Laisvės kalvos vizualizacija.

Ir šis jausmas stiprėja – kasdien vis labiau.

Kodėl nepatinka? Nes, mano nuomone (kurią norėčiau nutylėti – bet reikia paaiškinti: kodėl nepatinka?), Lukiškių aikštėje turėtų būti keli kapai: Gedimino pilies kalne rastų 1863–1864 m. sukilėlių (caro valdžios pakartų Lukiškių aikštėje) ir Našlaičių kapinėse rastų partizanų (sovietų valdžios sušaudytų KGB rūsiuose, kitoje Lukiškių aikštės pusėje). Šie kapai galėtų būti kaip skirtingą mūsų Tautos (politine, o ne etnine prasme) ir Valstybės istorinę atmintį (skirtingą, nes sukilėlių ir partizanų įsivaizdavimas, už kokią Lietuvą jie kovoja, stipriai skyrėsi) vienijanti paminklinė kompozicija „Vyčiai kalvelėse“. Ir čia ne groteskas – nuoširdžiai taip įsivaizduočiau Lukiškių aikštę (kuri anaiptol nėra garbingiausia mūsų sostinės vieta, kaip kai kas bando pavaizduoti – tai vieta, kur kalino ir žudė tuos, kurie kovojo už Lietuvą – kad ir kaip jie tą Lietuvą suprato).

Taip pat nuoširdžiai suvokiu, kad ši idėja – neįgyvendinama ir senamadiška. Atgyvenusi. Tai kadaise sovietai užkasė savo Černiachovskį dabartinėje Kudirkos aikštėje – jiems tai atrodė tinkama. O šiais laikais paversti miestų aikštes kapais – nebetinka. Ir tai teisinga – vien tuo požiūriu, kad vargu bau ar patys sukilėliai bei partizanai būtų norėję, kad jų nužudymo ir kapo vieta sutaptų. Kita vertus – mūsų kultūroje įprasta aiškiai atskirti gyvųjų ir mirusiųjų erdves: šių tradicijų laužymas atrodytų neharmoningai (kad ir kaip simboliškai atrodytų tas senosios LDK ir ATR tradicijos bei Pirmosios Lietuvos Respublikos atminimo susiliejimas vienoje kapavietėje).

Jei ne vyčių kalvelės, tai tebūnie tiesiog Lukiškių aikštė – be jokio memorialo, be jokio paminklo. Žalias jaukus skveras vidury Vilniaus. Aikštė, kurios viename šone buvo Lukiškių, o kitame – KGB kalėjimas. Aikštė, kurios viename krašte korė sukilėlius, o kitame – šaudė partizanus. Aikštė, kurioje dabar galima tiesiog ramiai sau sėdėti. Skirti vietą pasimatymams. Leisti laiką su šeima. Gerti kavą pietų pertraukos metu – daug ką dabar galima Lukiškių aikštėje nuveikti.

Bet ne – to negana. Lukiškių aikštėje visgi bus memorialas! Laisvės kalva ar Vytis – štai didysis klausimas, plėšantis mūsų visuomenę į dalis (abejoju, ar dalys lygios – įtariu, kad Vyčio šalininkų gerokai daugiau). Iš tiesų esame (pagaliau tapome!) labai laiminga visuomenė – jei pagrindinis mūsų vidinių nesutarimų objektas tėra nelabai reikšmingos (arba, kaip jau leidau suprasti, reikšmingos neigiama prasme) aikštės įpaminklinimas. Taigi, autoriau – tu kurioje pusėje: už Vytį ar už kalvelę?

Laisvės karys“. Kauno miesto savivaldybės nuotrauka

Vytis man gražesnis. Darantis didesnį įspūdį. Iš esmės – įkvepiantis. Tiesa, kam – nelabai suprantu. Gal kovai su potencialiais agresoriais, grasančiais Lietuvos laisvei? Galbūt. Gal suteikiantis jėgų įveikti kasdienius sunkumus? Ko gero, ir tokią prasmę galima įžvelgti. Daug prasmių Vytyje galima įžvelgti. Laisvės kalva – daug mažiau iškalbinga.

Tačiau kartu Vytis ir atstumia. Visų pirma Vytis – vienas iš valstybės simbolių, iš esmės Vytis pats savaime yra paminklas. Vytis ant kiekvieno mūsų kišenėje turimo lietuviško euro, Vytis kiekvienoje mokyklos klasėje ar kabinete – visur jis yra abstraktus Lietuvos valstybės simbolis. Pastačius paminklą Vyčiui, logiškai reikėtų kelti klausimą apie paminklo Trispalvei ar Tautiškai giesmei statymą. Arba krepšiniui – kaip kas supranta.

Antra, mano nuomone, paminklas Vyčiui dvelkte dvelkia socialistiniu realizmu. Taip, perskaitėte teisingai. Socialistiniu realizmu – ta pačia pseudomenine doktrina, kurią idealu laikė sovietiniai ideologai. Bet palauk, autoriau: kas tau Vytis: amžinai paišinas (ir neblaivus) proletaras? O gal Vytis tau, autoriau, nevalyva grubi kolūkietė? Nei vienas, nei kitas. Tiesiogine prasme Vyčio paminklas neturi jokio socialinio užtaiso (kas būtų privaloma sąlyga soc. realizmo kūriniui) – tai grynai paminklas nacionaliniam simboliui (iš esmės paminklas paminklui). Tačiau savo estetika Vyčio paminklas primena soc. realizmo kūrinius. O be to – ir kontekstas: atsiminkite, kas stovėjo Lukiškių aikštėje sovietmečiu. Leninas. Ar Vytis – tai mūsų Leninas?

Trečia, tam tikros visuomenės grupės, aršiai kovojančios už Vytį, elgesys (dažniausiai pasireiškiantis išskirtinai niekinamu požiūriu į Laisvės kalvą ir visus jos šalininkus) – pagrindinė priežastis, atstumianti nuo Vyčio. Kovotojų už Vyčio paminklą radikalizmas – dvasia, kuri įkrauna Vyčio paminklui neigiamą prasmę. Įžeidimus ir atvirus grasinimus susidoroti Laisvės kalvos autoriui mėtę asmenys nėra vyčiai – kaip galbūt patys save norėtų įsivaizduoti – jie tiesiog padugnės. Nepakantumas kitai nuomonei, nesugebėjimas susitaikyti su garbingoje kovoje (manau, jog Lukiškių aikštės paminklo konkursas buvo garbinga kova) patirtu pralaimėjimu – tai nėra tos savybės, kurios turėtų būti siejamos su Vyčiu – kaip abstrakčiu kovotojo už laisvą ir klestinčią Lietuvą simboliu: „laisvė“ ir „klestėjimas“ čia nėra suvokiamas kaip tik galimybė kiekvienoje aikštėje statyti didingus paminklus valstybiniams simboliams.

Laisvės kalvos maketas. Sauliaus Žiūros nuotrauka

Vytis yra nugalėtojas. Vytis yra nugalėtojas, nes jis – mūsų laisvos valstybės simbolis: ne dėl to nugalėtojas, kad simbolis, bet dėl to nugalėtojas, kad simbolis laisvos valstybės. Laisvos. Kur galima turėti kitokią nuomonę. Kur galima Vyčio nepaversti stabu. Kur Vytis nėra Leninas. Kur Vyčio nebūtina statyti vienoje centrinių sostinės aikščių. Na, o jei aplinkybės susiklostys taip, kad Vytis Lukiškių aikštėje atsiras – tai nebebus Vytis. Tas paminklas bus kažkokiam abstrakčiam stabui, kurį prastūmė grupė agresyviai nusiteikusių asmenų, nelinkusių laikytis žaidimo taisyklių (omenyje turiu faktą, jog Laisvės kalva, kad ir nedideliu skirtumu, bet laimėjo Lukiškių aikštės paminklo konkursą) bei gerbti kitokias nuomones.

Man nepatinka Laisvės kalva, bet esu už ją. Ir šis jausmas stiprėja – kasdien vis labiau. Kiekvienas išsišokimas, kiekvienas išpuolis prieš šio, kol kas tik būsimo paminklo idėją, verčia susimąstyti apie tai, kad kovojantys už laisvės simbolį, patys nebūtinai yra kovotojai už Laisvę, o tuo tarpu kantriai kenčiantys įžeidimus ir grasinimus dėl garbingai pasiektos pergalės – galbūt jie ir yra tie tikrieji vyčiai?

Laisvės kalvos vizualizacija.

Laisvės kalvos vizualizacija.