Unsplash.com nuotrauka

 Jėzus pasakė fariziejams:
    „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė taipogi turtuolis ir buvo palaidotas.
Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: 'Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje'.
    Abraomas atsakė: 'Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus'.
    Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius,– tegul juos įspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą'.
    Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!' O anas atsakė: 'Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų'.
    Tačiau Abraomas tarė: 'Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų'“.

Skaitiniai ABC (609)

Am 6, 1a. 4–7: Lėbautojai eisite dabar į tremtį

Ps 146, 7. 8–9a. 9bc–10. P.: Mano siela, Viešpatį garbink!

1 Tim 6, 11–16: Išlaikyk įsakymą, iki pasirodant Viešpačiui


Komentaro autorius – kun. Jacek Paszenda SDB

Jėzus mane šiek tiek nuliūdino. Ir gal ne tik mane. Nes mums visada atrodo, kad jei būtume kažkokio stebuklo liudytojais, jei pamatytume ypatingą ženklą, jei patirtume nors nedidelę ekstazę ar viziją kaip šventieji, – mums būtų visiškai lengva ir tikėti, ir gyventi tikėjimu, Dievo įsakymais.

Šis troškimas labai panašus į turtuolio prašymą. Jis prašė kokio nors ženklo savo broliams, kad tik jie galėtų susimąstyti ir atsiversti. Prašymas atrodo visiškai logiškas ir kylantis iš geros širdies. Manau, kad visi su juo sutinkame.

Kas nustebina? Tai, kad Abraomas atmetė prašymą. Pirma mūsų reakcija į tai – pasipriešinimas. Kodėl? Kodėl negalime kažkam padėti išvengti pragaro kančių?

Galutinis Abraomo atsakymas tam tikru būdu numalšina visus klausimus – bet kartu tampa įspėjimu bei svarbia nuoroda. Jei turtuolio broliai neklauso nei Mozės nei pranašų, joks stebuklas jiems nepadės.

Mozė ir pranašai – tai Dievo žodis, o mums tai yra ir Jėzaus mokymas. Galėtume sakyti – katekizmas, nes štai tokia savotiška „santrauka“ surašyta, kad mums būtų lengviau viską suprasti ir apimti.

Turtuolis bei jo broliai su savo šeimomis ignoravo Dievo Žodį, neskubėjo Jo įgyvendinti, norėjo dar „pasidžiaugti“ gyvenimu pagal savo viziją. Kartais ir mes neskubam. Kartais laukiame stebuklo. O juk reikia nedaug, tik laikytis Dievo įsakymų, Jėzaus mokymo. Verčiau nors šiek tiek pasistengti dabar, negu kaip tam turtuoliui gailėtis pragare, kai jau bus per vėlu.  

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai