Unsplash.com nuotrauka

Kiekviena Bažnyčioje besituokianti pora per vestuvių apeigas viešai pasižada „pagal Dievo valią susilaukti vaikų“. Tačiau nėra taisyklių, kiek vaikų būtina pagimdyti – gali būti vienas, gali būti ir 19 (nejuokauju). Kaip reguliuoti šeimos dydį, Bažnyčia apsispręsti palieka pačiai šeimai. Popiežius Paulius VI enciklikoje „Humanae Vitae“ prieš 50 m. rašė, jog lytiniai santykiai, net ir nesiekiant (ar negalint) pastoti, yra gėris, nes „išreiškia ir stiprina vyro ir žmonos ryšį“ (HV 11). Bažnyčios požiūris šiuo klausimu nepasikeitęs iki šiol.

Tai sugriauna mitą, kad gẽros katalikės žmonos privalo nuolat gimdyti. Tačiau religingiems sutuoktiniams gali kilti klausimas – o tai ką daryti, jeigu norime mylėtis, bet vaikų mums jau užtenka (arba jiems dar ne laikas)? Juk prezervatyvai, kontraceptinės tabletės, nutrauktas lytinis aktas – visa tai Bažnyčia draudžia, nes laiko nemoraliomis priemonėmis. Kaip elgtis?

Išeitį Bažnyčia turi. Tai – natūralus šeimos planavimas (toliau – NŠP). Juo apibendrintai vadinami mokslu paremti gimimų reguliavimo metodai, kuriais naudojantis kiekvieną mėnesį stebimas ir nustatomas moters vaisingumas. Logika paprasta: jei nenorim susilaukti vaikelio – mylimės nevaisingomis dienomis, o jei norim – vaisingomis. Bažnyčia šio metodo nelaiko kontracepcija, kadangi jį taikant nesukuriamos jokios dirbtinės kliūtys normaliam seksui įvykti – vyras ir žmona tiesiog pažįsta Dievo duotą biologinį moters mechanizmą ir kaip dovana džiaugiasi nevaisingu periodu.

NŠP mokytojai teigia, kad tai yra patikima, išbandyta pasaulyje, itin malonu (nes nereikia nutraukti mylėjimosi ar naudoti prezervatyvo), galų gale – pigu: pavyzdžiui, simptoterminiam metodui tereikia A4 formatu atspausdintos lentelės ir termometro.

Atrodo – tik imk ir naudokis šiuo mokslo pasiekimu. Ir vis dėlto NŠP savo gyvenime taiko tik menka dalis katalikų šeimų. Kodėl?

Kaip J. Ratzingeris gelbėjo katalikų lovos reikalus

Prieš kelias dienas išgirdau istoriją, apie kurią, lažinuosi, dar nebuvot girdėję.

Popiežiui Pauliui VI nebuvo lengva. Jam teko vadovauti Katalikų Bažnyčiai tuo metu, kai Vakaruose įsiliepsnojo seksualinė revoliucija. 1960 m. JAV ir 1961 m. Europoje pradėta platinti hormoninė kontracepcija sukėlė sprogdinamą poveikį – ši priemonė leido pradėti lytinius santykius ne santuokoje ir nesibaiminant pasekmių. Tuo laikotarpiu prezervatyvai dar nebuvo labai patikimi ir paplitę. O tabletės tartum suteikė „išsilaisvinimą“ nuo santuokinių pančių.

Katalikai sutriko: ar mums galima vartoti tokias tabletes – kad ir santuokoje? Tikintieji kreipėsi į popiežių, prašydami, kad jis išaiškintų, ką apie šią naujovę sako Bažnyčia. Dalis katalikų vylėsi, kad teologai į tai pažiūrės teigiamai.

Klausimas buvo sprendžiamas metų metus. Sušaukta ekspertų komisija, kuri peržvelgė Bažnyčios mokymą. Galų gale, 1968 m., Paulius VI išleido encikliką „Humanae Vitae“, kurioje aiškiai pabrėžė, kad kelią gyvybei užkertantis kontraceptinis gyvenimo būdas nėra tinkamas katalikui. Tokias išvadas tikintieji priėmė nevienodai: vieniems atsakymas tiko, kitus nuvylė, treti – visai paliko Bažnyčią.

Būsimasis popiežius Josephas Ratzingeris. Pinterest.com nuotrauka

Dabar įdomioji dalis: tuometinis Tiubingeno universiteto profesorius Josephas Ratzingeris, vos pasirodžius enciklikai, suprato, kad reikalai rimti – ir nedelsdamas kreipėsi į Vokietijos vyskupus. Garsus teologas buvo susirūpinęs: „Žiūrėkit, Bažnyčia išsakė aiškią poziciją dėl kontraceptikų. Bet to neužtenka! Negalime vien tik sakyti, kad tai draudžiama – reikia katalikų šeimoms kaip nors padėti. Ką darome?“

Vyskupai išgirdo būsimojo popiežiaus žodžius – ir įkūrė NŠP darbo grupę, perdavę šią sritį kuruoti Maltos ordinui. Šis savo ruožtu subūrė mokslininkus, kurie ėmė formuluoti taisykles, pradėjo didžiulį mokslinį projektą. Specialistams nereikėjo pradėti nuo nulio – kai kurie NŠP metodai buvo taikomi toje pačioje Vokietijoje dar nuo 1930 m., tad dabar reikėjo tą metodiką tobulinti. Projektas tęsiasi iki šių dienų – vokiečiai tobulina vadinamąjį simptoterminį NŠP metodą. Jo mokymo centrų jau yra visame pasaulyje, o už tokią „pagalbą“ katalikų poros gali dėkoti Benediktui XVI. 

NŠP mitų griovėja

Šią istoriją man papasakojo Elena Kosaitė-Čypienė – NŠP ekspertė, minėtosios Vokietijos mokyklos atstovė. „Manau, kad vokiečiai šią sritį tyrinėja rimčiausiai pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacija cituoja jų tyrimus, šie žmonės daugybę metų tobulina savo metodiką, pastebi tendencijas ir, jei reikia, keičia taisykles“, – sako pašnekovė. Ji priduria, kad Vokietijoje į NŠP tyrimus investuoja tiek Bažnyčia, tiek ir šalies vyriausybė.

Jei jau prakalbom apie pačią E. Kosaitę-Čypienę – su ja susitiksite, jeigu sumanysite tuoktis Bažnyčioje ir privalomus ikisantuokinius kursus lankysite Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre. Lietuvoje yra kelios dešimtys NŠP mokytojų, tačiau Elena – turbūt labiausiai žinoma. „Per šituos kursus sužadėtiniams iš viso vedamos 8 paskaitos, dvi iš jų yra mano. Pirmojoje pristatau Bažnyčios požiūrį į lytiškumą, o kitoje – pateikiu įvadą į NŠP. Pasakoju privalumus, sakau žmonėms, kad tai mokslu pagrįsti metodai, kad tinkamai naudojamas NŠP – patikimiau už bet kurią kontracepciją, neigiu visokius mitus“, – sako ekspertė. Ji pasakoja, kad NŠP metodų yra daug, tačiau Vakaruose labiausiai paplitę šie: Kreitono modelis ir simptoterminis metodas.

Elena Kosaitė-Čypienė rankose laiko ką tik išleistą NŠP vadovėlį. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kreitono modelis paremtas gimdos kaklelio gleivių stebėjimu. Šio metodo žinomiausia mokytoja Lietuvoje yra Ingrida Vuosaitytė. Pasak E. Kosaitės-Čypienės, Kreitonas įgauna vis didesnį pagreitį, kadangi yra susietas su vadinamąja naprotechnologija – o ji taikoma kaip pagalba poroms, kurios negali susilaukti vaikų. Tačiau Kreitono modelis skirtas ir tiems, kurie nori reguliuoti gimimų skaičių.

„Bet kadangi pati esu simptoterminio metodo mokytoja – man atrodo, kad jis yra gerokai paprastesnis“, – juokiasi E. Kosaitė-Čypienė. Ir paaiškina, kas tai yra. Simptoterminio modelio skirtingų mokyklų yra nemažai, tačiau jas vienija bendras principas: kiekvieną dieną reikia stebėti moters gimdos kaklelio gleives ir bazinę kūno temperatūrą.

Vokietijos NŠP darbo grupė sukūrė savo simptoterminio modelio metodiką su prekės ženklu „Sensiplan“. Šiai mokyklai atstovaujanti lietuvė atkreipia dėmesį, kad, pradėjus naudoti NŠP, būtina laikytis vieno vienintelio metodo: „Kreitono modelis – toks pat visame pasaulyje, tuo metu su simptoterminiu metodu yra kitaip: dažnai atskiros valstybės turi savą metodiką. Todėl labai svarbu išsirinkti tinkamą mokyklą ir laikytis tik tos mokyklos taisyklių – nepainioti, nejungti skirtingų metodikų. Čia kaip su kelių eismo taisyklėmis – jei jų nemoki, nesėsk prie vairo.“

Unsplash.com nuotrauka

E. Kosaitė Čypienė akcentuoja dar keletą esminių NŠP taisyklių. Pirmiausia – tų dviejų įvadinių paskaitų per sužadėtinių kursus neužteks – norint tinkamai išmokti NŠP, būtina lankyti ir atskirą kursą pas mokytoją specialistą. Kursai nėra ilgi, jų reikia tik pačioje pradžioje (nebent vėliau kiltų papildomų klausimų). Internetas ar mobiliosios NŠP programėlės netinka – dar nėra sukurta tokios, kuri būtų 100 procentų patikima.

Antra – stebėti moters organizmą ir pildyti lenteles  iš pradžių gali atrodyti sudėtinga. Tam išties reikia pirminių pastangų. Todėl į šį procesą privalo įsitraukti abu sutuoktiniai – šitaip bus žymiai lengviau. „NŠP nėra vien tik moteriškas reikalas, – sako pašnekovė, – todėl kursų metu rengiame užsiėmimą ir vien tik vyrams atskirai. Jie tada išsikalba apie savo lūkesčius, baimes ir patirtis, diskutuoja, ką daryti tomis dienomis, kai tenka susilaikyti nuo mylėjimosi. Kalbame, kad lytiniai santykiai – dar ne viskas. Žmonėms rūpi ir kiti dalykai (pasimatymai, dovanos, pokalbiai ir t. t.), ir jei to nepatiria – jaučiasi nelaimingi. NŠP privalumas – jis mus priverčia meilę išreikšti visais būdais. Ir tai veikia! Sutuoktinius tai suartina. Kai sutinku žmones, kurie pas mane buvo apsilankę dėl NŠP, – matau, kad dabar jie vienas į kitą žiūri visišai kitaip.“

Lytiniai santykiai – ne gėda, o šventė

Rasa ir Matas Mizgiriai – kretingiškiai, santuokoje gyvenantys 15 metų. Jie savanoriauja Kretingos šeimos centre, vesdami paskaitas sužadėtiniams. Taip pat kalba „apie gerą lytinį gyvenimą“ jau susituokusioms poroms – tai vadinamojo „santuokos kurso“ dalis. „Mūsų pagrindinė mintis – Dievas džiaugiasi sutuoktinių gerais lytiniais santykiais, – pasakoja Rasa. – Ir tai nesusiję su kalte, primetama iš mus supančio informacinio lauko. Gyvename pornografinėje visuomenėje, mus visus tai veikia, tad dažnai esame linkę apie tai kalbėti nuleistomis akimis – lyg tai būtų savaime nešvaru.“ Mizgiriai katalikų šeimoms bando įrodyti, kad lytiniai santykiai nėra purvinas reikalas, ir kviečia nusimesti gėdą. Pasak Rasos, kai tai įvyksta – tada sutuoktiniai gali kur kas labiau atsiverti ir džiaugtis vienas kitu.

Matas ir Rasa Mizgiriai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kretingiškių šeima žmonėms pasakoja ir apie NŠP. Simptoterminį metodą jie pradėjo taikyti prieš 2 metus. Iki tol jie, radę informacijos internete, skaičiuodavo vaisingumo ciklo dienas. „Dar iš mokyklos laikų žinojau, kad prieš mėnesines yra nevaisingas laikotarpis. Tai ir laukdavome, tik nežinodavome, kiek tiksliai nevaisingų dienų turim“, – sako Rasa. Šis metodas pasiteisindavo – pora planuotai susilaukė 3 vaikų (tik pats pirmasis buvo neplanuotas), po kiekvieno gimdymo darydama 3 metų pertrauką.

Vis dėlto NŠP mokytojai šio „mėnesinių laukimo“ metodo nerekomenduotų – nes beskaičiuojant dienas galima apsirikti ir „pataikyti“ mylėtis vaisinguoju laikotarpiu. Kitas trūkumas – neturint konkrečios informacijos apie bazinę kūno temperatūrą ir gimdos kaklelio gleives, „prarandama“ nemažai nevaisingų dienų, kuriomis galima drąsiai mylėtis (o taikant NŠP, dienų, kai tenka susilaikyti nuo lytinių santykių, vidutiniškai būna 9–12 per moters menstruacinį ciklą).

Visa tai suprato ir Mizgiriai, tad nutarė iš E. Kosaitės-Čypienės mokytis simptoterminio metodo. „Supratom, kad reikia normaliai išmokti, o ne savamoksliškai. Buvo įdomu konkrečiau pažinti tą metodą. Paaiškėjo, kad jis sudėtingesnis negu įsivaizdavome“, – juokiasi Matas. Mokymus jie lankė, kai Rasa laukėsi ketvirto vaiko. Kai praėjus kuriam laikui po gimdymo pradėjo atsistatyti vaisingumas, pora ėmė rimtai taikyti NŠP. „Pogimdyvinis laikotarpis yra sudėtingesnis, reikėjo pusmečio, kol įvaldėme metodą. Įprastomis sąlygomis viskas kur kas paprasčiau“, – pasakoja Rasa. „Iki tol pagal tas griežtas taisykles mūsų „šventės“ buvo žymiai retesnės“, – vėl nusijuokia Matas.

Matas ir Rasa Mizgiriai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tačiau šiandien Mizgiriai dėl NŠP jokių problemų neturi. Patirtį, taikant šį metodą, Rasa palygina su kelione: jeigu nori pažinti Europą – neužtenka trumpo pabuvimo ar praskridimo lėktuvu. Reikia ten keliauti, vaikščioti, bendrauti su vietiniais gyventojais. „Kai naudoji kontracepciją – praskrendi virš žemyno, bet taip nieko ir nepažįsti. O taikant simptoterminį metodą, ilgainiui skrendi kaip lėktuvas (nes lengva ir paprasta), bet iš pradžių eini pėsčiomis. Ir atrandi didelį lobį – naują, dar tvirtesnį santykį su mylimu žmogumi.“

NŠP kritikai teigia, kad vyras ir žmona labiausiai nori mylėtis būtent vaisingomis dienomis – o kai ateina nevaisingas laikotarpis, lytinių santykių kokybė jau nebe ta. Tačiau kretingiškių patirtis – kitokia. „Kaip tik atsirado azartas laukti tų nevaisingų dienų, – sako Rasa, – nebuvo taip, kad jau nebegalėtume susivaldyti. Vaisinguoju laikotarpiu stengiamės nekurstyti aistros, bet vis tiek jaučiame didelį artumą. Žinome, kad vienas kito trokštame ir laukiame.“ Matas priduria: „Atsiranda aiški kasdienybės ir šventės perskyra.“

Kodėl dominuoja kontracepcija?

E. Kosaitė-Čypienė viliasi, kad tokių pavyzdžių kaip Rasos ir Mato atsiras kur kas daugiau. Vis dėlto daugelis save katalikiškomis vadinančių porų Lietuvoje nenaudoja NŠP – šitaip nesilaikydami Bažnyčios mokymo ir, tikėtina, eidami į kompromisus su savo sąžine (nes mylėtis juk vis tiek norisi). Tą ekspertė pastebi ir iš savo patirties: kasmet Vilniaus arkivyskupijos sužadėtinių kursuose apsilanko 4000 žmonių – didžiausias srautas Lietuvoje. Iš jų NŠP mokymus vėliau pasirenka vidutiniškai 50 porų. Tik 2,5 procento. „Taip yra visur, – tikina pašnekovė, – pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose NŠP naudoja 1,5 proc. vaisingų porų. Laikoma, kad tai jau daug.“

Kodėl tokie maži skaičiai? Juk, perfrazuojant reklamas, NŠP subalansuotas ne tik katalikams – mokslo pasiekimai neskirsto žmonių pagal religinius įsitikinimus. Specialistė įvardija keletą priežasčių. Pirmoji – labiau „išorinė“: kartu gyvenančios poros menkai težino apie NŠP, nes šią informaciją užgožia (ir patį NŠP metodą menkina) kontraceptinių priemonių sklaida. „Kontracepcija duoda pinigus. Ir tą daro nuolat. Tuo metu NŠP naudotojai yra grėsmė toms pajamoms. Be to, jie dar ir skleidžia žinią, kad NŠP – veiksminga. Todėl kontraceptikų platintojai tokius žmones bando „eliminuoti“, skleisdami melagingą žinią apie NŠP. Net ir Lietuvoje yra keli tie patys žmonės, kurie rašo straipsnius kontracepcijos temomis, ir visada „lyg tarp kitko“ pamini NŠP – kad tai esą sudėtinga, neefektyvu, reikia ypatingų sąlygų... Žmonėms visos šios žinutės nuolat „kapsi“ į galvą, jie tai priima kaip tiesą – ir patys nebesigilina“, – įsitikinusi E. Kosaitė Čypienė.

Cathopic.com nuotrauka

Kita pašnekovės įvardijama priežastis – NŠP reikia sąmoningumo. Pagrindinis šio metodo trūkumas – negali mylėtis kiekvieną mielą dieną. Tenka išlaukti. Be to, kaip minėta, iš pradžių reikia skirti laiko ir pastangų, norint pažinti savo vaisingumo ciklą. Dalis katalikų to išsigąsta, manydami, jog, jei nėra matematikos profesoriai – nesugebės tinkamai užpildyti ciklo stebėjimo lentelių ir perprasti sistemos. Pasak specialistės, tokia baimė visiškai nepagrįsta. Tačiau NŠP tikrai nepavyks naudotis tiems žmonėms, kurių lytiniai partneriai vis keičiasi, arba jei poroje nebus stipraus tarpusavio ryšio. Pasitikėjimas vieno kitu, bendradarbiavimas taikant NŠP – privalomi dalykai.  

Trečias veiksnys, kuris gali trukdyti NŠP populiarumui – geografinis. Nors sužadėtinių kursai (kuriuose supažindinama su NŠP) vyksta visoje Lietuvoje, profesionalių mokytojų užsiėmimai galimi tik Vilniuje ir Kaune. Tiesa, Kreitono modelio mokytoja I. Vuosaitytė poras konsultuoja ir nuotoliniu būdu; tuo metu E. Kosaitė-Čypienė sako, kad, norint išmokti taikyti jos populiarinamą simptoterminį metodą, reikia gyvo susitikimo su žmogumi. Galbūt toms šeimoms, kurios gyvena atokiau nuo didmiesčių, pernelyg sudėtinga atvykti į NŠP mokymus? O gal kiti tiesiog... tingi?

Kad ir kaip būtų, E. Kosaitė-Čypienė nusiteikusi optimistiškai: NŠP asociacija Lietuvoje ką tik išleido knygą „Natūralu ir patikima. Praktinis vadovas“ – apie tai, kas yra simptoterminis metodas, kaip jis veikia ir kaip juo taisyklingai naudotis. Tikimasi, kad šis leidinys (kuris bus dalinamas šeimos centrams ir kurį bus galima užsisakyti internete) neapsisprendusioms poroms padės įveikti tris aukščiau išvardytus sunkumus: suteiks patikimos informacijos, įrodys, kad NŠP gali naudotis kiekvienas – nes tai nėra raketų mokslas – bei paskatins netingėti pasikonsultuoti su ekspertais. Be to – pirmąkart Lietuvoje išleista ir pratybų knyga, kuri turėtų dar labiau palengvinti visą procesą. „Anksčiau žmonės guosdavosi, kad jiems trūksta mokymosi įrankio. Tad ir išleidom vadovėlį, kuris nuostabiai pritaikytas šiuolaikiniam žmogui. Kaip ir pratybos, kuriomis galima pasitikrinti turimas žinias. Pradiniai NŠP mokymai ir toliau lieka privalomi, bet knyga ir pratybos labai padės kasdienybėje – net ir pabaigus mokymus“, – tikina pašnekovė. Ji sako, kad ir kitų iniciatyvų atsiranda vis daugiau – pavyzdžiui, Vilkaviškio šeimos centras rengia projektą, kuris dvylikai porų suteiks galimybę nemokamai dalyvauti NŠP mokymuose. „Nepraleiskit tokių progų, – kviečia NŠP mokytoja, – tikrai norėtųsi daugiau tikinčiųjų aktyvumo visoje Lietuvoje.“

Pexels.com nuotrauka

Daugiau žinių reikia ir kunigams

Nors NŠP Bažnyčioje yra visiškai priimtina gimdymų reguliavimo priemonė – šio metodo įvaizdžiui neretai kenkia... patys Bažnyčios atstovai. Pasak E. Kosaitės-Čypienės, švietimo čia itin trūksta dvasininkams. „Bažnyčios, kaip organizacijos, moralinį ar finansinį palaikymą, jaučiu visada, – sako specialistė, – ypač iš arkivyskupo Gintaro Grušo. Tas pats NŠP vadovėlis išleistas tik su religinių fondų pagalba. Tačiau ko labai trūksta šioje sklaidoje – kunigų žinojimo, kas tai yra per dalykas. Visiški vienetai kunigų supranta apie NŠP. Vieni dar yra kažkur girdėję, jog Bažnyčia tai palaiko – tačiau yra ir tokių, kurie netgi nepritaria šiam metodui... Nes tiesiog nežino, kas tai yra.“ E. Kosaitė-Čypienė juokiasi, prisimindama istoriją, kai kunigų seminarijoje vedė užsiėmimus klierikams: „Kai užsiminiau apie NŠP, buvo tokių, kurie pasakė: ‚Jūs ką, juokaujat?! Kaip mes jauniems žmonėms pasakysim, kad reikės susilaikyti nuo lytinių santykių?‘ Aš į juos žiūriu ir galvoju: ‚Nu kaip pasakyt? Gal per savo pavyzdį?..“

Atrodytų – o kam gi kunigui reikia apie tai žinoti, jei jis pats lytiškai nesantykiauja (o ir neturėtų to daryti)? Pašnekovė atsako, kad Bažnyčioje dvasininkai vis dėlto yra autoritetai – jie sako pamokslus, kalba žiniasklaidoje, sutuoktiniai pas juos ateina išpažinties ar dvasinio pokalbio. Ir kai žmonėms kyla moralinių klausimų apie lovos reikalus – Bažnyčios požiūrio apie tai neišmanantis kunigas gali prikalbėti nesąmonių. „Kai kurie išsigąsta ir žmones siunčia pas mane, – juokiasi E. Kosaitė-Čypienė, – bet kartais būna labai keistų patarimų sutuoktiniams... Labai daug klaidingų įsivaizdavimų turi katalikai – tarp jų ir kunigai.“

Pixabay.com nuotrauka

Vis dėlto E. Kosaitė-Čypienė ir į šitą situaciją žiūri viltingai. Artimiausiu metu ji ketina siūlyti Vilniaus kunigų seminarijoje paskirti keletą valandų, kad būsimi dvasininkai susipažintų su NŠP. Kartu ekspertė pabrėžia, jog Bažnyčia – ne vien kunigai: NŠP naudą turėtų garsinti tos šeimos, kurios šį metodą sėkmingai taiko. Kas, tiesą sakant, pamažu ir vyksta. „Kuo daugiau šeimų apie tai liudys, tuo labiau ši žinia sklis.“

Džiaugsmingų liudijimų jau girdi Rasa ir Matas Mizgiriai. Jie pastebi, kad sutuoktiniai, pradėję taikyti NŠP, tampa kur kas džiaugsmingesni, jaučiasi išsilaisvinę iš sąžinės priekaištų ir baimių. Rasa prisimena: „Šią vasarą buvo kūno teologijos stovykla. Priėjo moteris, turinti du vaikus, abu su vyru praktikuojantys katalikai. Ji sako: ‚Užsidegiau noru gyventi pagal NŠP!‘ Kita pažįstama pora taip pat atsivėrė: ‚Gyvenom su nutrauktu lytiniu aktu, dabar norim NŠP‘. Mes patys, kiek galim, apie tai kalbam, šviečiam žmones. Bet čia ir Dievo darbas – kad ta žinia pasiektų žmogaus širdį ir taptų praktika.“