Brandon Morgan/Unsplash.com nuotr.

Ne vienas esame girdėję ar matę tokį vaizdą: trejų ketverių metų mažylis ko nors reikalauja iš savo tėvų, o šiems nenusileidžiant, iškelia „sceną“: klykia, puola ant grindų, mėlsta ar net apsivemia. O jei tai vyksta viešumoje, natūralu, kad tėvams toks vaiko elgesys sukelia didžiulį stresą, kurio niekaip nesumažins aplinkinių, nevengiančių atskubėti su savo patarimais, reakcija. Kaip elgtis tokiais atvejais: nusileisti vaiko „ožiams“, dantis sukandus pasistengti nereaguoti ar imtis griežtų drausminančių priemonių, kokių tokiais ir panašiais atvejais imdavosi mūsų tėvai ir seneliai? 

Apie mažųjų elgesio ribas, kurias jie bando laužyti ir plėsti, bandydami suaugusiųjų kantrybę, kalbamės su katalikiškojo vaikų darželio „Mažutėliams“ direktore s. VIKTORIJA VOIDOGAITE. 

Kodėl „ožiukai“ vaiką aplanko būtent trečiaisiaisketvirtaisiais gyvenimo metais? Čia natūrali jo raidos pasekmė? 

s. Viktorija Voidogaitė (antra iš dešinės). Linos Macevičienės nuotrauka

Paprastai vaikelis ribas pradeda bandyti trečiaisiais gyvenimo metais. Populiariai šie metai vadinami „trečiųjų gyvenimo metų krize“'. Tačiau toji krizė nėra baisi, ji reiškia augimą. Ribų bandymas yra vaiko raidos etapas. Tinkamas ir geras dalykas. Vaikas ribas bandys ir vėliau, tik jau kitaip.

Ant grindų krintantis ir klykiantis mažylis yra gana dažnai matomas reiškinys. Trimečiai mažutėliai ieško įvairių būdų ne tik savo tikriems poreikiams, bet ir įnoriams patenkinti. Suaugusiųjų uždavinys: neišsigąsti ir atpažinti, kada ir ko vaikui iš tikrųjų reikia. 

Kaip tėvams ar globėjams reikėtų reaguoti į tokį vaiko elgesį? Ar tokio amžiaus vaikas jau yra pajėgus suprasti savo elgesį ir jo pasekmes? Ar jis jaučia, kad riba yra peržengiama? 

Tėvai gali reaguoti įvairiai. Galbūt geriau ne reaguoti, bet veikti? Paprastai toks elgesys pasitaiko ir namie. Ir būtent namai yra aplinka, kurioje saugu veikti – brėžti ribą bei kantriai siekti abipusio supratimo. Svarbu neužimti priešiškų pozicijų („kas ką nugalės?“), bet žaisti vienoje komandoje, kurioje tėvai ir vaikai laimi.

Trimetis vaikas sugeba suprasti priežasties ir pasekmės ryšį. Tarkim, jei vazą mes ant žemės, ji duš. Pasekmė yra sudaužyta vaza. Jei šauks parduotuvėje ir reikalaus saldainio, tėvai (patikrinta!) jį nupirks. Bet įmanoma suprasti pasekmes ir elgiantis priešingai: jei nešauksi, mama arba tėtis geriau girdi. Jau patikrinta namie: šaukei, negirdėjo, pasakei ramiai, tėvai atsiliepė ir patenkino tikrą poreikį.

Vieša vieta nėra tinkama, norint brėžti ribą. Galbūt vaikas klykia, nes jaučiasi nesaugiai, neišgirstas, pavargęs, išalkęs? Gal už reikalaujamo saldainio yra apkabinimo poreikis?

Taip pat viešoje vietoje aplinkiniai jaučia pilietinę pareigą paauklėti ir klykiantį vaiką, ir strese paskendusį tėvą ar mamą. Viešoje vietoje visi pralaimi. Ribos lieka nenubrėžtos. 

O kaip jas nubrėžti? Kas nutinka, jei laiku to nepadarome? Kaip ribų nebuvimas lemia nevaldomą vaiko elgesį ateityje? 

pixabay.com

Ribas brėžti geriausia su meile. Jei tėvai turi ribas ir jų laikosi, visa šeima perima tradiciją. Negalime prašyti, kad vaikas nešauktų, jei mama arba tėtis nuolat kelia balsą, kalbėdami su vaiku ir vienas su kitu. Kaip sako patarlė, reikia viso kaimo, kad užaugintum vaiką, todėl tinkamas tradicijas, ką ir kur (ne)darome, perduoda visa vaiko aplinka, taip pat ir seneliai, pusbroliai, kaimynai, draugai.

Tinkamai ir su meile nubrėžtos ribos galioja visiems, kurie prisiliečia prie vaiko ugdymo.

Jei brėžiamos ribos galioja tik trimečiui (tarkime, negalima žaisti telefonu, o tėvai nuolat žiūri ir maigo ekraną), tai gali duoti priešingą efektą. O vėlesniame amžiaus tarpsnyje – maištą.

Jei atidėliosime ribų brėžimą, nes jautru ir baisu traumuoti trimetį, tai mokykloje jis gaus išmokti skaudžias trimečio pamokas. Arba pats skriaus kitus.

Atsitinka, kad, bijodami vaikui pasakyti „ne“, paverčiame visus aplinkinius situacijos įkaitais. Jei vaikui viskas leidžiama, paauglystėje jis nepajėgs suvaldyti savo įnorių ir kitus pavers priemonėmis tiems įnoriams patenkinti. Tokiam paaugliui ne tik baisu, bet ir sunku nubrėžti ribas. Jis užauga ir sėda prie vairo. O už jo automobilio lango yra tik priemonės ir einantieji per perėją trikdžiai...

Kodėl taip svarbu tėvams ar globėjams, o vėliau ir pedagogams būti tvirtiems ir nenusileisti, pastebėjus kad ir nedidelį – pradžioje – manipuliavimą vaiko elgesyje? Gi vaikai labai mėgsta manipuliuoti nesutarimais tarp suaugusiųjų. 

Jei vaikas pastebi ir atskleidžia suaugusiųjų nesutarimus, tai gal spręstini yra tie nesutarimai? Tvirtumas yra dorybė, padedanti išsilaikyti geram. Taigi jis nukreiptas ne kovai su vaiko tariamomis ir tikromis manipuliacijomis, bet tarpusavio susitarimams išlaikyti. Jei myliu vaiką, nesistengiu kito suaugusiojo fone pasirodyti geresnis (tėtis už mamą ir atvirkščiai, seneliai už tėvus ir atvirkščiai, mokytojai už kitus mokytojus ir t. t.). Laikausi bendrojo gėrio susitarimų ir švelniai, tvirtai, kantriai ir su meile pasakau „ne“ užgaidoms bei galimoms manipuliacijoms. Ir visada su šiluma sakau „taip'' tikriesiems vaiko poreikiams. 

Kaip atrasti skirtį tarp pernelyg didelio ir būtino (deramo) griežtumo auklėjant vaikus? Gal kartais galima tenkinti nedidelius vaikų kaprizus, nes pernelyg didelis griežtumas gali lemti, kad vaikas augs užguitas ir užsisklendęs? 

Yra skirtingų vaikus puolančių „ožių“. Suaugusieji griežčiausiai reaguoja į tuos „ožius'', kuriems visai nenusiteikę turėti kantrybės. Būna situacijų, kai geriau visai nereaguoti ir nukreipti kalbą kitur. Yra situacijų, kai galima kartu pasijuokti ir „ožį'' pakalbinti bei paprašyti užsukti vėliau, nes dabar esame užsiėmę – žaisime naują žaidimą. Tokioje situacijoje vaikas mielai bendradarbiaus.

Būna situacijų, kai vaikas reikalauja ne tik dėmesio ar daikto, bet netinkamai pasielgia su kitu vaiku. Tokiu atveju vaikui reikia aiškiai, nepiktai ir be dviprasmybių pasakyti, kad tai yra netinkama. Po to grįžti prie situacijos ir aptarti, kodėl taip nesielgiama.

Jei tėvai ar mokytojai reaguoja į visas situacijas vienodai griežtai, dar pridurdami: „būk geras, nebūk blogas vaikas“', tai vaikas neturi galimybės suklysti ir bijo, kad, jei bus blogas, jo nemylės arba maištauja – esu blogas, tai ir gerai. Bet blogas yra ne vaikas, blogas gali būti jo elgesys.

Adekvačiai matyti situaciją reikia išminties ir kantrybės. Vaikas auga pamažu, mokosi pamažu, ribos brėžiamos po truputį, taip pat po truputį auga tėvų ir mokytojų kantrybė. Vaikas klysta, suaugusieji klysta. Svarbu nebijoti ir pamažu mokytis, remtis kitais, priimti pagalbą, galiausiai tapti tuo kaimu, kuris padeda užauginti nuostabius mūsų Lietuvos vaikus.