Kun. Juozas Tumas-Vaižgantas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Šią dieną prieš 150 metų gimė kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Jį pažįstame kaip rašytoją, spaudos darbuotoją, pedagogą. Atskiro dėmesio verta jo bičiulystė su kitu dvasininku, rašytoju prelatu Aleksandru Dambrausku-Adomu Jakštu. Pastarajam galime būti dėkingi už tai, kad jis kadaise įtikino rašytoją ne emigruoti į JAV, o pasilikti Lietuvoje. Šie du žymūs visuomenės veikėjai artimai bendravo 1920–1933 m. Kaune, kai Vaižgantas buvo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytautinės) bažnyčios rektorius. Idealizmas ir dinamizmas – šios savybės jungė kunigus. Kuo šiandien mums gali būti įdomi jų draugystė?

,,Atvažiuok ir būsi perlas tarp mūsų kunigų“

Mintaujoje, pirmojoje kunigiškos tarnystės vietoje, Juozas Tumas-Vaižgantas randa tai, ko jo širdis troško dar nuo gimnazijos ir Kauno kunigų seminarijos laikų. Drauge su tenykšte lietuvių veikėjų kuopele tik ark ir akėk lietuviškos raštijos dirvonus: klausyk ausis ištempęs, ką sako kalbininkas Jonas Jablonskis, kaip savo apsakyme „Brička“ vaizdingai žodžius sudėliojo Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, kokių tautosakos lobių iškelia publicistas Mečislovas Davainis-Silvestravičius, kokią temą straipsnyje gvildena teisininkas Motiejus Lozoraitis. Klausykis, o kitame vakarėlyje pats skaityk „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgai“ parašytus savo straipsnius, samprotauk, koks turėtų būti kitas būsimas katalikiškas leidinys.

Tai kas, kad kiti Mintaujos kunigai šnairuoja į šią lietuvių kuopelę. Dekanas kun. baronas von der Eduardas Roppas (vėliau Vilniaus vyskupas), matyt, nesitiki, kad vikaras J. Tumas tautiniu klausimu jam taip kirs, kad net vyresnybei teks pasiskųsti.

Atsako ilgai laukti netenka. 1895 m. vasarą Vaižgantas iškeliamas į Mosėdį, Žemaitijos gilumon. Parapija atoki, „maskoliai“ toli, todėl galima toliau darbuotis lietuviškoje spaudoje. Juolab kad ryšiai su bendraminčiais ir knygnešiais nenutrūkę: kunigas rūpinasi slapta jų draugija, gauna draudžiamos spaudos, kurią platina, taip pat moko vaikus skaityti. 1896 m. jis, vienas iš „Tėvynės sargo“ išleidimo iniciatorių, gauna didelę draudžiamos lietuviškos literatūros siuntą. Laiške broliui Jonui Tumui šias knygas prašo nugabenti Svėdasų kraštan. Tačiau spalio 2 d. ten netikėtai užgriūva rusų žandarai – Jonas areštuojamas, o per kratą randamos ne tik knygos, bet ir brolio Vaižganto laiškai. Jonas Tumas už tai gauna trejus metus sėdėti Petrapilio „Krestų“ kalėjime ir dvejiems metams ištremiamas Besarabijon, o kun. Juozui skiriamas namų areštas ir 5 metų tremtis.

Kai už 1000 rublių užstatą Vaižgantas laikinai paleidžiamas, draugai kunigui parūpina pinigų – ir ragina bėgti Amerikon, kur jis labai laukiamas. JAV lietuvių kunigas Antanas Kaupas 1897 kovo 1 d. Vaižgantui rašo iš Amerikos: „Mums reikia jaunų, darbščių ir energiškų, tokių kaip Tu. Taigi, gavęs šitą laišką, tuojau, nieko nelaukdamas, imkis savo mantą po pažasčia ir brauk per sieną.... Atvažiuok, ir būsi perlu tarpe mūsų kunigų.“

Vaižgantas prie savo darbo stalo. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Pagunda bėgti Amerikon didelė. Tačiau J. Tumą nuo to sulaiko... kun. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas. Apie tai Vaižgantas vėliau rašys: „Man nemiela gera valia apleisti tėvynę, kur vos tepradėta dirbti. Tad darau anketą. Visi atsako: jei negalima laisvai darbuotis čia namie, reikia Amerikoje pasiieškoti savųjų ir jiems padirbėti. Vienas kun. Dambrauskas kitaip teatsakė. Žiūrėdamas į mano priepuolį, kaip į kovos etapą, jisai pabėgimą palaikė nešlove. Tasai, girdi, vadina nugalėtojas, kurs paskutinis kovos lauke. Taigi reikią likti lig paskutiniosios. Aš ir nesiliauju kun. Aleksandrui dėkavęs už gerą ir išmintingą patarimą. Daug gražių jo laiškų gavau panaikinti. Bet šitą iškarpą, kaip brangią relikviją, tebeturiu...“

Pervargęs Vaižgantas ir nekantrusis Jakštas

Ameriką Vaižgantas vis dėlto pasiekia.1911 m. jis kartu su kun. Kazimieru Olšausku lanko JAV lietuvių kolonijas, dėsto paskaitas ir renka aukas Lietuvių švietimo draugijos „Saulė“ namams Kaune. Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas kun. A. Dambrauskas-Jakštas šią kelionę savaip palaimina: paskiria 300 rublių avanso knygai apie įspūdžius iš Amerikos rašyti. Saliamono Banaičio spaustuvė įsipareigoja knygą išspausdinti.

Vaižgantas pradeda rašyti knygelę „Ten gerai, kur mūsų nėra“: iriasi priekin, iriasi, ir staiga – stop. Laukęs nesulaukęs tęsinio, A. Jakštas griežtu tonu rašo laišką: „... Na, ir Tamstos sąžinė, literato ir kunigo, matyt, yra rami, nes nei jokio iš Tamstos pasiteisinimo nei atsiprašymo — nič nieko... Viskas Tamstai svarbu — ir veršiukai, ir paskaitos, ir pienas, ir rinkimai, ir politiški straipsniai — nesvarbu tik duotas žodis Šv. Kazimiero draugijai... Ak, kun. Juozai, užmušei manyje paskutinį pasitikėjimą žmonėmis! Negražu koliotis, nemalonu man tai rašyti, bet rašau šį paskutinį kartą, prašydamas atsako į klausimą, ar Sveikas žadi savo veikalą užbaigti (ar net užraukti), ar ne. Jei žadi, tai kada tai bus padaryta? Lauksiu greito ir kategoriško atsako.“

Kaip laišką gavęs jaučiasi tuometinis Laižuvos klebonas J. Tumas? Tai matyti iš 1913 sausio 14 d. atsakymo, kuriame plačiau išdėsto jį varginančias įvairias negalias: „...purtaus, pasispjaudau delnus, rengiuosi atsakyti visiems ne tuščiais laiškų žodžiais, bet darbais, – ir viskas velkas štai kone ištisi metai: iš manęs negaunate nei žodžių, nei darbų. Esu, žinoma, kaltas, ką ir besakyti. Bet baudžiamas smarkiau, neg Tamsta, kunige Aleksandrai, savo publicistišku talentu sugebi tai išreikšti. Kasdieną naktį kankinuos. Visi mane keikia. Juo aš pats save. Ir vis dėlto... aš nieko neveikiu, į laiškus nebegaliu atsakyti, nebepaskaitau brevijoriaus, kurį taip akuratiškai skaitydavau...“

Jakštas, žinoma, atlyžta ir tuoj pat atsako: „Carissime, pasiteisinimai parodo, kad daugiau dirbi, negu gali. Jei vietoj 20 paskaitų būtumei padaręs 10, nieko nebūtumei nuskriaudęs. Žmogaus energija turi ribas, žmogaus nervai ne geležiniai. Eikvojime kūno ir dvasios jėgų reikia laikytis tam tikros ekonomijos. Atsiimu atgal savo aštresnius žodžius ir duodu Tamstai laiko iki pavasario, by tik pradėtas darbas būtų užbaigtas. Na, liki sveikas ir nepyk ant mūsų...“

Neilgai trukus Kauną pasiekia trys Vaižganto knygos rankraščių siuntos.

Prel. A. Dambrauskas-A. Jakštas. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo nuotrauka

„Pragiedruliuose“ – per daug meilės scenų?

1920 metų pradžioje prezidento Antano Smetonos kviečiamas Vaižgantas iš Vilniaus persikelia į Kauną, kur paskiriamas Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi. Apsigyvena name prieš pat bažnyčią, Nemuno prieplaukos pašonėje. Kaimynystėje gyvenantis kunigas poetas Kazimieras Žitkus-Vincas Stonis mato, kaip po keletą kartų per dieną, atsiplėšęs nuo savo rašomojo stalo, Vaižgantas krantine skuba į prieplauką pasigrožėti atplaukiančiu garlaiviu. Vakarais J. Tumas mėgsta krantinėje pasivaikščioti ir palaukti, kol saulė visai pasiners į raudoną Nemuno srovę. Jei krantinė tuščia – kunigas čia dar ir pasimankština.

Įsimintinas ir kitas to meto amžininkų aprašytas vaizdas, kaip skersai Rotušės aikštę protekinis skuodžia Vaižgantas: juoda kieta skrybėlė, tada vadintasis katiliukas, be kurio Vaižganto net negalima įsivaizduoti, bemaž krinta nuo viršugalvio; apytrumpis „sutonas“ plakasi tarp sparčiai žirgliuojančių kojų; o riebusis Kaukas, jo mylimasis taksiukas, vos spėja bidzenti greta. Eina, skuba Vaižgantas pas savo draugą Jakštą. O kurgi kitur?

Vaižgantas su savo šuneliu Kauku. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Pastarasis, kaip literatūros tyrinėtojas ir „Draugijos“ žurnalo redaktorius, aukštai vertina Vaižganto talentą. Viename laiške jam rašo: „Pragiedruliai“ tiesiog sužavėjo. Po Tamstos „Karo vaizdų“ mūsų literatūroj nieko gražesnio aš neesu skaitęs.Visi veikiantieji asmenys pasirodo ne tik savo gyvu veikimu; skaitytojui tuoj aišku, kad jie ne iš piršto išlaužti, bet iš tikro kunkuliuojančio gyvenimo pagauti, o draug tokie realūs ir reljefiški, kad tiesiog prašos iliustruoti.“

Tačiau Jakštas, pasak istoriko Vaclovo Biržiškos, „kariaujančios plunksnos“ žmogus, rado dėl ko ir pamurmėti: „Nepatiko man per didelis vietomis natūralizmas a la Zola, ypač lytiškos meilės apsireiškimų piešime. Mums seniams tokie nuogi meilės aprašymai nekenksmingi, bet „Pragiedrulius“ skaitys daugiausia jaunimas. Šiam gi būtų kur kas naudingiau palikus meilės paslaptį paslaptim, kuo ji po teisybei visados ir turėtų būti. Per daug šviesos – akims nesveika; per daug natūralizmo – dorai ir pačiai dailei nesveika.“

Vaižganto „Pragiedrulių“ leidimas. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka

Kokia privalo būti poezija?

Šios pastabos – vienas juokas, palyginti su Jakšto griausmais dėl Vaižganto recenzijos apie modernistų keturvėjininkų srovei priklaususio Salio Šemerio poezijos rinkinį „Granata krūtinėj“. „Jokie cenzoriai nestengia literatūros sunormatinti, sustangrinti. Nėra nė prasmės. Rašytojai ne pelkių sausintojai – bendruoju planu, viena tiesia linija“, – rašo Vaižgantas. Kai jis po to aplanko savo gerbiamą draugą Jakštą, kaimynystėje gyvenantis kun. poetas Mykolas Vaitkus išgirsta didelį triukšmą. Vadinasi – prelatas kažką garsiai bara...

„Kai Šemerys, – karštai dėsto Jakštas. – buvo peržengęs visas padorumo ribas ir savo „Himne mergelei“ priėjęs šlykščiausios pornografijos, mūsų kritikai buvo sukrutę ir pasmerkę tokią ištvirkusią poeziją. Bet prieš šį teisingą pasmerkimą tuojau rados protestų ir tai net iš ten, iš kur mažiausia galima buvo tikėtis, būtent, iš doc. kan. J. Tumo.“ Universitete Šemerys buvo vienas mylimiausių doc. Tumo studentų, todėl Jakštas ir prikiša, kad pagautas tos meilės Vaižgantas, metęs į šalį visus katalikiškos estetikos ir kritikos principus, šoko savo benjaminuko ginti. Kadangi J. Tumą ypač myli jaunimas, Jakštas įžvelgia pavojų, kad šis Vaižganto „išgarbintas pranašas“ nepatrauktų paskui save daug jaunų sekėjų ir neišmokytų juos įvairių „Himnų mergelei“ ir kitų panašių savo kūrybos gražumynų. Kritikuodamas Vaižgantą dėl Šemerio recenzijos, Jakštas pabrėžia: „Kritikos pareiga būti kietai, nežiūrėti asmenų ir neleisti, kad tiesa kieno nors, kad ir labai mylimo žmogaus, būtų žeidžiama.“

Poetas avangardistas Saliamonas Šmerauskas-Salys Šemerys. Wikipedia.org nuotrauka

Pyktis trunka neilgai. Jau po savaitės Jakštas rašo Vaižgantui: „Gerbiamasai kun. Juozai, atsiprašau už susierzinime ištartus Tamstos adresu nemandagius žodžius. Tuo nusidėjau Tamstai, bet dar labiau krikščioniškai dorai, kurios teises netinkamai gindamas, jų neapgyniau, nes Sveikas pasilikai įsitikinęs, nieko bloga nepadaręs savo recenzija Šemerio leidinio.“ Vėl abu susitaiko, vėl per Rotušės aikštę Vaižgantas skuba į Šv. Kazimiero draugiją dabartinėje Jakšto gatvėje, kur gyvena jo „brangus prietelius“.

„Būti jo priešu – tiesiog nėra kaip“

1932 m. Lietuvos pašto direktorius Adolfas Sruoga Vaižgantui praneša, jog filatelijoje šalia Daukanto, Valančiaus, Baranausko bus ir jis įamžintas. Vaižgantas apie tai diplomatu Petrui Klimui rašo: „Aš kukliai akeles nuleidžiu ir pirštu kiauroje kišenėje (dėkloje) paprotestavau: žinote, ponas Direktoriau, lyg nepatogu, kai gyvam paminklai statoma, pačiam jį spręsti. Na, bet jei jau tokia načalstvos valia, tai pridėkite ir Jakštą: mudu vienu du belikome iš patriarchų, spaudą plėtusių ir auginusių.“

Pats Jakštas irgi nelieka skolingas. Viename savo tekstų jis šitaip rašo apie savo bičiulį: „Neapsiriksiu, rodos, pasakęs, kad nėra kito Lietuvoje žmogaus, kurs tiek turėtų senų pažįstamų ir draugų, kaip Tumas. Myli jį daug kas, kaip žmogų, dar daugiau myli jį, kaip kunigą. Mes, lietuviai kunigai, turėtume jį dar labiau mylėti ir branginti, kaip savo luomo pažibą. Jis yra mūsų pažiba savo milžinišku talentu, o dar didesne – savo visur užsipelnyta meile. Su Tumu galima nesutikti, susiginčyti, bet būti jo priešu, susipykti – tiesiog nėra kaip.“