Vatikanas. EPA nuotrauka

Ramūnas Aušrotas reaguoja į rugsėjo 12 d. „Bernardinai.lt“ publikuotą Saulenos Žiugždaitės straipsnį, parengtą pagal Bažnyčios istoriko ir teologo Massimo Faggioli publikaciją „The rise of 'devout schismatics' in the Catholic Church“ katalikiško prancūzų laikraščio „La Croix“ angliškoje versijoje.

Manau, kad verta ieškoti senesnių ir gilesnių katalikų poliarizacijos priežasčių, išeinančių už popiežiaus Pranciškaus pontifikato ribų, nes Massimo Faggioli straipsnyje juntama jo apologija.

Be abejo, Pranciškaus pontifikatas įmetė malkų į krosnį ir lėtai šylantis vanduo puode užvirė, bet Katalikų Bažnyčios poliarizacijos reiškinys turi kur kas senesnes šaknis. Pavyzdžiui, išsilaisvinimo judėjimas, su kuriuo turėjo daug vargo tuometis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas Josephas Ratzingeris.

Prieš dešimt metų, dar iki Pranciškaus pontifikato, skaitant JAV katalikų interneto svetaines, ieškant filmų recenzijų, akis užkliūdavo ir už kitų straipsnių. Tada pastebėjau, kad tinklalapiuose skiriasi pozicijos, nors visos žiniasklaidos priemonės prisistatydavo kaip katalikiškos. Nustebau, nes man tai buvo nauja, o čia, Lietuvoje, nieko panašaus nebuvo. Atrodo, tada parašiau straipsnelį į Ateitį, kur kalbėjau apie tai, kad anksčiau ar vėliau biopolitika, kuria mirgėjo JAV katalikų spaudos antraštės, o su ja ir poliarizacija šiais klausimais ateis į Lietuvą. Po kokių poros metų atėjo ir iki šiol yra.

Įdomu tai, kad Lietuvoje šios poliarizacijos pradžia sutapo su popiežiaus Pranciškaus pontifikatu. Vertinant popiežiaus įtaką  teisinga būtų sakyti, kad per Pranciškų, bet ne dėl jo. Poliarizacija atėjo į Lietuvą per jo spontaniškas kalbas ir neortodoksines pastangas atnaujinti Katalikų Bažnyčios mokymą, kurios skaitmeniniame amžiuje tuojau pat iškomunikuojamos ir tampa prieinamos masėms. Jis buvo tiltas, bet ne priežastis.

Popiežius Pranciškus.

EPA nuotrauka

Jau Vatikano II Susirinkimas buvo skirtas ne tik ir ne tiek reformuoti, kiek reaguoti į sekuliarizacijos procesą pasaulyje, kuris veikė ir Katalikų Bažnyčią. Staigi, o kai kur perdėta reakcija į Vatikano II Susirinkimo nutarimus, gaivališkai juos įgyvendinant, tik parodė jau esamo poslinkio ženklus.

Tektoniniu lūžiu laikyčiau Visuotinės Bažnyčios reakciją į popiežiaus Pauliaus VI paskelbtą encikliką „Humanae Vitae“ (1968). Kai pasirodė ši popiežiaus enciklika apie žmogaus gyvybę, katalikų bendruomenėje Vakaruose įvyko pirmas smarkus, netgi viešojoje erdvėje išryškėjęs nuomonių (o kaip paaiškėjo ir vėliau – ir įsitikinimų) išsiskyrimas, kurį reikėtų vadinti pirmuoju poliarizacijos ženklu. Vos išleidus encikliką buvo publikuotas atviras kai kurių teologų nesutikimo laiškas, pasirodė viešų jai prieštaraujančių kai kurių kunigų „sąžinės pareiškimų“, o šio Bažnyčios mokymo įgyvendinimo praktika priklausė nuo vyskupų pažiūrų. Pavyzdžiui, Kanados ir Vakarų Vokietijos vyskupų konferencijos (Vinipego ir Kionigsteno deklaracijos) pristatė enciklikos mokymą taip, kad iš esmės nesutinkantiems su jos mokymu palikta elgesio laisvė (buvo viešai sakoma, kad tai nėra neklaidingas Bažnyčios mokymas, todėl pasauliečiams galima elgtis pagal sąžinę).

Taigi reakcija į popiežiaus Pranciškaus pontifikatą, o tiksliau – į jo mokymą, nėra nei naujas, nei unikalus reiškinys Katalikų Bažnyčioje. Nereikėtų tirštinti spalvų, kaltinant pasauliečius erezijomis (tuomet reikėtų ir krūvą garbių teologų, nesutikusių su „Humanae Vitae“, pavyzdžiui, Karlą Rahnerį, pasmerkti). Greičiau tai su modernizmo iššūkiu bandančios susidoroti ir vis dar atsakymo į jį nerandančios (ar nežinančios, koks yra teisingas atsakymas) Bažnyčios kelias. Gal yra tik vienas skirtumas – popiežiai Paulius VI, Jonas Paulius II ir Benediktas XVI užėmė konservatyvią poziciją dėl Bažnyčiai kylančių iššūkių, o popiežius Pranciškus bando ieškoti išeičių. Ar tai avantiūrizmas, ar Dievo malonės vedimas, parodys tik laikas. Tačiau matant šeimos tėvą, kuris, užuot išskyręs ar sutaikęs mašinoje besiginčijančius vaikus, renkasi spausti pedalą, atrodo nesaugu. Kai kam toks atožvalgos neturėjimas dar ir kelia abejonių. Iš tiesų konservatyvios prigimties katalikui, pripratusiam prie nuosaikios lyderystės, popiežius primena charizmatišką lyderį, kuris, siekdamas tikslo, gali paaukoti tai, kas kliudo jį pasiekti, šiuo atveju – būtent juos, progresyvistų požiūriu, stagnaciją lemiančiuosius.

Popiežius Pranciškus ir popiežius emeritas Benediktas XVI. EPA nuotrauka

Massimo Faggioli straipsnyje leidžia suprasti, kad Benedikto XVI reakcija į iššūkį, kurį Bažnyčiai iškėlė biopolitika ir lytinė etika, įtraukiant tokį terminą kaip „neginčijamos vertybės“ ir pabrėžiant prigimtinį įstatymą, nebuvo tinkama. Būtent šis kontekstas, pasak Faggioli, sudarė palankią dirvą Katalikų Bažnyčios aljansui su vadinamaisiais atei devoti („pamaldžiais ateistais“). Manyčiau, kad tai vertinimo dalykas. Man labiau atrodo, kad popiežius, matydamas eižėjantį sutarimą dėl Katalikų Bažnyčios mokymo, ieškojo pagrindo tokiam sutarimui, kuris leistų išlaikyti dėmesį ties esminiais mokymo punktais. Deja, popiežiaus pasiūlytu fundamentu nebuvo pasinaudota.

Jei kalbėtume apie katalikų poliarizaciją, reikėtų analizuoti ne tik požiūrių į Bažnyčios mokymą, bet ir gyvenimo būdo pagal jį išsiskyrimą, kuris diktuoja atitinkamas laikysenas įsitikinimų raiškos sferoje. Minėtose vyskupų deklaracijose galima įžvelgti mintį, kad pagal sąžinę elgtis leidžiama dėl nuo „Humanae Vitae“ besiskiriančios praktikos, nors dar visai neseniai, prieš kontraceptinės piliulės išradimą, visos bendruomenės gyvenimo būdas buvo būtent toks. Kontraceptinė piliulė leido išsivaduoti iš gamtinio determinizmo, bet pareikalavo laisvo ir iš vidaus kylančio apsisprendimo priimti Katalikų Bažnyčios mokymą, taip pat ir jo turinio permąstymo laisvės šviesoje. Klerikalistinėje Bažnyčioje daugumai tikinčiųjų tai buvo per didelė užduotis. Iš kitos pusės, pati kaimenė nenorėjo jos atlikti, o prie to prisidėjo ir Bažnyčios hierarchų laikysena (jau minėti vieši vyskupų ir teologų pareiškimai).

Popiežius Paulius VI nebuvo naivus ir suprato, kad nepakanka tik šioje srityje paskelbti mokymo. („Tam, kad sutuoktiniai galėtų doru būdu reguliuoti gimimus, reikia, kad jie pripažintų ir vertintų tikrąsias gyvenimo bei šeimos vertybes ir įprastų kaip reikiant valdyti savo aistras. Nėra abejonės, kad be griežtos savitvardos jie neįstengs protu ir laisva valia valdyti savo aistras taip, kad meilė būtų reiškiama tokiais santuokiniais aktais, kurie vyktų pagal prideramą tvarką.“ („Humanae vitae“, 21). Šią klaidą padarė Airijos vyskupai. Ilgą laiką Bažnyčios mokymas šioje šalyje buvo palaikomas stiprios hierarchinės Bažnyčios įtakos ir palankios teisinės terpės (Airijos Konstitucijoje įrašytos nuostatos, draudžiančios abortus). Dėl šios priežasties Airijos Bažnyčia neinvestavo į lytiškumo ugdymo programas. To pasekmė – du pralaimėti referendumai dėl homoseksualių santuokų negalimumo ir aborto įteisinimo draudimo išlaikymo.

EPA nuotrauka

Susikaldžiusi hierarchų laikysena dėl gimimų reguliavimo padarė įtaką ir šio Bažnyčios mokymo recepcijai tarp ganomųjų. Natūralu, kad Bažnyčios mokymui nepritariantis vyskupas neskubėjo inicijuoti programų, skirtų natūralaus šeimos planavimo mokymui. Viešosios nuomonės tyrimai rodo, kad katalikų, palaikančių Bažnyčios mokymą aborto ir homoseksualaus elgesio klausimais, yra kur kas daugiau, negu katalikų, pritariančių natūraliam šeimos planavimui. 2016 m. „Pew Research Center“ atlikto tyrimo duomenimis , tik 8 proc. katalikų manė, kad kontraceptinių priemonių naudojimas moraline prasme yra nepateisinamas. 41 proc. teigė, kad kontraceptinių priemonių naudojimas yra moraliai pateisinamas, o 48 proc. – kad šis klausimas, nesusijęs su morale. Tarp reguliariai bažnyčią lankančių katalikų, manančių, kad kontraceptinių priemonių naudojimas moraline prasme yra nepateisinamas, šis procentas buvo ne ką didesnis ir tesudarė 13 proc.

Apie neatliktos užduoties rezultatą byloja ir paskutinės visuomenės nuomonės apklausos. 2014 m. „Pew Research Center“ tyrimų duomenimis (praėjus metams po Chose Mario Bergoglio išrinkimo popiežiumi), 77 proc. katalikų manė, kad Bažnyčia turėtų leisti naudoti kontraceptines priemones, tik 17 proc. – jog ne. Ta pati apklausa rodė, kad 56 proc. katalikų tikisi, jog iki 2050 m. Katalikų Bažnyčios mokymas šioje srityje bus pakeistas. Šis lūkestis, popiežiumi tapus Pranciškui, tik sustiprėjo.

Grįžtant prie politikos, manau, kad ne ji suskaidė katalikus, bet Bažnyčioje vykstanti pasaulėžiūrų poliarizacija stumia katalikus savo pozicijai įtvirtinti naudoti ir politines priemones (kitaip tariant, priežasties ir pasekmės sukeitimas). Kurios jų pagrįstos, o kurios ne (pavyzdžiui, aljansas su pamaldžiais ateistais) ir yra tikrasis diskusijos klausimas.

Massimo Faggioli siūlomas sprendimo variantas yra toks: būkime religingi („atsigręžkime į tikrąsias religines vertybes“) ir apolitiški. Geros kaimenės avys ir piemenys tegul ginčijasi, o gerasis ganytojas išgelbės. Prieškariu Antanas Smetona tai siūlė ateitininkams: jūs melskitės, o į politiką nesikiškite (na, nebent tautininkų partijos gretose). Bet, žiūrint atidžiau, tai ne kas kita kaip dar vienos formos klerikalizmas.

Man atrodo, kad siekiant vaisingos diskusijos būtina atskirti du dalykus: tikėjimą ir politinį veikimą. Tikėjimo turinio prasme mes visi, kad ir kokių politinių pažiūrų būtume, turime laikytis to paties Bažnyčios mokymo, jį pažinti, juo gyventi. Politinio veikimo prasme kiekvienas katalikas yra laisvas pasirinkti bendrojo gėrio įgyvendinimo metodus, ir čia diktato negali būti. Tačiau vis akivaizdžiau, kad Bažnyčioje kyla diskusijų ir dėl tikėjimo turinio ar jo reinterpretavimo (pvz., interkomunija, komunija antrąkart susituokusiems). Be to, akivaizdu, kad skirtingas tikėjimo turinio apmąstymas yra susijęs ir su jo įgyvendinimo priemonėmis, vieno nebūna be kito. Tai du susisiekiantys indai. Kai buvo kilęs išlaisvinimo judėjimas, vyko diskusija dėl Bažnyčios mokymo priemonių įgyvendinimo (ar galima naudoti prievartą (revoliuciją) siekiant socialinio teisingumo). Pateisinant tokį veikimą, buvo reinterpretuojamas (ne visada teisingai) ir pats mokymas, tad tuometiniam prefektui Josephui Ratzingeriui teko pasakyti, kad išlaisvinimas, kurį skelbia Jėzus, iš tiesų yra yra ne politinis, bet iš nuodėmės.

Kur kas vaisingesnis kelias, mano galva, būtų ne svaidymasis pareiškimais, jog tie ar anie yra schizmatikai, bet analitinė analizė, pavyzdžiui, ar atvirų durų politika migracijos srityje suderinama su Bažnyčios mokymu. Patvirtinimo, kad Katalikų Bažnyčios mokymas įpareigoja būtent tokiai politikai, kol kas neradau. Lygiai taip pat šis klausimas tinka Matteo Salvini propaguojamai uždarų durų politikai. Žiūrint per dorybės prizmę, išeitis būtų vidurys tarp dviejų kraštutinumų. Gal ne kietoji politika emigracijos srityje, kai abi pusės gina savo poziciją ir ieško sąjungininkų bažnytinėje hierarchijoje ar politikoje, o minkštoji – „pravertų“ ar „neužvertų“ – durų politika padėtų išspręsti šį klausimą?