Verkių regioninis parkas. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos nuotrauka.

Remiantis NCDC (National Climate Data Center, 2015) duomenimis, nuo 1901 m. globali oro temperatūra išaugo 0,86 °C. 99 procentai pasaulio mokslininkų, tiriančių klimato kaitos pokyčius, neabejoja, kad klimato kaitos pokyčiai didžiąja dalimi yra nulemti žmogaus veiklos. Dar daugiau, naujausi tyrimai rodo, kad  tai, kas dideliu greičiu vyksta dabar, viršija pesimistiškiausius scenarijus – dėl ledynų tirpsmo, dėl srovių pokyčio ir kitų klimato atšilimo pasekmių, kurių greitėjimą lemia save pastiprinantys mechanizmai.

Anksčiau klimatiniai pokyčiai būdavo cikliški arba sukelti kokio nors meteorito. Tie ciklai matomi iš geologinės medžiagos, kuri yra ištirta ir detaliai išstudijuota. Ir nereikia būti dideliu gudročiumi, norint apskaičiuoti, kiek naftos produktų sudeginta, miškų iškirsta... Sudeginęs kažkiek tūkstančių kubinių metrų naftos išmetei į atmosferą visa tai, kas buvo užrakinta po žeme. Dvideginio, metano koncentracija atmosferoje padidėja – lyg šiltnamio plėvelė būtų užtraukta, nes tos dujos šilumai iš žemės neleidžia sugrįžti atgal į kosmosą. Ir tą plėvelę vis storiname, tad žemė ir šyla“, – teigia Gamtos paveldo fondo atstovas Argaudas Stoškus.

Mažai kas abejoja, kad klimato kaitą stiprina žmogaus veikla. Apie tos veiklos padarinius, apie pelkes, miškus ir medžius kalbamės su Gamtos paveldo fondo, atstovaujančio aplinkosauginiams visuomenės interesams, vadovu GEDIMINU RAŠČIUMI, projektų vadovais ARGAUDU STOŠKUMI IR GINTARU VENCKUMI. 

Kartu su NorBalWet Initiative nariais. Gediminas Raščius antras iš kairės. Tobias Salathé nuotrauka

Gamtos paveldo fondo viena veiklos sričių – žmogaus veiklos pažeistų ekologinių sistemų funkcijų atkūrimas. Ką galėtumėte papasakoti apie žmogaus veiklos padarinius Lietuvoje sovietmečiu ir dabar? Kaip ši veikla pakenkė mūsų gamtai? Kaip atkuriamas gamtos paveldas?

Gediminas Raščius: Visada būna ir žalos, ir naudos – žiūrint, kaip vertinsi. Kažkada, kai žmonių nebuvo, čia miškai žaliavo. O dabar matome durpynų ir šlapynių drastiškus pakitimus, miškai gal kiek mažiau nukentėję. Bet, apskritai paėmus, miškų būklė, kuri susiklostė po abiejų pasaulinių karų, kuomet Lietuvoje vyravo jaunuolynai, yra pagerėjusi.

Miškuose viskas suskaičiuota, veiklą juose reguliuoja Miškų įstatymas. Labiausiai nukentėjo upės, ežerai, dauguma pelkių nusausintos, pažeistos. Tačiau situacija gerėja, nes daug pramonės įmonių, kolūkių nebeliko, išnyko stambios gamyklos. Pasiteisino ir milžiniškos investicijos į vandens valymą. Bet dabar turime kitų bėdų: daugėja transporto, vis daugiau chemijos naudoja ūkininkai.

Argaudas Stoškus: Daug kas priklauso nuo to, apie kokias ekologines sistemas ir kokius sektorius kalbame, tad kažkokio vidurkio nelabai pavyks išvesti. Jei kalbėtume apie žemės ūkio sąlygotą vandens taršą, sovietmečiu trąšos buvo pigios ir būdavo pilamos labai gausiai, sąlygodamos didžiules azoto ir fosforo koncentracijas vandens telkiniuose. Žlugus kolūkiams, tarša staigiai sumažėjo, tačiau dabar ūkiai stiprėja ir vėl artėjame prie tų koncentracijų, kurios buvo sovietmetyje. Deja, bet Europos Sąjungos direktyvos nepadeda suvaldyti taršos žemės ūkyje.

Kalbant apibendrintai, visi sprendžia tą pačią problemą, sukeltą didžiulio augančio vartojimo, ir čia sunku rasti genialius sprendimus. Tas vartojimas atsispindi tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje, tiek mūsų namuose. Sakoma, kad vakarietiškam gyvenimo būdui reikia trijų penkių planetų. Akivaizdu, kad įstoję į Europos Sąjungą mes pagerinome savo gyvenimą, bet padidinome apkrovą gamtai. Dabar mes didelę taršos, gamtos resursų vartojimo dalį eksportavome į taip vadinamo „trečiojo pasaulio" šalis. 

Pelkių sausinimas prisideda prie klimato atšilimo. Nusausinus pelkes, kuriose yra sukaupta organinių medžiagų – durpių, anglies koncentrato, mikroorganizmai ją greitai suskaido ir visa anglis anglies dvideginio pavidalu iškeliauja į orą. Šylant klimatui durpės skaidymasis dar labiau greitėja dėl išaugusio vandens išgarinimo,  dar daugiau išmetama į atmosferą anglies dvideginio. Įsisuka save pastiprinantis sparčiai progresuojantis procesas, kurį bent iš dalies stabilizuoti galima atkuriant nusausintuose durpynuose buvusį vandens lygį ir taip sudarant galimybes vykti pelkėdaros procesams.

Pelkė. Juozo Baškio nuotrauka

Kodėl tas pelkes reikėjo sausinti?

Argaudas Stoškus: Reikėjo žemės ūkiui užkariauti naujų žemių. Žmonės norėjo geresnio gyvenimo, didesnės produkcijos, o plotų nebeužteko. Tuomet pradėjo pirmiausia sausinti mineralinius dirvožemius, o po to – durpynus (pelkes). Lietuvoje nesausinti durpynai (pelkės) sudarė dešimt procentų, o dabar liko mažiau nei trečdalis. Visa nusausinta durpė skaidosi, anglis keliauja į orą. Lietuva čia nėra išimtis, Vakarų Europos šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje pelkių beveik neliko. 

Ypač didelį rezonansą visuomenėje kelia medžių ir miškų kirtimas. Ką galite pasakyti apie plynuosius kirtimus? Kodėl jie kelia tokias aistras visuomenėje? Kada jie būtini, kada – ne?

Gintaras Venckus: Seniau į miškus buvo žiūrima tik kaip į medienos išteklius. Anksčiau 98 procentai miškų atliko ūkinę medienos funkciją, dabar tokių apie 40 procentų, o visi likusieji atlieka apsauginę, rekreacinę ir kitokias funkcijas. Pasikeitė epocha: anksčiau visas žinias išgirsdavome per radiją ir televiziją, o dabar turime ir tviterio prezidentų, daugėja bendruomenių socialiniuose tinkluose. Tos bendruomenės – o dažniausiai jose nėra specialistų – komunikuoja tarpusavyje, turi menkai žinių, ir dėl to dažnai kyla isterijos, kad neva anksčiau sunkvežimiai veždavo storus rąstus, o dabar jie prikrauti plonų. Atleiskite, bet tai jau marazmas. Mes mėgstame brandžius miškus, einame grybauti, grožimės, neiname į šabakštynus ar jaunuolynus. Ir tie brandūs miškai kertami. Važinėdamas po mišką matau daug biržių (plynųjų kirtimų), ir jų nėra per daug, nes miškuose viskas suskaičiuota. Subjektyviai gal ir man atrodo, kad tų biržių per daug. Atsimenu, kaip ir mano tėtis prieš keturiasdešimt metų sakydavo, kad nebegali važiuoti į tėviškę, nes visi miškai iškirsti. O dabar ir aš tą patį sakau. Tačiau Lietuvoje įtvirtintas principas, kad miško negalima iškirsti daugiau, negu jo priauga – viskas matuojama tūriu.

Savininkai, aišku, nori kirsti kuo daugiau. Bet jie gali kirsti mišką, gali ir nekirsti. Dėl valstybinių miškų kirtimo sprendžia valstybė, tuo užsiima daugybė specialistų, Miškų instituto mokslininkų, tad, jei kyla isterijų, vadinasi, jie neatlieka žinių sklaidos visuomenėje.

Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Gediminas Raščius: Čia dar klausimas, ar geriau kirsti iškart, plynai, ar kasmet po truputį, padarant dar didesnę žalą miškui? Čia jau specialistų: miškininkų ir biologų ginčas.

Gintaras Venckus: Kartais iškirtus mišką plynai tas kirtimas ekosistemos nesugriauna. O norint tinkamai atsodinti, reikia ir tinkamai įdirbti žemę. 

O kaip yra su Punios šilu?

Gediminas Raščius: Lietuvai reikia tam tikrų vietų, kuriose miškas nekertamas dėl jo biologinės įvairovės. Tokia vieta galėtų būti ir Punios šilas, kuriame daug brandžių medynų. Šis šilas būtų tikras miško gamtinis rezervatas. Nes dabar gamtiniuose rezervatuose didžiausius plotus užima pelkės – Čepkeliai, Kamanos. O nepelkinių miškų rezervatuose turime itin nedaug – gal tik vieną procentą visų miškų.

Nemuno kilpų regioninio parko nuotrauka

Argaudas Stoškus: Žvelgiant iš aplinkosaugos pusės, dažniausiai saugomos tos teritorijos, kurių nepavyko panaudoti ūkinėms reikmėms. O ten, kur našūs dirvožemiai, patogu gauti ūkinę naudą, saugomų teritorijų tik trupiniai. Ir taip yra visur, nes žmogus yra praktiška būtybė.

Kalbant apie Punios šilą, kažkada taip istoriškai susiklostė, kad iš Nemuno kilpos nebuvo patogu mišką išvežti, tad atsirado tie brandžių medžių masyvai.

Dabar madinga kalbėti apie ekosistemos paslaugas - ekologinių sistemų žmogui teikiamos naudos visumą. Šiame kontekste drįsčiau teigti, kad miško poveikis klimatui nėra tinkamais pasvertas. Visos šalys skaičiuoja medieną, jos apykaitą, panaudojimą. Miškas klimatui padeda tol, kol jis auga ir pasiekia brandą - maksimalų medienos tūrį. Vėliau anglies kaupimas beveik nebevyksta. Dažnai sakoma, kad ūkininkaukime, miškas augs ir padės kovoti su klimato kaita. bet kur tą medieną dedame? Deginame, gaminame popierių, malkas, biokurą, tad anglis iškart grįžta į atmosferą. Vadinasi, taip panaudota miško dalis neatlieka šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo funkcijos.

Mes, daug dirbę su pelkėmis, dažnai akcentuojame, kad, jei nusausintoje pelkėje auga miškas, tai jis tą pelkę dar labiau sausina, nes didina vandens išgarinimą ir skatina durpės skaidymąsi. Nusausinę pelkę ir pavertę ją mišku klimatui darome neigiamą poveikį. Durpė savyje yra „užrakinusi“ tūkstantmetę anglį, kurią pelkiniai augalai pamažu kaupė iš atmosferos, tad, nusausinę ją miškui auginti, kurį laiką kompensuojame anglies išmetimus dėl medyno augimo, bet ilgalaikėje perspektyvoje turime didesnius praradimus, nei naudą. Daugybė durpynų buvo pradėti eksploatuoti ir dabar nebenaudojami, dalis jų užaugę mišku. Deja, labai mažai skiriama dėmesio tokių nusausintų plotų degradacijos sustabdymui – pelkių atkūrimui.

Rasos Baškienės nuotrauka

Ar visuomet esame teisūs, reikalaudami bet kokia kaina palikti medžius? Ką turėtume žinoti apie juos? Ar pakankamai valdžios institucijos mums aiškina apie medžių būklę ir būtinumą juos sodinti, genėti ar kirsti? Kodėl susiruošus genėti medį būtina gauti savivaldybės leidimą?

Gediminas Raščius: Jei yra privati žemė, tai kodėl ten dar valdininkams reikia važinėti ir aiškinti, ar galima kirsti medį, ar ne? Kur problema? Skiriame daug resursų, įdarbiname žmones, kurie važinėja. Lietuvoje sodybos žalios, apaugusios medžiais, tad gal reikia žmogų šviesti, o ne priimti sprendimus už jį – kirsti ar nekirsti medį, kurį sodino dar jo senelis? Reikia šviesti žmones, kad jie žinotų, kokiu atstumu sodinti medžius nuo namo, kokiais atstumais jie turi augti vienas nuo kito. Bet kam tas perteklinis reglamentavimas? Mano daugiabučio kaimynas sako, kad reikia tą medį kirsti, nes paskui jis sustorės ir reikės gauti leidimą. Tai prie kokio absurdo mes prieiname, kai žmonės skuba kirsti medžius, kad išvengtų problemų?

Gintaras Venckus: Tai yra savivaldybių pasipinigavimas, kadangi tai brangu. Už kiekvieną nukirstą medį reikia sumokėti pagal medžio storį. Savivaldybės tą gali nustatyti, o dabar tokia epocha, kai viskas vertinama pinigais. Bet kodėl tą reikia daryti vienbučiuose namuose, kur nėra santykio su kaimynu? Aišku, ten, kur susikerta daug interesų, reikia specialisto, kuris paaiškintų.

Argaudas Stoškus: Vieniems medžiai yra lapų šlamėjimas ir grožis, kitiems tie patys lapai yra šiukšlės. Vieniems patinka paukščių čiulbėjimas, kitus nervina, kad jie dergia automobilius išmatomis. Atsakingų institucijų pareiga užtikrinti objektyvius ilgalaikius visuomenės poreikius, atsižvelgiant į specialistų rekomendacijas ir konkrečias sąlygas.

Ir tuomet žmonės labai pradeda priešintis medžių kirtimui, nes juos erzina tas perteklinis reglamentavimas, ir tuomet jie jau praranda pasitikėjimą valdininkais...

Gintaras Venckus: Natūralu, kad kyla daug įtampų, nes kiekvieno želdinio daugiafunkciškumas yra labai svarbus. Ir čia susiduria biologija ir fizika. Administratoriai privalo užtikrinti visuomenės saugumą, nes po kiekvienos audros, nuvirtus medžiams, jie būna kaltinami. Tad jie ir eina lengviausiu keliu: medis gali neatlaikyti, tad mes jį nužudysime. 

Teko girdėti apie Ateitininkų federacijos ketinimą pasodinti mišką 110-ųjų veiklos metinių proga. Kaip tokią iniciatyvą būtų galima įgyvendinti?

Gediminas Raščius: Reikia specialistų patarimo, kokie medžiai kokioje žemėje galėtų augti, kokiu atstumu vienas nuo kito. O dabar kartais tarp liepų paliekame tik tris metrus. Reikia vietos tiek šaknims, tiek medžio lajai. Bet kur ir bet kaip negalima sodinti.

Argaudas Stoškus: Yra teritorijų, kuriose miškas, žvelgiant iš gamtinės įvairovės pusės, nėra pageidaujamas – pavyzdžiui, kur atviros pievos ir panašiai. Turėtų būti aišku, ko norime iš miško, koks jo tikslas ir kaip jį prižiūrėti. Tam yra teritorijų planavimo, strateginiai dokumentai. 

Ar Lietuvoje pakanka miškų?

Argaudas Stoškus: Negalime pasakyti, kadangi nėra visų ekosisteminių funkcijų įvertinimo ir juo paremtų konkrečių tikslų. Pavyzdžiui, turime Paryžiaus susitarimo tikslus dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo. Skaičiuojama metai iš metų kiek miškas, esant dabartiniam naudojimui, padeda siekiant šio tikslo. Reikės laiko, kol turėsime aiškesnį vaizdą, kiek reikia didinti miško plotą. Visame pasaulyje miškų, deja, mažėja.

Gediminas Raščius: Bet Lietuvoje miškų plotas didėja.

Argaudas Stoškus: Deja, sparčiau daugėja miško žemės, bet ne medynų plotas. Kai pamatai, kiek ten įtraukta pelkių, krūmynų, užpelkėjusių ežerų pakrančių, darosi akivaizdu, kad tas padidėjimas ne toks jau reikšmingas.

Gintaras Venckus: Darnaus, subalansuoto vystymosi strategija, kurią prieš 170 metų suformulavo Prūsijos miškų administracijos vadovas G.L. Hartig (1764-1837), apibrėžia, kad negalima siekti vien ekonominio tikslo, o būtina atsižvelgti į socialinius ir gamtosaugos veiksnius. Visos šios sritys turi derėti tarpusavyje.