo Petrui Klimui: „Sutik, Petrai, kad būti objektu tokioms diskusijoms man, ambicingam Vaižgantui, kurs daug ko tesėjo atsisakyti, buvo labai sunku. [...] sirgti ir gyventi tenka sulig ištesėjimo.“

Grįžtant prie gyvenimo kūrimo gramatikos, kuri šiandien tikrai gali būti įdomi ir aktuali, žvelgdama į Vaižganto asmenį, šalia to esmingojo gebėjimo gyventi atsisakius, dar norėčiau paminėti apysakos „Nebylys“ veikėją kunigą Norkų-Narkevičių, tarp kitko, labai primenantį patį Vaižgantą, ir jo žodžius, pasakytus vienam pagrindinių šios apysakos veikėjų Jonui.

Jonas, įsimylėjęs geriausio draugo Kazio žmoną Aneliją ir jai pradėjus atsakyti tuo pačiu, išsigąsta ir ima galvoti, kad velnias atėjo jo sielos pasiimti, kaip paauglystėje jo buvo prašęs: „Velni, imkis net mano dūšią, bet tik padarytumei taip, kad bet kuri moteriška, į kurią aš pažiūrėsiu, tuoj būtų mano.“ Todėl, viską metęs, lekia į gretimą parapiją pas senąjį kunigą išpažinties. Išklausęs Jono, kunigas sako: „Su „velniu“, vyreli, mes apsidirbsime pigiai: berniokiškas tavo jam pasidavimas – tai vėjai. Sunkiau bus patį save nugalėti. Dievo ir šv. Dievo Motinos nepasitelkus neapsieis. O kad Jie padėtų, parodyk Jiems gerą valią nebenusidėti [...].“

Čia svarbus tas pirminis vidinis impulsas ar postūmis, tas valios judesys, siekis nugalėti save, kuris yra visa ko priežastis ir visa ko pradžia gyvenime. Manau, valingo siekio nugalėti save dinamika tikrai yra patraukli šių laikų žmogui, ypač jaunam.

Juozas Tumas-Vaižgantas perduoda laikraščio „Viltis“ redaktoriaus pareigas kunigui Fabijonui Kemėšiui. Vilnius, 1911 m. A. Jurašaičio / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Vaižgantą galima laikyti žmogaus prigimties metraštininku. Jam itin rūpėjo du dalykai: viena – tai žmogaus gebėjimas valingai brėžti pasirinkimų ir atsakomybių ribas, o kita – kas atsitinka žmogui ir jo gyvenimui, kai jis prieš savo paties norą ir valią tas ribas peržengia, jas sulaužo. Šiandien esame peržengę visas įmanomas ribas. Tačiau ar ribų laužymas padaro žmogų laisvesnį?

Kokia asmenybė buvo Vaižgantas?

Man atrodo, mūsų kultūroje yra įtvirtintas išorinio žvilgsnio lemtas Vaižganto paveikslas: judrus, veiklus, giedrios nuotaikos, visuomet skubantis, visur spėjantis, tikras nuotaikų barometras, deimančiukų ieškotojas ir pan. Tokio galvojimo pradininku galima laikyti Aleksandrą Merkelį, 1931-aisiais išleidusį monografiją apie Vaižgantą, ir ši nuostata įsitvirtino, nes anoje Nepriklausomoje Lietuvoje žmonės būtent tokį Vaižgantą matydavo ir greičiausiai įsivaizdavo, kad ta giedra išorė slepia jei ne identišką, tai labai panašų vidų.

Po Vaižganto mirties gana greitai prasidėjusi sovietų okupacija neleido ne tik kitaip pažvelgti į Vaižganto asmenį, ji neleido pratęsti ir A. Merkelio suformuotos žiūros perspektyvos, nes privalėjo formuoti savąją, stipriai ideologiškai angažuotą. Todėl atskaitos taškai buvo dėliojami kitaip, daug Vaižganto raštų (pavyzdžiui, kone visa publicistika) pateko į specfondus, daug jo gyvenimo etapų ir pasirinkimų buvo tiesiog nuslėpti ar nutylėti. Todėl atkūrus nepriklausomybę reikėjo iš naujo mokytis skaityti ir perskaityti Vaižgantą.

Žinoma, autoriaus asmeniui suprasti labai svarbi yra grožinė kūryba, kurioje dažnai autorius daug daugiau pasako apie save nei kokioje autobiografijoje. Ne veltui prancūzų literatūros mokslininkas Paulas Ricoeuras yra sakęs, kad apie žmogiškąją būtį mes daugiau sužinome iš to, kas vokiečių kalbos poetikoje vadinama pasakojimu trečiuoju asmeniu.

Tačiau ir grožiniai Vaižganto kūriniai sovietmečiu buvo skaitomi iškreiptai. Todėl po Nepriklausomybės paskelbimo reikėjo laiko, kad Vaižgantas būtų išvaduotas iš ideologinių perskaitymo gniaužtų. Tikrai didžiulę įtaką kitokiam jo asmens suvokimui turėjo 1998 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleisti „Laiškai Klimams“, kuriuose sudėti Vaižganto rašyti laiškai sesers dukrų Barboros ir Bronės Mėginaičių šeimoms. Šie laiškai leido išorinį geraširdžio ir atviro žmogaus paveikslą papildyti dažnai skaudžiomis vienišiaus patirtimis: „Kitiems nieko neparašau, o Jus apipilu raštais. Taip darau sau palengvinti [...].“

Kokie ryškiausi Vaižganto kūrybos bruožai?

Vaižgantą galima laikyti žmogaus prigimties metraštininku. Jam itin rūpėjo du dalykai: viena – tai žmogaus gebėjimas valingai brėžti pasirinkimų ir atsakomybių ribas, o kita – kas atsitinka žmogui ir jo gyvenimui, kai jis prieš savo paties norą ir valią tas ribas peržengia, jas sulaužo. Šiandien esame peržengę visas įmanomas ribas. Tačiau ar ribų laužymas padaro žmogų laisvesnį?

Kitaip tariant, Vaižgantas, rašydamas apie sąmoningas žmogaus pastangas suvaldyti savąją prigimtį – keliant sau reikalavimus, siekiant išlikti padoriam, neišduodant tam tikrų principų, – kartu rašė ir apie žmogaus silpnumą, negebėjimą tų sau keliamų uždavinių išpildyti. Vaižgantui labai rūpėjo šis savęs pergalėjimo mechanizmas. Jis taip detaliai parodytas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ per aiškiai autobiografinį Mykoliuko paveikslą. Tragiškai pratęstas apysakoje „Nebylys“, nes ten, kur sustoja „Dėdžių ir dėdienių“ Mykolas, Jonas sustoti nebepajėgia.

Aišku, kad šis žvilgsnis į žmogaus prigimties gelmes ir labirintus susijęs su esminiu Vaižganto gyvenimo pasirinkimu: kunigyste. „Gera šeimyna, rodos, vienatinė tėra žmogui laimė.“ Kunigystė užkerta kelią į šią laimę. „Senam kavalieriui, vienišiui, įsipinti į kurią šeimyną būtinuoju nariu didelė geradarybė. Ir vienišas – animal sociale; tarnaitės nepakanka. Gerai dar, kad aš turiu pulką auklėjamų vaikų, tai jais ir sielojuos, jais papildau šeimyninius tuštumus.“ Iš kitos pusės, Vaižgantas ir į savo vienatvę gebėjo pažvelgti iš šalies kaip į Dievo (gyvenimo, likimo?) jam skirtą užduotį: „Kiekviena žmogiška vienatis... turi pasaulyje savo tikslą.“

Juozas Tumas-Vaižgantas su Linartų šeima. Birštonas, apie 1924 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Juozo Tumo-Vaižganto pasas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Nežinau, ar jis jau taip su visais bendravo ir puikiai su visais sutarė, greičiau galvočiau, kad ši frazė yra mums tiesiog patogi, nes puikiai atitinka mūsų galvojimą apie Vaižgantą kaip, šiandien sakytume, sėkmės ar sėkmingą žmogų: populiarus kunigas, dėstytojas, visuomenės veikėjas, visų mylimas, visur laukiamas. Tai argi toks žmogus gali su kuo nors nesutarti?

Šiemet vienoje iš konferencijų, skirtų Vaižgantui, skaitėte pranešimą „Žvilgsnis į Vaižgantą, lietuviškos visuomenės tarną ir vergą“. Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti, kodėl nusprendėte į Vaižgantą pažvelgti būtent šiais aspektais: kaip į tarną ir vergą?

Tai paties Vaižganto žodžiai iš atsakymo į 1932 metais žurnale „Naujoji Romuva“ skelbtą anketą „Mūsų literatūros linkmės“: „Ir tapau savosios, lietuviškos, visuomenės tarnas, ne, dar daugiau – jos vergas, dėl jos metų metais nebematąs, kaip skaisti saulutė šviečia ir džiugina.“ Tarną ir vergą jungia gebėjimas užgniaužti savastį dėl Kito. Gebėjimas atsisakyti savo ambicijų dėl Kito. Atsisakyti savęs, savo egocentrizmo dėl Kito.

Iš tiesų šiame atsisakyme svarbesnis yra ne tiek pats atsisakymas, kiek judesys Kito link, Kito poreikių link, gebėjimas pamatyti pasaulį Kito akimis. Kaip „Dėdėse ir dėdienėse“ padarė Mykoliukas dėl brolio šeimos. Kaip to negebėjo padaryti Jonas „Nebylyje“, nužudęs geriausią savo draugą Kazį. Kaip padarė pats Vaižgantas dėl Lietuvos ir jos kultūros. Tai yra pati sunkiausia užduotis žmogui.

„Aukšta tarnystė svetimame krašte reikalauja, kad labai save pamirštumei, labai savęs išsižadėtumei“, – pačioje savo kunigavimo pradžioje, 1895 metais, dienoraštyje įrašė Vaižgantas. Per vergo ir tarno semas, arba per nuolankumo semą, išeiname prie krikščioniškojo nuolankumo, kuris dažnai yra suprantamas kaip ištižimo, pasidavimo likimui sinonimas. O juk yra absoliučiai priešingai: sąmoningai prisiimtas nuolankumas reikalauja titaniškos valios ir jėgos, nes tai – savo valios Kitam palenkimas. Šiuo požiūriu galima semantinė paralelė su Jėzaus Kristaus nukryžiavimo istorija. Evangelijoje pagal Matą yra užfiksuota visa šio veiksmo vidinė įtampa, Jėzaus žmogiškosios prigimties noras išvengti kančios ir mirties, kurios norėjo Tėvas: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!“

Vaižgantas puikiai bendraudavo ir su jaunais, ir su vyresnio amžiaus žmonėmis, rasdavo bendrą kalbą ir su inteligentija, ir su kaimo gyventojais, buvo mėgstamas visų, išskyrus caro valdžią. Kaip manote, kas lėmė tokį, sakyčiau, unikalų Vaižganto būdo bruožą?

Nežinau, ar jis jau taip su visais bendravo ir puikiai su visais sutarė, greičiau galvočiau, kad ši frazė yra mums tiesiog patogi, nes puikiai atitinka mūsų galvojimą apie Vaižgantą kaip, šiandien sakytume, sėkmės ar sėkmingą žmogų: populiarus kunigas, dėstytojas, visuomenės veikėjas, visų mylimas, visur laukiamas. Tai argi toks žmogus gali su kuo nors nesutarti?

Tačiau tuose pačiuose „Laiškuose Klimams“ yra nemažai užuominų apie konfliktus su politikais, Bažnyčios hierarchais, giminėmis ir pan. Yra ir tokie visam tam sėkmės kontekstui disonuojantys Jono Aisčio žodžiai: „Jis [Tumas Vaižgantas] išsiskyrė iš bendrojo tipo ir lygio žmonių. Tokių nei bendruomenė, nei luomas nepakenčia.“ Tiesa, Vaižganto, matyt, būta impulsyvaus ir kartu labai pozityvaus, gebėjusio nekreipti dėmesio į smulkmenas ar nereikšmingus dalykus, o žvelgti giliau ir plačiau.

Spaudoje ne kartą akcentuota, kad Vaižgantas buvo asmenybė, pralenkusi savo laikmetį. Ar pritartumėte?

Kai kalbi apie žmogaus santykį su laiku, iš esmės kalbi apie žmogaus tapatybę. Šiuo požiūriu Vaižgantas savo gyvenimo kelią pradėjo kaip tradicinis žmogus, kuris tapo kunigu, pildydamas tėvų valią. Tačiau vėliau jis išsiveržė iš tradicinės tapatybės, kurią suprantame kaip perduodamą ir perimamą, kai žmogus nieko pats nesirenka ir nesprendžia savęs suvokimo ar gyvenimo prasmės klausimų. Vaižgantas labai aiškiai renkasi vertybes („Tai Dievą tikiu, nors širdy jo, ai man, neturiu“), formuoja ir kreipia savo gyvenimą, skeptiškai ir ironiškai vertina savo atliekamus vaidmenis, savęs su jais netapatindamas („Aš, Tumas, stoviu šalia garbinamo Vaižganto“). Todėl, nepaisant to, kad visą gyvenimą išgyveno išorinius apribojimus (rusų priespaudą, kunigo vaidmenį), savo vidumi ir pasirinkimais jis buvo laisvas žmogus. O visi vidumi laisvi yra pralenkę laikmetį.

Iš kairės stovi Martynas Yčas, Jurgis Savickis, sėdi – Juozas Tumas-Vaižgantas. Vilnius, 1918 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Vaižgantas visu savo gyvenimu įtvirtino nuolatinę pastangą kurti ir formuoti savo gyvenimą ir savo vidaus pasaulį. Save patį. Tai esminis modernybės ženklas. Be to, ši modernybę ženklinanti sąmoningo pasirinkimo nuostata yra reikšminga ir svarbi visuose pagrindiniuose Vaižganto kūriniuose.

Vaižgantas mėgo rašyti laiškus, per dieną jiems skirdavo labai daug valandų, atsakydavo net į kelias dešimtis. Vaižganto laiškai giminėms Klimams išleisti atskira knyga. Kodėl? Kuo šie laiškai ypatingi?

1998 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleisti „Laiškai Klimams“ yra be galo svarbi ir reikšminga knyga, kurioje sudėti laiškai, 1918–1933 metais Vaižganto rašyti sesers Severijos dukterų Barboros ir Bronės šeimoms. Kunigui sesers vaikai – patys artimiausi žmonės. Trys ketvirtadaliai knygos – laiškai Petro ir Bronės Klimų šeimai. Petras Klimas – Nepriklausomybės akto signataras, diplomatas ir publicistas – nuo 1925 metų dirbo pasiuntiniu Paryžiuje, kur ir gyveno su šeima. Laiškų Barborai ir Pranui Lesauskiams yra mažiau, nes jie, susipažinę ir susituokę Romoje, 1931 metais grįžo gyventi į Kauną.

Vaižganto laiškus itin sudėtingomis ir dramatiškomis sovietų okupacijos sąlygomis išsaugojo Petras Klimas, o jau atkūrus nepriklausomybę jų išleidimu rūpinosi Petras Klimas jaunesnysis. Knygoje spausdinami tik Vaižganto rašyti laiškai, joje nėra antrosios pusės, t. y. Klimų ir Lesauskių šeimų narių laiškų. Todėl laiškus skaitome ne kaip dialoginio pobūdžio susirašinėjimą, o daugiau kaip vientisą Vaižganto pasakojimą, kuris atveria labai platų to meto Kauno kultūrinį, politinį, ekonominį kontekstą, leidžia detaliai sužinoti, pavyzdžiui, kiek kainavo pastatyti namą anais laikais Lietuvoje, nes Vaižgantas rūpinosi Felikso Vizbaro suprojektuotos Klimų vilos „Eglutė“ statyba. Laiškai atveria ir labai asmeniškus, intymius Vaižganto svarstymus apie tapatybę, santykį su tikėjimu, šeimos sampratą, sveikatos problemas. Tai neįkainojama knyga, leidžianti iš labai arti pamatyti Vaižganto asmenį, jo vidinę istoriją, kuri taip skiriasi nuo išorinės sėkmingo deimančiukų ieškotojo istorijos.

Tiesa, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas rengia visą Vaižganto ir Klimų bei Lesauskių šeimų susirašinėjimą, dar šiemet ši knyga turi pasirodyti.

Vaižganto epistolinį palikimą tyrinėjusi dr. Aistė Kučinskienė rašė: „Man neretai atrodo, kad būtent Vaižgantas – asmeniu ir kūryba – žymi modernios lietuvių literatūros susiformavimą, tą, ką jis pats vadino virsmu „iš natūros į kultūrą“.“ Ar sutiktumėte?

Žinoma, kad sutinku, ir noriu pasikartoti: Vaižgantas visu savo gyvenimu įtvirtino nuolatinę pastangą kurti ir formuoti savo gyvenimą ir savo vidaus pasaulį. Save patį. Tai esminis modernybės ženklas. Be to, ši modernybę ženklinanti sąmoningo pasirinkimo nuostata yra reikšminga ir svarbi visuose pagrindiniuose Vaižganto kūriniuose.