Kosto Kajėno nuotrauka

Vaikystė turi būti nerūpestinga: laukas, draugai, žaidimai iki vėlumos, maudynės ir lenktynės. Deja, kai kuriems vaikams likimas lėmė užaugti per anksti – jie auga neprižiūrėti, apleisti ir patys turi rūpintis savo išlikimu.

Įsivaizduokime: mama mirusi, tėtis serga sunkia depresija, o vaikams nėra kur pasidėti. Kita mama atlieka bausmę kalėjime, o tėčio nebėra. Bausmė ilga, vaikai dar maži – kur jiems eiti? Dar kita mama vaiką žalojo, kamavo, paliko.

Tai tikros istorijos. Ir nors niekas negali jų ištrinti iš sužeistų vaikų širdžių, tačiau „Šv. Jono vaikų“ globos namai mus pasitinka kieme žaidžiančių vaikų šūksniais, kurie iš tolo girdisi miško takeliu įvažiuojant į gražų lietuvišką vienkiemį. Visai besibaigianti vasara, ore – stiprus pušų kvapas, kieme vaikai – kas kamuolį spardo, kas sūpynėse kyla ir leidžiasi, kas išsitiesęs po medžiu tyliai mąsto apie būsimus mokslo metus.

Čia vaikai gali vėl išgyventi vaikystę, kuri buvo iš jų atimta. Sąmoningi, sveiki, geri vaikai, ar impulsyvūs, užsispyrę, pikti dėl to, ką jiems teko patirti – sunku įsivaizduoti geresnę vietą susigrąžinti vaikystę ir atimtą gyvenimą nei šie namai, iš kurių kas rytą vykstama į mokyklą ir į kuriuos kas vakarą sugrįžtama mokytis gyventi bendruomenėje.

Čia mokomasi gyventi ir būti sąmoningu, doru žmogumi. Čia vaikams suteikiamas antras šansas, dovanojama viltis. Remdami Lietuvių katalikų religinę šalpą, remiate daugelį tokių iniciatyvų, dėl kurių šis pasaulis yra gražesnė vieta gyventi mums visiems.

Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Kostas Kajėnas, Vytautas Raškauskas.