„Magnificat“ nuotr.

2015 m. lankydamasis JAV, popiežius Pranciškus Vašingtone šventuoju paskelbė ispaną pranciškoną Juniperą Serą, Amerikos apaštalą.

Migelis Chosė Sera gimė 1713 m. lapkričio 24 d. Maljorkos saloje, Ispanijoje, paprastų valstiečių šeimoje. Nuo pat vaikystės jam buvo pažįstamas pranciškonų dvasingumas – abu jo tėvai buvo pranciškonų tretininkai. Sulaukęs šešiolikos, vaikinas įstojo į pranciškonų ordiną ir pasirinko Junipero – vieno pirmųjų šv. Pranciškaus draugų – vardą. Juniperas buvo gabus studijoms, gilinosi į filosofiją ir teologiją, jį labai įkvėpdavo pasakojimai apie šventuosius ir misionierius. Vėliau pats dėstė filosofiją, gavo daktaro laipsnį. Garsėjo savo pamokslais, jį dažnai kviesdavo pamokslauti į didesnius Maljorkos miestus.

Naujasis pasaulis

Sulaukęs 36 metų, Juniperas pasiprašė į misijas Naujajame pasaulyje. Su būreliu pranciškonų jis tris mėnesius plaukė jūra, per kelionę taip išseko, kad vos galėjo kalbėti. Laivui pasiekus uostą, Juniperas pėsčiomis nuėjo 400 km iki Meksiko miesto. Ten ilgai neužsibuvo, iškeliavo į misiją pas indėnus į Siera Madre. Devynerius metus ten tarnavo, garsėjo evangeliniu uolumu, asketišku gyvenimo būdu ir nuoširdžia meile vietos gyventojams. Grįžęs į Meksiko miestą, septynerius metus praleido Šv. Fernando vienuolyne ir pagarsėjo kaip vienas garsiausių ir uoliausių misionierių pamokslininkų. Dažnai, norėdamas paskatinti žmones atgailai, Juniperas griebdavosi kraštutinių priemonių – mušdavosi į krūtinę akmeniu, plakdavosi ar spausdavo prie krūtinės degantį žibintą.

Pasako Junipero Seros biografų, jis miegojo nedaug, tyliai kentė sužeidimus ir skausmą, kukliai valgė ir ilgai melsdavosi. Jei evangelizacijos darbas eidavosi prasčiau, kaltę versdavo savo paties nuodėmingumui. Juniperas buvo nuosaikaus būdo, paklusnus, uolus, malonios kalbos, nuolankus ir tylus. Niekada nesiginčydavo ir su niekuo nesipykdavo. Jis nuoširdžiai stengėsi būti geras vienuolis.

Kalifornijos apaštalas

1767 m., būdamas penkiasdešimt ketverių, Juniperas buvo paskirtas vadovauti pranciškonų grupei, keliaujančiai steigti misijų dabartinės Kalifornijos teritorijoje. Sakoma, kad atvykęs tenai, jis nušoko nuo asilo ir pabučiavo žemę, kuri, anot jo, buvo šventa, visiškai nekaltas pasaulis. Ir jis, Sera, atnešė čia dar negirdėtą Gerąją Naujieną.

Kalifornijoje pranciškonai perėmė buvusias jėzuitų misijas, kurios, panaikinus Jėzuitų ordiną, buvo atšauktos ir uždarytos, taip pat steigė naujas. Apaštalaudamas Juniperas nuėjo tūkstančius kilometrų. Aptikęs žmonių pėdsakų, liepdavo pakabinti varpą ir ilgai skambinti, kol išlįsdavo smalsūs indėnai. Su jais susikalbėdavo išmoktais indėnų dialektais arba per mokančius ispaniškai krikščionis indėnus.

Dievo apvaizda

Kartą, baigę vieną misiją, broliai keliavo namo. Saulė jau buvo arti laidos, o jie dar nebuvo radę vietos nakvynei, tad ketino įsitaisyti po atviru dangumi. Staiga prie pat kelio broliai išvydo namą, pasibeldė į jo duris ir pasiprašė nakvynės. Juos su džiaugsmu priėmė šeimininkas, pagarbos vertas vyras, gyvenęs ten su žmona ir vaiku, ir pavaišino vakariene. Ryte broliai padėkojo šeimininkams ir leidosi į kelią. Netrukus jie sutiko mulų varovus, o šie paklausė, kur broliai nakvoję. Nupasakojus nakvynės vietą, mulų varovai ėmė dievagotis, kad daugybės mylių spinduliu nėra jokio panašaus namo. Misionieriai puolė dėkoti Dievo Apvaizdai, nes buvo šventai įsitikinę, kad juos priglaudė Jėzus, Marija ir Juozapas. Juk namas buvo toks švarus, tvarkingas (nors kuklus), ir juos priėmė taip dėmesingai, su meile. O svarbiausia, kad jų širdys ten gavo didžiulę paguodą.

Misijos tarp indėnų

Pranciškonai indėnus laikė Dievo vaikais, kuriems reikia suteikti Išganymo viltį. Atsivertę indėnai buvo raginami keltis į misijas ir gyventi atskirai nuo neatsivertusių gentainių. Iš tokių misijų išsivystė didieji Kalifornijos miestai – San Diegas, Los Andželas ir kiti. Misijos tapo ekonomikos, prekybos, amatų centrais – misionieriai indėnams perdavė europietišką patirtį. Garsiuosius Kalifornijos vynuogynus taip pat užveisė Juniperas. Misijose tikrai nebuvo vergvaldystės, kaip kartais teigiama, – priešingai, darbo valandos čia buvo ribotos, nestigo maisto, o Juniperas kaip išmanydamas priešinosi mėginimams išnaudoti ar žeminti indėnus.

Brolis Juniperas Sera mirė 1784 m. rugpjūčio 28 d. Šv. Karolio Boromėjaus Karmelio misijoje netoli Monterėjaus. 1998 m. šv. Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju.

Pagal virtualaus San Francisko muziejaus medžiagą
http://www.sfmuseum.net/bio/jserra.html
ir Vatikano radijo informaciją parengė
Ieva Venskevičiūtė