Kanados lietuvių katalikių moterų draugijos buvusi centro komiteto pirmininkė Angelika Sungailienė.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Po Antrojo pasaulinio karo Kanadoje kūrėsi įvairiausios lietuvių organizacijos. 1949 m. balandžio 10 d. į Torontą ką tik atvykęs jaunas kunigas Petras Ažubalis, pradėjęs dirbti vietinės Šv. Jono parapijos klebonu, sukvietė parapijos moteris. Taip buvo isteigta Kanados lietuvių katalikių moterų draugija. Pirmąja draugijos centro komiteto pirmininke buvo išrinkta dr. Aldona Užupienė.

Šiandien, rugsėjo 28 dieną, Mississaugoje esančioje Lietuvos kankinių parapijoje, įsteigtoje minėto kunigo Petro Ažubalio, vyksta Kanados katalikių moterų draugijos septyniasdešimtmečio šventė „Mūsų keliai“.

Viena iš Kanados lietuvių katalikių moterų draugijos centro komiteto pirmininkių buvo Angelika Sungailienė, gyvenanti Toronto mieste. Iš 11 aukšte esančio jos buto gera akį paganyti po žaliuojančius parkus ir į aukštyn išsistiebusius dangoraižius. Tačiau 95 metų sulaukusi A. Sungailienė sako: „Aš ne tokios natūros, kad pro langą žiūrėčiau.“

Daktarui – tarno darbas

Iš Lietuvos Angelika ir Juozas Sungailos išvyko 1944 metais, kai vokiečiai jau traukėsi. „Nenorėjome likti su sovietais, – sako A.Sungailienė ir pasakoja apie gyvenimą Austrijoje, kur praleido vienerius metus.  Kai po karo tos žemės atiteko Prancūzijai, visi suskubo studijuoti – kadangi vokiečių laikais to nebuvo leidžiama. Angelikos vyras mokėsi mediciną, o ji – literatūrą. Taip jie ir susitiko universitete. Kai Kanada atsiuntė pasiuntinių ieškoti žmonių darbams turtingųjų namuose, jie abu sutiko, pasirašę sutartį, kad metus dirbs namų darbininkais. Laivu iš Freiburgo plaukė apie penkias–šešias dienas.  

„Laivas buvo liuksusinis, mus labai prižiūrėjo, labai gerai maitino, o mes daug valgėme. Buvo didelė biblioteka, kartu plaukė pulkas lietuvių. Kai išplaukėme į Atlantą ir mus pradėjo supti, tada jau visai nebevalgėme. Galvojome: „Dieve, Dieve, tegu jau mus grąžina kad ir į komunistų kraštą, tik tegu iškelia ant kranto – kad tik nebesuptų...“ Labai sirgome jūros liga. Užėjo audra, laivas išmetė inkarą ir laukė. Kai išlipome Kvebeko uoste, sijonai nebesilaikė, drabužiai krito, – atsimena A. Sungailienė. – Kai atvykome, mano vyras pasakė, kad jis gydytojas ir neis dirbti tarnu. Ir gavo darbą kraujo centre. Jis imdavo kraują, rūpinosi jo saugojimu. Aš dirbau slauge Monrealio ligoninėje vaikų skyriuje. Vyras norėjo tapti daktaru ir Kanadoje, bet reikėjo pirmiausia gauti pilietybę, o ją suteikdavo, pragyvenus šalyje 5 metus. Jam draugai patarė važiuoti į Saskačevano provinciją. Išvykome į Reginos miestą, ten vyras pradėjo dirbti ligoninėje, studijavo universitete. Išlaikė egzaminus ir tapo daktaru rentgenologu.“

Kanados lietuvių atstovės A. Sungailienė (antra iš dešinės) ir B. Venskuvienė (trečia iš kairės) pasaulio katalikių moterų sąjungos suvažiavime Romoje 1967 m. su kitų šalių atstovais.

Nuotrauka iš Kanados lietuvių katalikių moterų draugijos leidinio

Ten gerai, kur daugiau lietuvių

Angelika Sugailienė prisimena: „vyras dirbo ligoninėje, o aš namuose auginau du sūnus. Ėmiau verkšlenti, kad pervažiavome pusę pasaulio ir apsigyvenome toli nuo visko. Miestas kultūringas, buvo ir universitetas, bet nei vieno lietuvio. Reikėjo važiuoti ten, kur jų daugiau – daugiausia lietuvių buvo Toronte.“

Į šį miestą jauna Sungailų šeima ir atvyko. Vyras gavo darbo Šv. Mykolo ligoninėje, o Angelika jau augino tris sūnus: Raimundą, Paulių ir Morkų.

„Sūnus Paulius sakydavo: mama, mes jau paaugome, tu eik mokytis... Ir nuvažiavau į Jorko universitetą. Užsiregistravau į vakarinius kursus, mokiausi anglų literatūros ketverius metus, gavau bakalauro laipsnį.“

A. Sungalienė lietuvių Maironio mokykloje dėstė lietuvių literatūrą. Lietuvių kalba sunki, ir mokiniai ją silpnai mokėjo. Jeigu tėvai namie su vaikais dirbdavo, tai mokykloje jiems sekėsi gerai, o jeigu ne – vaikams būdavo labai sunku. Tuo metu pačios Angelikos šeimoje jos pasėta lietuvybės sėkla išaugino gražius ir stiprius lietuvybės daigus: jau suaugę vaikaičiai Matas ir Nerija kalba gražia lietuvių kalba.

1997 m. Otavoje Angelika Sungailienė apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. Šalia – jos vyras Juozas.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Valstybiniai apdovanojimai

Buvusi Kanados lietuvių katalikių moterų draugijos pirmininkė pasakoja apie nuveiktus darbus lietuvybei. Tarp jų – organizuota reiškinga piniginė parama Avikilų kaime įsteigtiems vaiko tėviškės namams (kuriuose auga beglobiai ir našlaičiai vaikai), taip pat –  iš tremties į Lietuvą grįžusiems lietuviams. „Senoji karta labai gausiai aukodavo. Iš viso į Lietuvą persiųsta apie ketvirtį milijono dolerių. Buvo labai smagu dirbti. Gaudavome laiškų iš Lietuvos, iš vaikų, dėkodavo už pagalbą... Jaunoji karta nebeaukoja“, – apgailestauja veiklioji lietuvė, kuri buvo ir Tremtinių grįžimo fondo Kanadoje pirmininkė.

O kai pokalbis baigiasi, jos pagalbininkė atneša apdovanojimus – apie kuriuos kukli pašnekovė net neužsiminė. Aplanke – padėkos už visus gražius darbus ir pagalbą savo tėvynei iš Lietuvos vadovų Vytauto Landsbergio, Valdo Adamkaus, Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevčiaus, o 1998 metais A.Sungailienė buvo apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. Jai suteiktas Marijampolės miesto Garbės piliečio vardas.

„Darbą perdaviau jaunesnėms moterims, o aš jau dabar turiu pailsėti“, – sako A. Sungailienė ir įsitaiso patogiame krėsle su knyga rankose.

Kanados lietuvių katalikių moterų draugijos darbas toliau vyksta, nors skyrių likę tik du: Lietuvos kankinių parapijoje, kur katalikes moteris suburia Valė Jonaitis, ir Hamiltone esančioje lietuvių Aušros Vartų Marijos parapijoje, kur pirminkauja Danutė Enskaitienė.

Rima Žemaitytė-De Iuliis