Pranciškus Asyžietis, freska. Cimabue, XIII a.

Kai nusprendžiau parašyti apie Pranciškų Asyžietį, supratau įdomų dalyką, kurį anksčiau buvau pražiopsojęs: šis šventasis mane „persekioja“ jau 13 metų – ir nepaleidžia iki šiol. Katalikiško tikėjimo grožį pirmąkart pamačiau Zarasų rajone esančiame Baltriškių kaimelyje, kuriame įsikūrę Tiberiados bendruomenės vienuoliai; jie savo globėju pasirinkę šv. Pranciškų. Pats pirmasis vienuolis mano gyvenime, su kuriuo, taisydami klebonijos stogą, kalbėjomės apie tikėjimo dalykus, buvo vardu... Pranciškus. Šiandien jis – bendruomenei įsipareigojusių šeimų (kurioms priklauso ir mūsų šeima) dvasinis vadovas.

Atvykus studijuoti į Vilnių, su būsima žmona pradėjom lankyti Bernardinų bažnyčią. Šv. Mišių grožis ir įkvepiantys vienuolių pranciškonų pamokslai pamažu stiprino tikėjimą. Šv. Pranciškaus vedimą patyrėm ir lankydami Tiberiados bendruomenės dvasingumu paremtą jaunimo maldos grupę.

Vienas įspūdingiausių nuotykių laukė Italijoje, kur su žmona ėjom 7 dienų piligriminį žygį pėsčiomis iš La Vernos pranciškonų vienuolyno į Asyžių. Ne tik aplankėm šv. Pranciškų, bet ir nelengvo žygio metu galutinai įsitikinau, jog mano žmona – pati šauniausia draugė.

Su kitais draugais buvom subūrę sunkiojo roko grupę. Repetuodavome Bernardinų bažnyčios rūsyje. Grupę pavadinom „Conventus“, nes kietai lotyniškai skamba, o ir reikšmė – susibūrimas. Tik vėliau vienas bičiulis man priminė, kad pranciškonų vienuolynai vadinami konventais...

Pirmasis mano gyvenime iš arti pamatytas popiežius? Be abejo, Pranciškus!

Na, ir naujausia darbovietė, globojama pranciškonų – „Bernardinai.lt“.

Per daug ir per svarbu, kad visa tai galėčiau vadinti tik atsitiktinumu. Tad šis tekstas šv. Pranciškaus minėjimo dieną tebūna kukli padėka už tokį įdomų jo vedimą.  

Trileris su netikėta pabaiga

Negerai, kai skambina vidury nakties. Tai gali reikšti tik viena: yra bėdų.

Taip buvo ir tą naktį, kai paskambino draugė: „Simonai, ką daryti, pas mus rekolekcijose apsėdo vieną vaiką! Kriokia nesavu balsu, urzgia, tamposi...“ Ką gi daryti? Skambinu egzorcistui, bet tas neatsiliepia. Gal kreiptis į vyskupą (nes buvau skaitęs, kad bet kuris vyskupas savaime yra egzorcistas)?  Bet neturiu jokio kontakto... Taigi, padėti niekuo negalėjau. Kitą dieną man papasakojo, kad viskas baigėsi laimingai – vaikas nurimo, žmonės visą naktį meldėsi. Bet šitas įvykis nemenkai sukrėtė – net ir mane, tose rekolekcijose nebuvusį.

Todėl iškart apėmė negera nuojauta, kai, praėjus keleriems metams, kaimo mokyklos koridoriuje apie vidurnaktį vienas po kito pradėjo skambėti telefonai. Mano, paskui Vytuko, galiausiai – vienuolio br. Mišelio. Sulig trečiąja melodija išlindau iš miegmaišio. Opa – žmonos praleistas skambutis. Vadinasi, kažkas vyksta gretimame vaikų darželio pastate, kuriame miega merginos. Įsivaizduokit: L. Armstrongas telefone svajingai dainuoja „What a wonderful world“, o mes, prabudę paauglių žygio vadovai, jaučiamės lyg prasidėtų Trečiasis pasaulinis karas.

„Eikite su manimi, kas galite“, – prašo br. Mišelis. Kur čia negalėsi. Kol rengiamės, permąstau tai, ką Tiberiados bendruomenės vienuolis buvo pasakojęs apie praeitą paauglių žygį – vieną rytą kitam kaime į svečius atėjo vietinė chebra su pagaliais. Bandė pro langus lipti pas merginas, o mūsiškiai bernai irgi neatsiliko – name rado lentų su vinimis... Anie vis dėlto buvo stipresni – ir paskui sekė teismo procesas, pasibaigęs tuo, kad vienuoliai chuliganams atleido. „Na ką, – galvoju, – muštynėse dar nesu dalyvavęs. Viskam pirmas kartas.“

Br. Mišelis de Mulaneur (Tiberiados bendruomenė). Tiberiade.lt nuotrauka

Vaizdelis nieko gero nežada. Šalia darželio automobilyje, garsiai pasileidę bumčiką, sėdi pacanai. Merginų vadovė Kristina br. Mišeliui pranešė, kad jie šviečia su prožektoriais ir barškina į langus, kviečia išeiti laukan. Br. Mišelis įspėja: „Kalbėsiu aš.“ Gerai, neprieštaraujam.

„Labas vakaras, – visiškai taikiu ir net kiek nuolankiu balsu lietuviškai kreipiasi belgas vienuolis, – Mano vardas brolis Mišelis. Vyksta paauglių žygis, mes čia laikinai apsistojom. Ar galėtumėt netriukšmauti? Labai norim miego, mums reikia pailsėti.“ Anų išraiškos pasikeitė iškart: „Ooo, tai jūs čia būkit, būkit! Gerai, aišku!“ Ir pamojavę išvažiavo.

Šis nutikimas man iki šiol primena fantastinio filmo scenarijų. Matot, br. Mišelis šiaip – karštakošis. Šis belgas nėra ramus kaip belgas. Tad jau buvau nusiteikęs, kad bus riesta. Ir tikrai –  jei į vietinius būtume kreipęsi kiek griežčiau (o tam turėjom visas teises) – turbūt žygį būtume užbaigę turėdami mažiau dantų. Bet br. Mišelis susivaldė ir pačiu laiku parodė... pranciškonišką pavyzdį. Jis ėjo su taika. Ir būtent šis  paprastas epizodas man padeda atsakyti į klausimą, kodėl šv. Pranciškus taip žavi pasaulį ir kartu mane patį. Jo asmuo mus užkrečia taika – su Dievu, artimu ir visa kūrinija. Ir taip pat – palengvina tikėjimą amžinuoju gyvenimu. Pabandysiu paaiškinti, kodėl.  

Istorija apie vilką? Gal labiau apie dangų

Paimsiu pavyzdį iš daugeliui žinomos knygos „Šv. Pranciškaus žiedeliai“, kurioje rašoma apie pirmuosius pranciškonus. Viena man labiausiai patinkančių istorijų – apie šv. Pranciškų ir vilką. Pamenat? Jei ne – trumpai priminsiu: Italijos miestelio Gubijo gyventojus ėmė puldinėti ir žudyti didžiulis piktas alkanas vilkas. Taip įbaugino žmones, kad šie net nebedrįso išeiti už miesto vartų.  Pranciškui pagailo vietinių, ir jis nusprendė su vilku susitikti veidu į... snukį. Miestelėnai, be abejo, bandė vienuolį atkalbėti nuo tokios avantiūros. Tačiau Pranciškaus vilkas nepuolė – tik klusniai atsigulė prie jo kojų, išklausė moralą apie pridarytas baisybes ir, nuleidęs galvą, vilkiškai pasižadėjo nebepulti žmonių – padavė šventajam leteną. O išgelbėti Gubijo gyventojai įsipareigojo kasdien tiekti ėdesį naujai atgimusiam žvėriui.

Ši istorija gali atrodyti naivokai. Galime ją perskaityti tiesiog kaip smagią pasaką apie riterį: atėjo, visus išgelbėjo, valio. Bet kiekvienoje pasakoje slypi gilesnės prasmės, o šioje – Gubijo vilko – istorijoje matau, kad teksto autorius mums perteikia dvi esmines žinias: apie dangaus karalystę ir taiką su Dievu.

šv. Pranciškus ir Gubijo vilkas. Sylvanijos (Ohijo, JAV) pranciškonių vienuolynas.

Sistersosf.org nuotrauka

Įspūdingai taikingas šv. Pranciškaus ryšys su kūrinija yra tapęs vienuolio „vizitine kortele“ – daugelis esame matę religinių paveikslų, kur šventasis vaizduojamas su paukšteliais ar kitais gyvūnais. Kodėl tai yra svarbu? Nes „primena“ biblinę pradžią, kai, Dievo žodžiais tariant, „viskas buvo gera“. Šv. Pranciškus savo pavyzdžiu mus „nukelia“ į tą paslaptingą aukso amžių, kai žmogus ir gamta gyveno harmonijoje, nes dar nebuvo paveikti tos katastrofos, kurią Bažnyčia vadina gimtąja nuodėme. Tačiau tai ne viskas. Kas svarbiausia – šv. Pranciškus savo pavyzdžiu „parodo“ krikčionių laukiamą ateitį: Bažnyčia tiki, kad laikų pabaigoje visas regimas pasaulis Dievo bus atkurtas iš naujo – ir jame (kaip ir „pradžioje“) nebeliks nuodėmės, blogio, smurto ir susipriešinimo. Kol kas ne tik žmonija, bet ir visa kūrinija, laukdama galutinio atpirkimo, „tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22). Tačiau apkabinęs „brolį Vilką“ šv. Pranciškus įkvepia vilties ir bent maža dalimi išpildo nuostabius Izaijo pranašystės žodžius:

„Tada vilkas viešės pas avį. Leopardas glausis su ožiuku. Veršis ir liūtas ganysis kartu - juos prižiūrės mažas vaikas. Karvė ir lokys bus kaimynai, kartu gulės jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus kaip jautis. Kūdikis žais prie angies lindynės, mažylis kiš ranką į gyvatės urvą. Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai, nei jokiai niekšybei, nes žemė bus kupina Viešpaties pažinimo, tarsi jūros vandenų apsemta” (Iz 11, 6–9).

Šv. Pranciškus visais amžiais suteikia vilties, kad Dievo karalystė ateina ir kad iš dalies jau yra įmanoma. Iš esmės visi šventieji tai liudija, tačiau Pranciškus Asyžietis šią tikėjimo tiesą skleidžia suprantamiausiai. Manau, kad tą nori pabrėžti ir „Žiedelių“ autorius. Grįžkime į Gubijo vilko istoriją: šventasis miestelio gyventojus įspėja, jog Dievas leido vilkui varginti žmones, kad šie atgręžtų žvilgsnius į savo pačių nuodėmes ir grįžtų prie Dievo: „... jeigu jau vienas nedidelis žvėris kelia tokį siaubą ir nerimą didžiulei miniai, kur kas labiau jie turėtų bijoti pragaro.“ Tai nėra sausas gąsdinimas – šioje istorija simboliškai matyti, koks yra gyvenimas be Dievo ir su Dievu. Pragaras – tai tartum miestelio gyventojų užsidarymas tarp vidinių sienų, nuolatinis nerimas, mirties baimė. Netgi drįsčiau teigti, kad vilko sudraskyti žmonės nurodo į nuodėmių sunaikintas sielas. Tuo metu visai kas kita yra dangus: jam „atstovaujantis“ šv. Pranciškus net ir laukinėje gamtoje (rojaus sodo simbolis?) jaučiasi savas, jis yra laisvas, bebaimis, atviras Dievui ir pasauliui. Pikti žvėrys (nuodėmės) jam nieko negali padaryti. Visa tai skaitau ir tartum girdžiu, kaip pranciškonai gudriai klausia: „Na, tai kurio gyvenimo nori?“

Pranciškus Asyžietis.

Unsplash.com nuotrauka

Daugiau nei hipis

Tačiau to dar neužtenka. Reiktų atkreipti dėmesį, kad  „reklamuodamas“ amžinąjį gyvenimą ir atbaigtą žmoniją, šv. Pranciškus Gubijo vilko istorijoje rodo absoliučiai taikingo asmens pavyzdį. Taika yra Dievo karalystės dalis ir sąlyga – ką matėme iš Izaijo pranašystės.

Šv. Pranciškų kas nors galėtų priskirti hipiams ar pacifistams. Neabejoju, kad šventasis su jais rastų bendrą kalbą, tačiau esu įsitikinęs, kad jo „pacifizmas“ slypi kitur. Pažvelkime į „Žiedelius“, kuriuose randame atsakymą, kodėl vienuolis be jokio ginklo išėjo pas vilką: „Šv. Pranciškus visas viltis sudėjo į Viešpatį Jėzų Kristų, kuris yra visų tvarinių šeimininkas.“

Šv. Pranciškaus taika su kūrinija – tai visų pirma taika su Dievu. Tik toji taika šventąjį įgalina nebijoti susitikti su nuožmiu žvėrimi. „Žiedelių“ autorius sako, kad dangaus karalystę primenantys stebuklai kyla ne iš paties vienuolio, bet iš Dievo. Jei nori patirti tikrą, laisvės pripildytą gyvenimą – pirmiausia susitaikyk su Dievu, priimk Jo valią ir ją vykdyk. Taip gimsta taika, kuri tada jau veda į taikų santykį su Dievo kūriniais, jų supratimą. Šv. Pranciškus žinojo, kad toks santykis – vienintelis teisingas. Manau, tą suprato ir br. Mišelis, vesdamasis mus gelbėti merginų.

Vietoje epilogo

Simboliška, kad šv. Pranciškaus, Kūrinijos globėjo, dieną minime tuo metu, kai pasaulis garsiai kalba apie klimato kaitos keliamas grėsmes. Džiugu, kad tam tampa neabejingi  ir katalikai, o popiežius išleido encikliką apie rūpinimąsi Žeme ir joje gyvenančiais žmonėmis.

Galbūt tikintieji šiame kontekste iš naujo atras šv. Pranciškų. Jei taip – labai norėtųsi, kad nepamirštume minėtos tikėjimo tiesos, kuria gyveno šventasis – Viešpats yra visos kūrinijos šeimininkas. Jam rūpi Žemė. Tad Jis padės (jei tik patys norėsim ir prašysim) darbuotis planetos labui. Toks „pranciškoniškas“ požiūris tikinčiuosius galėtų apsaugoti nuo nevilties, žmonijos niekinimo ir kitokių kraštutinių reakcijų.