Kardinolas Sigitas Tamkevičius.

Tadas Umaras © Baltijos fotografijos linija

Šiandien – ypatinga diena Lietuvai. Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, kardinolų titulai bus suteikti 13 naujų dvasininkų, tarp kurių – ir Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ. Konsistorijos pradžia – 17.00 val., apeigas tiesiogiai transliuos „Vatican News“ ir LRT. Po konsistorijos bus galima asmeniškai pasveikinti Kauno arkivyskupą emeritą kardinolą S. Tamkevičių SJ Pauliaus VI audiencijų salėje Vatikane.

Popiežius Pranciškus sovietmečio disidentą S. Tamkevičių įvardijo kaip pavyzdį visai Bažnyčiai: „Kiek metų tas vyras praleido kalėjime? Savo liudijimu, kentėjimu jis daug nuveikė. Bažnyčios gyvybė yra mūsų kankiniai, o ne artistai, ne didieji pamokslininkai, ne viso ir tikro tikėjimo sergėtojai. Esame kankinių Bažnyčia. Reikia šitai skelbti, reikia komunikuoti šį didelį mūsų turtą.“

S. Tamkevičius – ketvirtasis Katalikų Bažnyčios kardinolas iš Lietuvos po kunigaikščio Jurgio Radvilos XVI amžiuje, Vincento Sladkevičiaus ir Audrio Juozo Bačkio. 

Ta proga siūlome ištrauką iš paskirtojo kardinolo atsiminimų knygos „Viešpats mano šviesa“ (2013). S. Tamkevičius rašo apie laikotarpį, kai 1983 m. sovietų valdžios buvo suimtas už nelegaliai platinamą „Katalikų Bažnyčios kroniką“. Autorius prisimena, kad visada – net ir pačiomis sunkiausiomis sąlygomis – jautė Dievo artumą ir Jo vedimą.

LAIKRODIS SUSTOJO

Kun. A. Svarinsko teisme vienas saugumietis pažadėjo, kad mano byloje būsią 25 tomai medžiagos. Nors į teismo salę tikintieji nebuvo leidžiami, bet skaitant nuosprendį įleido mane ir kun. J. Kaunecką. Nuosprendis buvo užbaigtas teismo nutarimu už antitarybinę propagandą man iškelti baudžiamąją bylą. Salia stovėjęs saugumietis liepė eiti kartu į liudytojų kambarėlį, o iš čia, žmonėms išsiskirsčius, nuvežė į KGB požemius. Pakeliui, sėdėdamas kalėjimo automobilio bokse, dar spėjau iš kišeninio kalendoriaus išplėšti ir suvalgyti kai kuriuos adresus ir telefonus, kad KGB turėtų mažiau darbo. Nuvežę nuogai išrengė, padarė nuodugnią kratą, paėmė laikrodį, dokumentus, pinigus, davė aliumininį puodelį, šaukštą ir aplamdytą dubenį košei. Labai keista, bet staiga dingo dažnai lydėjęs nerimas: kas leis Kroniką? Maldoje sakiau: „Viešpatie, jei ji reikalinga, pasirūpink!“ Pabučiavau kameros grindis - nuo dabar čia bus mano namai.

 

KAMEROS DRAUGAI

Kameroje visuomet buvome dviese. Iš pasakojimų buvau girdėjęs, kad su politiniais kaliniais kalėdavo informatoriai ir saugumui pranešdavo viską, ką iš suimtųjų išgirsdavo. Šitai žinodamas, pasakodavau tik tai, kas tardytojams turėjo būti visiškai neįdomu. Kartais labai aiškiai matydavau, kaip mano bendrakamerininkis per daug smalsaudavo apie Kroniką. Mielai būčiau kameroje gyvenęs vienas ar su bendraminčiu, bet kalėjime draugų nepasirinksi. Pats pirmasis kameros draugas - jūrininkas pagamino man rožinį iš duonos, kuriuo ilgą laiką naudojausi, kasdien sukalbėdamas bent keturias dalis. Jei ne Rožinio malda, jei ne valandos, praleistos su Viešpačiu, tie tardymo mėnesiai būtų buvę nepalyginti sunkesni. Malda visuomet atnešdavo ramybę.

Kun. Sigitas Tamkevičius KGB tardymo izoliatoriuje Vilniuje.

Lietuvos Ypatingijo Archyvo nuotrauka.

ŠV. MIŠIOS KGB KAMEROJE

Man labai rūpėjo kameroje švęsti Mišias. Jų lotynišką tekstą nesunkiai atkūriau iš atminties, skaitiniams turėjau Naująjį Testamentą, iš kalėjimo parduotuvės už kelis rublius leisdavo nusipirkti nedidelių riestainių, iškeptų iš kvietinių miltų, trūko tik vyno. Bet ir jo atsirado. Mano šeimininkė Ona Dranginytė kas mėnesį atnešdavo penkių kilogramų maisto siuntinį, jame, savo laimei, rasdavau džiovintų vynuogių. Dar studijuojant seminarijoje, liturgijos dėstytojas pamokė, kaip pasidaryti vyno iš razinų. Reikia į indą su razinomis pripilti vandens iki viršaus, palaikyti aštuonias—dešimt valandų, kad jos išbrinktų, tuomet sutrinti, išspausti sultis ir kelias dienas leisti parūgti. Viskas pavykdavo kuo geriausiai. Pasidarydavau nedidelį kiekį vyno ir laikydavau jį plastikiniame maišelyje kartu su maisto produktais. Naudodavau vyno labai mažai, todėl dvi savaites būdavau apsirūpinęs, o paskui darydavau iš naujo.

Bendro likimo broliui pasiūlydavau lovą arčiau prie lango, ir jis mielai pasiūlymą priimdavo: kas gali norėti miegoti prie durų, kur šalimais stovėdavo tualetinis indas, vadinamoji „paraša“. Šalia lovos prie durų stovėjo mano spintelė. Mišioms pasirinkdavau laiką, kai mano draugas gulėdavo lovoje nusisukęs į langą. Atsisėsdavau prie spintelės nugara į duris, kad prižiūrėtojas per durų akį matytų mane kažką skaitantį. Pasidėdavau ranka rašytą Mišių tekstą, gabalėlį duonos, į mažą plastikinį indelį įpildavau truputį vyno, atsiversdavau Naująjį Testamentą ir pradėdavau Mišių auką. Niekuomet neužmiršiu pirmųjų Mišių KGB kameroje. Tokios malonės ir laimės, atrodo, niekuomet nebuvau patyręs. Niūrioje kameroje tarsi dangus nušvito suvokus, kad su manimi iš tikrųjų yra Viešpats. Tokio Dievo artumo išgyvenimo, nežinau, ar kada nors buvau patyręs laisvėje. Vien dėl to galima pabūti kalėjime. Šį džiaugsmą išgyvendavau, su mažomis išimtimis, beveik kasdien iki etapo į lagerį.

 

TARDYTOJAI

Pagrindinis mano bylos tardytojas buvo papulkininkis V. Urbonas. Ramus, mandagus, nė karto nepakėlęs balso. Pradžioje keliuose tardymo protokoluose pabandė savaip suformuluoti mano mintis, bet po mano įrašytų pastabų toliau tiksliausiai užrašydavo mano atsakymus. Tardymo pabaigoje jis tiesiai pasakė, kad mano atsakymai buvo „tušti“. Tardytojams „netušti“ atsakymai būtų buvę tuomet, jeigu būtų gavę informacijos apie kitus asmenis. Pačioje tardymo pradžioje papulkininkis Urbonas paklausė manęs, ar negalėčiau pasielgti taip, kaip dvasininkas Dmitrijus Dudko. Jei būčiau galėjęs, tuomet nebūtų buvę net teismo. Atsakiau trumpai, kad šito padaryti negalėsiu, nes negaliu elgtis prieš savo sąžinę. „Supratau“, — pasakė tardytojas ir daugiau niekada nesiūlė kalbėti per televiziją ir pasmerkti savo elgesį. Kartą net prasitarė: „Jeigu jūs būtumėte gynęs ne Bažnyčios reikalus, aš būčiau jūsų pusėje.“

Kunigas Sigitas Tamkevičius tremtyje. Tomsko sritis, Krivošeino rajonas, Volodino kaimas. 1988 m.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka.

Kitą kartą tardytojas paklausė, gal turiu kokių nors pageidavimų, pavyzdžiui, kad šeimininkė O. Dranginytė ką nors perduotų. Atsakiau turįs kelis prašymus: noriu turėti Naująjį Testamentą, maldyną ir rožinį. Tardytojas pažadėjo mano prašymą perduoti šeimininkei. Tuomet pasakiau, kad už šiuos daiktus niekuo negalėsiu atsilyginti. Turėjau mintyje, kad tai neatsilieps mano laikysenai per tardymą. Tardytojas vėl pasakė savo trumpą: „supratau“ ir niekuomet nepriminė, kad, štai, mes buvome geri, net Šv. Raštą leidome turėti, o tu užsispyręs viską neigi.

Vasarą papulkininkį Urboną pakeitė senas mano pažįstamas iš kitų tardymų — majoras Pilelis. Šis saugumietis buvo nelabai simpatiškas, bet jam buvo pavestos nereikšmingos apklausos apie tai, kas per kratas iš manęs buvo paimta. Išsikviesdavo po pusryčių, užduodavo klausimų, o paskui po pietų dar kartą išsikviesdavo ir visą apklausą perrašydavo rašomąja mašinėle. Rašydamas klausydavosi iš stalčiuje turėto magnetofono Alos Pugačiovos dainų. Tvarkingai surašęs protokolą, duodavo perskaityti, aš tą ir padarydavau. Pasakydavau, kad protokolas surašytas teisingai, bet aš po juo nepasirašysiu. Šį atsakymą išgirsdavo po kiekvieno tardymo. Vėliau net nesiūlydavo pasirašyti.

23 TOMAI

Lapkričio mėnesį daug kartų kvietė skaityti surinktą medžiagą. Skaitydavau vieną tomą, o kapitonas Rainys siūdavo kitą ir vis pasigirdavo, kad jam gerai sekasi gaminti naują bylos tomą. Šių tomų buvo sukurpta net dvidešimt trys. Man pačiam įdomiausi buvo tardytų žmonių protokolai. Ministranto Žemaičio atsakymais buvau tiesiog sužavėtas. Tardytojas klausia mokinį: „Ar skaitei Kroniką?“ Šis atsako: „Skaičiau.“ - „Iš kur gavai?“ - „Nesakysiu.“ - „Ar davei kitiems skaityti?“ - „Daviau.“ - „Kam davei skaityti?“ - „Nesakysiu.“ Širdis džiaugėsi. Tai buvo tarsi matomas atlygis, jog ne veltui buvo dirbta.

Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai steigėjai kunigai (iš kairės): V. Vėlavičius, A. Svarinskas, S. Tamkevičius, J. Zdebskis ir J. Kauneckas.

Genocido aukų muziejaus nuotrauka

TEISMAS

Gruodžio pradžioje kelias dienas vyko teismas. Su kalėjimo automobiliu visai dienai atveždavo į Aukščiausiąjį Teismą. Teisėjas Ignotas atliko visus teismo formalumus, leido pasakyti ir paskutinį žodį. Teismo sekretorė šitaip užrašė mano paskutinį žodį:

Paskutinis žodis galėtų būti labai ilgas. Aš pasakysiu tik įžangą. Kartą kalbėjausi su vienu pareigūnu ir aš jį paklausiau, ar jūs tikite, kad aš galėjau būti šmeižikas? Jis atsakė, kad aš esu avantiūristas. Laimingas avantiūristas. Dievo Apvaizda mane globojo. Mane pastatydavo ten, kur būdavau reikalingiausias. Kunigų seminarijoje buvo toks momentas, kai aš galvojau, jog dėl sveikatos Seminarijos galiu neužbaigti. Tuomet mane paėmė į kariuomenę, sveikata atsistatė ir aš pabaigiau Seminariją. Vėliau iš manęs metams buvo paimtas registracijos pažymėjimas. Man tie metai buvo Dievo palaimos metai. Po to aš eilę metų dirbau kunigu įvairiose vietose. Dirbau tol, kol turėjau jėgų. Paskutiniais metais mano sveikata sušlubavo ir aš pradėjau galvoti apie brolį asilą ir mediciną, bet Apvaizda taip patvarkė, kad gegužės 6 d. buvau suimtas. Dievas mane perkėlė iš vienos vietos į kitą. Kristus pasakė: „Jei kviečio grūdas nekris į žemę ir neapmirs, tai neduos vaisių, o jei kris į žemę, neš gausų derlių. “Manęs laukia kryžius, kurį teismo kolegija šiandien uždės. Kaip žmogus, kaip Katalikų Bažnyčios kunigas, būdamas nuoseklus, ištikimas tam, ko mokiau 21 metus, aš iš anksto tą kryžių apkabinu ir bučiuoju. Kai šį kryžių nešiu, jis kalbės, kad myliu Dievą, žmones ir tuos, kurie manęs nemylėjo, net kartais nekentė. Kryžius kalbės, kad gyvenime yra tokių dalykų, dėl kurių galima nešti kryžių(Iš bylos Nr. 108).

Sugrįžęs po pasitarimo teismas paskelbė nuosprendį: dešimt metų nelaisvės. Šešerių metų bausmė griežto režimo lageryje ir paskui ketveri metai tremties. Susiskaičiavau: grįšiu jau turėdamas penkiasdešimt penkerius metus. Tarsi daugoka, bet ačiū, Viešpatie, už viską. Po teismo apgyvendino vienutėje ir joje laukiau etapo į lagerį. Prailgo laukti. Jau artinosi šv. Kalėdos. Kūčių naktį aukojau Mišias; jas baigiant staiga prižiūrėtojas atidarė duris ir pasakė, kad patikrins visus mano popierius. Laimei, kad buvau priėmęs Komuniją. Ką norėjo, paėmė patikrinimui ir po geros valandos pranešė, kad ruoščiausi kelionei. Širdis suspurdėjo, bet kelionė atrodė keliskart geriau, nei buvimas šioje kameroje.