Fragmentas. Giovanni di Mone Cassai (Masaccio) 1401–1428 m.

    Atėjus metui, kai turėjo būti atimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti. Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės linkui.

    Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Bet jis atsisukęs sudraudė juos.

    Jie pasuko į kitą kaimą.

Skaitiniai E1 (365)

Zch 8, 20–23: Daugel tautų ateis ieškoti Jeruzalėje kareivijų Viešpaties

Ps 87, 2–3. 4–5. 6–7. P.: Dievas su mumis – Emanuelis!


Komentaro autorė – Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

Jėzus siunčia pasiuntinius pirma savęs – kaip žinutę apie savo atvykimą, apie tai, ko reikėtų laukti. Ir mus siunčia lygiai taip – nebūtinai į oficialias misijas, bet ten, kur einam kasdien: į mūsų šeimas, bendruomenes, darbus, mokyklas, santykius, sudėtingas situacijas. Ir ten būdami esame žinia, ženklas to, kuris yra mūsų siuntėjas.

Kartais dėl to pasidaro baisu – kad ribotai perteikiu žinutę, esu neaiškus ženklas – nes Jėzaus žinia mus pranoksta. Tada kyla noras išsižadėti tos žinios, elgtis kaip patogu, „kaip reikia“. Kitais kartais kaip apaštalams kyla noras priversti aplinkinius priimti tą žinią (ar bent pritaikyti sankcijas už atmetimą), norisi įrodyti, kad mano pasirinkta žinia yra teisinga, svarbi. Jėzus labai mumis pasitiki ir dėl žinios paskelbimo ir dėl jos priėmimo, bet palieka visišką laisvę – neskelbti, nepriimti, nepasirinkti ir nebūti su Juo. Šiandien aš esu Jėzaus žinia – kokia?

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai