Kardinolas Robert Sarah. Facebook nuotrauka

Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos prefektas, kardinolas Robertas Sarah praėjusią savaitę, rugsėjo 28-ąją, šventė savo kunigystės 50-metį ir vyskupystės 40-metį. Jis aukojo Mišias Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, ir skaitė homiliją, kurios ištraukos apie kunigystę buvo cituojamos katalikiškoje žiniasklaidoje.

Kunigas – kitas Kristus ir pats Kristus

Jei kunigas sutinka būti nukryžiuotas su Kristumi, jei yra pasiruošęs kartu su šventuoju Pauliumi sakyti „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 19), tuomet jam suteikiama dieviška galia švęsti Eucharistiją ir ištraukti žmones iš nuodėmės ir mirties vergovės, padaryti jais šio dieviškumo dalininkais, kalbėjo gvinėjietis kardinolas. Jis citavo šventąjį kunigą, organizacijos „Opus Dei“ įkūrėją Josemaria Escrivą, sakiusį, kad kryžius yra kunigiškos egzistencijos ramstis.

„Mišių metu kunigas yra arčiausiai Ostijos ant patenos ir taurėje, jis iš tikrųjų yra prieš ir kartu su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Jėzus žvelgia į jį ir jis žvelgia į Jėzų. […] Kasdien per Mišias kunigas veidas į veidą sutinka Jėzų Kristų, ir tą akimirką jis susitapatina su Kristumi, tapdamas ne tik Alter Christus, kitu Kristumi, jis iš tikrųjų yra Ipse Christus, pats Kristus. Jis supranta esąs apgaubtas paties Kristaus asmens, ypatingu sakramentiniu būdu sutapatintas su aukščiausiuoju ir amžinuoju Kunigu (remiamasi popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika „Ecclesia de Eucharistia“ apie Eucharistijos santykį su Bažnyčia.)

Vėl šv. Josemaria: „Visi kunigai – nusidėję ar šventi – aukodami šventąsias Mišias nebėra savimi. Jie tampa Kristumi, atnaujinančiu dievišką Kalvarijos auką ant altoriaus.“ Iš tiesų prie altoriaus aš nekontroliuoju nieko, net šios Eucharistijos, dėl kurios šiandien čia susirinkome. Nors ir nesu vertas, Jėzus iš tiesų yra manyje, aš esu Kristus – koks bauginamas teiginys! Kokia baisi atsakomybė! Jis verčia mane drebėti iš siaubo, bet yra teisingas. Prie altoriaus esu Jo vardu ir Jo vietoje. Aukoju duoną ir vyną in persona Christi, atidavęs Jam savo kūną, balsą, vargšę širdį, daug kartų nuodėmių suterštą, kurią prašau Jo išgryninti.“

Kardinolas Sarah kalbėjo, kad visų krikščionių ir ypač kunigų vidinis gyvenimas turi remtis kryžiumi, Eucharistija ir Mergele Marija. Per kryžių gimstame dieviškajam gyvenimui, be Eucharistijos negalime gyventi, o Mergelė Marija kaip motina prižiūri ir moko mus augti tikėjimu.

„Gimiau varganoje, skurdžioje aplinkoje, panašioje į Nazareto, animistinėje, pagoniškoje kultūroje, o Jis padarė mane krikščioniu, kunigu ir vyskupu. Per krikštą ir kunigystės šventimus Jis iš nieko padarė mane savo nuolankiu tarnu ir mylimu sūnumi“, – sakė jis.

R. Sarah gimė 1945 m. Gvinėjoje, buvusioje prancūzų kolonijoje, neseniai atsivertusių krikščionių šeimoje. Kunigu tapo tuomet, kai šalį valdė kruvinas marksisto Ahmedo Sékou Touré režimas, persekiojęs Katalikų Bažnyčią. Sulaukęs 34-erių R. Sarah tapo jauniausiu pasaulyje vyskupu. 2001 m. Jonas Paulius II jį pakvietė į Romą dirbti Tautų Evangelizavimo kongregacijoje, o po devynerių metų Benediktas XVI jį pakėlė į kardinolus. Nuo 2014 m. popiežiaus Pranciškaus potvarkiu jis vadovauja Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijai.

Mišios Šv. Petro bazilikoje. Evandro Inetti / CNA-EWTN nuotrauka
Mišios Šv. Petro bazilikoje. Evandro Inetti / CNA-EWTN nuotrauka
Mišios Šv. Petro bazilikoje. Evandro Inetti / CNA-EWTN nuotrauka
Mišios Šv. Petro bazilikoje. Evandro Inetti / CNA-EWTN nuotrauka

Bažnyčia krizėje, nes pamiršo Dievą

Katalikiška žiniasklaida pastaruoju metu skyrė dėmesio šiam 75-uosius gyvenimo metus einančiam kardinolui ir dėl rugsėjo 13 d. portale „National Catholic Register“ publikuoto interviu. Ganytojas atsakinėjo į vatikanisto Edwardo Pentino klausimus apie netrukus pasidėsiantį Amazonijos sinodą, liturgiją, kontroversijas Bažnyčioje ir naują, kovo mėnesį pasirodžiusią kardinolo knygą „Le soir approche et déjà le jour baisse“ (liet. „Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti“).

Autorius teigė, kad knyga yra jo, kaip ganytojo ir kunigo, širdies šauksmas, matant nesutarimuose ir sumaištyje esančią Bažnyčią, Evangelijos ir katalikų mokymo nepaisymą, ignoruojamą ar niekinamą Eucharistiją, apleistus ir drąsos netekusius kunigus, atšalusius tikinčiuosius. Esminė knygos mintis primena popiežiaus emerito Benedikto XVI įžvalgas apie seksualinio išnaudojimo krizę Bažnyčioje. Teigiama, kad Bažnyčios šiandien išgyvenamą krizę, ypač Vakaruose, sukėlė Dievo pamiršimas, tikėjimo nuosmukis realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje.

Knygos pavadinimas yra citata iš Evangelijos pagal Luką, kai mokiniai iš Emauso prašo Jėzaus: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Pasak autoriaus, tai yra vilties blyksnis, nes žinome, kad po to Jėzus pasirodė apaštalams. Tačiau apskritai jis pateikia niūrų vaizdą – Vakarų civilizacija byra. Lygiai kaip IV a. romėnai matome barbarus imant valdžią, tik barbarai yra ne už mūsų miestų sienų, o tarp mūsų, sako kardinolas. „Tai tie asmenys, kurie atmeta savo žmogišką prigimtį, gėdijasi savo ribotumo, nori manyti esą demiurgai be tėvų ir be paveldo. Tai tikras barbarybė. Civilizuotas žmogus didžiuojasi ir džiaugiasi būdamas paveldėtoju.“ Visgi griūvant Vakarams ganytojas mato atgimimo ženklų – tai žmonės, kurių gyvenimo centre yra Dievas. Vienuolynai yra vilties salos. Krikščionys tėvai – šių dienų herojai, „mūsų amžiaus kankiniai“. Negalima pamiršti ir ištikimų kunigų, kuriems auka ant altoriaus yra pati svarbiausia, jie palaiko Bažnyčią patys to nežinodami.

Anksčiau jis yra išleidęs knygas „La Force du silence“ (liet. „Tylos jėga“) ir „Dieu ou rien“ (liet. „Dievas arba nieko“). Pasak paties autoriaus, naujausia knyga yra pastarųjų dviejų sintezė, parodanti rimtas pasekmes, kai žmogus apleidžia Dievą, bet sykiu patvirtinanti, kad Dievas žmogaus niekada neapleidžia.

Takus ateizmas

Anot kardinolo, Bažnyčiai reikalinga gili ir radikali reforma, turinti prasidėti kunigų širdyse ir elgesyje. Dievas ir maldos gyvenimas nebėra dvasininkų gyvenimo centre. Bažnyčia yra šventa, sako R. Sarah, tačiau mes neleidžiame šventumui peršviesti mūsų nuodėmių ir pasaulietinių rūpesčių.

„Knygos išvadose kalbu apie nuodus, kurio aukos visi esame – takaus ateizmo. Jis įsisunkia visur, netgi į mūsų, kunigų, kalbas. Jo paveikti prie tikėjimo prideriname iš esmės pagoniškus ir pasaulietiškus mąstymo ir gyvenimo būdus. Netgi esame patenkinti tokiu nenatūraliu sugyvenimu! Tai rodo, kad mūsų tikėjimas tapo takus ir nenuoseklus! Pirmiausia būtina širdžių reforma. Nebesudarinėti sutarčių su melu“, – kardinolas kalbėjo interviu.

Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos prefekto nuomone, prie įsivyravusio atsisakymo įsileisti Dievą į savo gyvenimą prisidėjo teologai, supriešinę tikėjimą ir religingumą. Pirmoji tikėjimo apraiška yra Dievo garbinimas, tačiau rožinis, piligrimystės, malda klūpant, pamaldumas šventiesiems, pasninkas buvo išjuokti kaip pusiau pagoniškos praktikos. Be konkrečių religinių nuostatų ir veiksmų tikėjimui gresia tapti iliuzija.

Lėkštas ir liūdnas pasaulis be šventumo

Kardinolas interviu atkreipė dėmesį į popiežiaus emerito drąsą rašyti, kad Bažnyčios krizė yra liturgijos krizė. „Švęsdama liturgiją, Bažnyčia grįžta prie savo šaltinio. Jos raison d’être yra gręžtis Dievop, visų akis kreipti į kryžių. Jei ji to nedaro, pastato į centrą save ir tampa nebereikalinga. Manau, kad Bažnyčios krizės priežastį simbolizuoja šis žvilgsnio orientacijos į kryžių praradimas. Vatikano II Susirinkimas mokė, kad „šventoji liturgija pirmiausia yra dieviškosios didybės garbinimas“. Mes ją padarėme lėkštą, nukreiptą į save, draugišku susirinkimu, kuris susireikšmina. Dėl to reikia kaltinti ne susirinkimą, o ideologiją, po jo įsiveržusią į vyskupijas, parapijas, seminarijas. Manėme, kad šventumas – iš mados išėjusi vertybė. Visgi jis būtinas mūsų kelionėje Dievo link.“

Ganytojas pakartojo tai, ką ne kartą anksčiau buvo išsakęs – apiplėšdami liturgiją, apiplėšiame patys save. Pasaulis be šventumo yra lėkštas ir liūdnas. Profaniškumui, pasak jo, nėra vietos liturgijoje. Rimta klaida manyti, kad efektingi pasaulietiški elementai gali paskatinti sąmoningą ir aktyvų tikinčiųjų dalyvavimą liturgijoje, kuris buvo rekomenduotas Vatikano II Susirinkimo konstitucija apie šventąją liturgiją „Sacrosanctum Concilium“.

Kardinolas Robert Sarah. Twitter nuotrauka

Baimės dėl Amazonijos sinodo

Žurnalistas kardinolo paklausė, ar tikintieji turėtų nerimauti dėl viešojoje erdvėje aptarinėjamų kontroversijų, kurios, pasak kai kurių, kvestionuoja Bažnyčios mokymą, pavyzdžiui, Pranciškaus enciklika „Amoris Laetitia“, enciklikoje „Humanae Vitae“ apie prideramą tvarką perteikiant žmogaus gyvybę išdėstyto mokymo kritika, Jono Pauliaus II Magisteriumo nepaisymas ir pan. R. Sarah atsakė, kad vyskupai ir kunigai skleidžia kakofoniją, nori primesti savo asmeninę nuomonę kaip tiesą. „Kaip Bažnyčios doktrina gali keistis? Evangelija nesikeičia. Ji ta pati. Mūsų vienybė negali remtis madingomis nuomonėmis. […] Kai kurie žmonės naudoja „Amoris Laetitia“ prieš Jono Pauliaus II mokymą. Jie klysta. Vakarykštė tiesa teisinga ir šiandien. Turime tvirtai laikytis to, ką Benediktas XVI pavadino tęstinumo hermeneutika. Tikėjimo vienybė reiškia Magisteriumo vienybę erdvėje ir laike. […] Skelbiantieji revoliucijas ir radikalius pokyčius yra netikri pranašai. Jie nesirūpina kaimenės gėriu. Siekia žiniasklaidos populiarumo dieviškosios tiesos kaina.“

Paskutinis E. Pentino klausimas Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos prefektui buvo apie spalio 6–27 dienomis vyksiantį Amazonijos sinodą, dėl kurio susirūpinę kai kurie tikintieji ir kardinolai, žinomi Pranciškaus pontifikato kritikai: buvęs Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kard. Gerhardas Mülleris, Maltos ordino globėjas kard. Raymondas Burke’as, Astanos vyskupas augziliaras Atanazas Scheideris. R. Sarah sakė girdėjęs nuogąstavimų, kad šis sinodas gali tapti laboratorija pokyčiams visuotinėje Bažnyčioje. Jei tai tiesa, – kalbėjo ganytojas, – toks požiūris yra nesąžiningas ir klaidinantis, nes sinodo tikslas yra konkretus ir vietiškas, skirtas Amazonijos regiono evangelizacijai.

„Bijau, kad kai kurie vakariečiai nusavins šį susirinkimą, kad prastumtų savo projektus. Konkrečiai galvoju apie šventimus vedusiems vyrams, moterų kunigystę, jurisdikcijos suteikimą pasauliečiams. Šie dalykai liečia visuotinės Bažnyčios struktūrą, todėl negali būti svarstomi konkrečiam regionui skirtame sinode. Dėl šių klausimų svarbos reikia, kad rimtai ir sąmoningai dalyvautų visi pasaulio vyskupai, o į Amazonijos sinodą pakviesti tik keletas. […] Esu sukrėstas ir pasipiktinęs, kad Amazonijos vargšų dvasiniai sunkumai išnaudojami kaip pretekstas buržuazinės ir pasaulietiškos krikščionybės projektams.

Pats esu iš jaunos Bažnyčios. Pažinojau misionierių, keliaudavusių iš kaimo į kaimą palaikyti katechetų. Savo kailiu patyriau evangelizaciją. Puikiai žinau, kad jaunai Bažnyčiai nereikia vedusių kunigų. Priešingai. Jai reikia kunigų, liudijančių kryžiaus patirtį. Kunigo vieta – ant kryžiaus. Aukodamas Mišias, jis yra prie viso savo gyvenimo šaltinio, prie kryžiaus. Celibatas – vienas iš konkrečių būdų išgyventi kryžiaus slėpinį. Jis įspaudžia kryžių kūne. Štai kodėl šiuolaikiniam pasauliui kryžius nebepakeliamas. Kunigų celibatas šiais laikais skandalingas, nes kryžius „tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė“ (1 Kor 1, 18). […]

Manau, kad vyskupai, kunigai ir tikintieji visame pasaulyje turėtų pakilti ir išreikšti savo meilę kryžiui, kunigystei ir celibatui. Išpuolius prieš kunigystę vykdo turtuoliai. Kai kurie mano esą galingi dėl to, kad finansuoja neturtingas bažnyčias. Bet neturėtume leistis įbauginami jų galios ir pinigų. Klūpantis žmogus yra galingesnis už pasaulį, neįveikiama apsauga nuo ateizmo ir žmonių beprotystės. Klūpantis žmogus priverčia Šėtono puikybę sudrebėti. […] Turime pastatyti apsaugą iš maldų ir pasiaukojimų, kad katalikiškos kunigystės grožis nebūtų sugadintas. Esu įsitikinęs, kad popiežius Pranciškus niekada neleis tokio naikinimo. [...]“

Parengė Rosita Garškaitė