Mokytojas Stepas Eitminavičius (priklaupęs) su Linkmenų mokiniais po poezijos spektaklio. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Buvusio laiko rėmuose

Gal ir neturėčiau rašyti apie savo, kaip mokytojo lituanisto, buvimą – juk jau 4 metai, kai gyvenu iš pensijos. Pasikeitusi socialinė padėtis koreguoja ne tik dabarties, bet ir praeities žingsnius. Bet sunku pasakyti, kodėl tas buvęs laikas vis grįžta įvairiomis formomis. Grįžta versdamas mąstyti apie situacijas, apie dialogus, apie pagarbą ir išdavystes, apie įpareigojimus ir įsipareigojimus, apie vidinio tobulėjimo galimybes.

Visada atrodydavo, jog mokykla pralaimi užmiršdama bendrąsias tendencijas, pasikliaudama siauresniais, neva tik pedagoginiais aspektais. Vis atrodydavo, jog kalbėjimas apie mokyklą dažnai būna fragmentiškas, paviršutiniškas. Mes, ko gero, dėl gana įvairių priežasčių nebenorime ar bijome diskutuoti apie mokytojo profesijos prasmę, grožį ir komplikuotumą. Mėginame kritikuoti tik ministeriją, bet užmirštame, jog svarbesni lėmėjai yra mokyklų vadovai: juk jie gali ir pakirpti sparnus, ir išmokyti skristi. Kaip ir mokiniai, jų tėvai.

Taigi kodėl vėl rašau? Nežinau.

Su septintokais apie Joną Biliūną

Prisimenu, paauglystėje skaičiau apsakymą apie bedarbį mokytoją: reikia pinigų, o mokyklos darbo nesiūlo. Vienoje jam pasakoma: „Nuvesiu į pačią triukšmingiausią klasę, jei susitvarkysite, darbą turėsit.“ Mokiniai rėkė, šaudė iš timpų. Mokytojas vieną timpą paėmęs paaiškino, kad pataikysiąs į kabineto priešingame kampe tupinčią musę, bet kai tai įvyks, visi nurimsią ir imsią dirbti. Mokiniai sutiko. Mokytojui pasisekė.

Ta istorija labai skaudžiai atgijo studijų metais. Tai buvo gal kokie 1975-ieji. Pedagoginė praktika Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija). Jau buvau paragavęs pamokų skonio, jau taisiau sąsiuvinius. Šeštadienį mano praktikos vadovė paprašė padirbėti savarankiškai – bus penkios septintokų klasės: kelias pažįstu, kitų ne. Reikės analizuoti Jono Biliūno apsakymą „Ubagas“. Analizuoti? Na pats turėsiu gražiai kūrinį perskaityti, o jau tada kalbėsime. Džiaugsmas! Juk būsiu vienas, niekas manęs iš šono nestebės – ko daugiau benorėti! Šventinė nuotaika – einu jau ne kaip universiteto studentas, o kaip mokytojas. Iš pradžių viskas tikrai puiku, bet. Įžengiu į vieną klasę, o mokiniai manęs nemato, visiškai nereaguoja. Aš ir šiaip, ir taip – jie vis vien azartiškai triukšmauja. Ką turiu daryti? Imu skaityti. Jau kelios pastraipos baigėsi, o septintokai daro savo. Ir staiga vienas šūkteli: „Kvailiai, apsiraminkite – visai įdomiai skaito!“ Visiškoje tyloje nuskambėjo Jono Biliūno istorija.

Beveik visada prisimindavau tą pamoką, kai kažkas vėliau nesisekdavo. Kaip valdyti klasę, kaip sudominti, man ir dabar tai – nežinoma žemė. Daug metų mokykloje, tiek daug įvairių situacijų, įvairių paskaitų, seminarų, o atsakymo nežinau. Iki šiolei nesupratau, kas mane tada išgelbėjo iš tos gėdos.

Dovanos

Kolegė grįžta iš pamokos ir šypsodamasi sako: „O tavęs laukia staigmena...“ Prasideda pamoka ir vienas berniukas prieina sakydamas: „Aš jums obuolį atnešiau.“ Smagu. Bet tas obuolys toks didelis, kad iš kelnių kišenės negali ištraukti. Reikia pagalbos. Pagaliau ištraukiame, tuomet reikia jį padalyti, kad visai klasei užtektų. Ir pats nežinau, kodėl tą įvykį taip dažnai prisimenu. Gal kad jau pirmais darbo metais buvo galimybė pajusti, kokios dovanos yra svarbiausios. Tas obuolys liko dvasinės patirties, gražesnio bendravimo simbolis.

Pamenu, vis primindavau auklėtiniams, o ir apskritai mokiniams, kad įžeistų mane pirktinėmis dovanomis, – jokių pinigų rinkliavų, jokių materialinių vertybių. Ir gaudavau (gal kabinetas gaudavo) puikiausių dovanų. Tarkim, šimtadienio šventė – atnešamas senas avilys. Paskutinio skambučio proga atsiranda pusė valties. Kas dar? Kopėčios, sulūžusio medžio fragmentas, spragilas, sugedusių laikrodžių kolekcija, paukščio lizdas, inkilas, tinklas, tvorelė, kankorėžių kompozicija, akmenukai, vaikiški bateliai, dėžutės, grėblys... Viskuo pasinaudojama per pamokas, visa tai atveria patirties ir atminties skrynią.

„Aš vejuos vasarą“

Mokiausi Zarasuose. Ten pamačiau įspūdingą spektaklį – Violetos Palčinskaitės „Aš vejuos vasarą“. Na jau taip patiko, taip patiko... Kaip tokie įspūdžiai vėliau, mokytojaujant, koreguoja žingsnius? Gal penkis kartus pats su savo mokiniais sukūriau spektaklį „Aš vejuos vasarą“ – įsivaizduoju nemažą būrį žmonių, kurių gyvenime buvo ir toks įvykis.

Ar turėjau tokią teisę, juk nesu baigęs jokių režisūros studijų, esu tik saviveiklininkas? Aš nežinau, tačiau repetuoti, laukti premjeros buvo aukštosios akimirkos. Tie patys mokinukai, kurie per pamokas vargsta ar nevargsta su trumpųjų, ilgųjų balsių rašyba, pasirodo visai kitokie – kūrėjai.

Kartu galvoti mizanscenas, kartu laukti vaidinimo, kartu pasidžiaugti ar dėl ko nors nuliūsti – tai mokytojo likime gana daug.

Su auklėtiniais, kurie mokyklą baigė prieš dvidešimt metų, surengėme poetei Violetai Palčinskaitei šventinę staigmeną. Paskambinau, pakviečiau susitikti su savo mokiniais. Apie konkretesnes detales jokių užuominų. Atvažiuoja poetė, o mes, pasirodo, aktų salėje pradedame švęsti viešnios gimimo dieną. Tada vaidinome ištraukas ir iš minėtos pjesės. Tada buvo daug staigmenų. Kiek mokinių aktyviai dalyvavo toje šventėje? Daug, iš esmės visi, kuriems tuo metu dėsčiau. Nežinau, ar buvau teisus, bet mokytojaudamas stengiausi, kad dauguma mokinių pajaustų, ką reiškia būti scenoje. Man apskritai atrodo, jog lietuvių kalbos ir literatūros pamokos turi būti susijusios su teatro menu, jog jose dera palikti vietos žaismingumui.

Saulė teka

Įsivaizduokime: mokytojas pradeda pamoką pagal planą ir staiga žvilgteli pro langą – kaip įspūdingai teka saulė, kaip gražu viskas!

- O gal užmirškime mokslus ir atsisukime į langus? Įsižiūrėkime į šį stebuklą.

Kaip reaguotų mokiniai? Matyt, visaip. Suprantu, jog priklauso nuo ankstesnių pamokų, nuo bendravimo pobūdžio. Bet kaip vertintų tokį mokytojo žingsnį ekspertai, tėvai? Kad taip elgtis negalima, nes yra programa ir pagal ją reikia dirbti? Kad žaidimams nėra laiko, per egzaminą niekas neprašys pro langą žiūrėti? Kad tokią improvizaciją ne vienas mokinys įsimins kaip svarbų savo gyvenimo dvasinį įvykį? Kuri nuomonė dominuotų? Na apskritai kaip dabartinė mūsų pedagogika vertina tokį pamokos turinį, tokią formą? Man atrodo, diskutuodami apie šią situaciją mes pasakytume daug esminių dalykų apie vidinį tobulėjimą, apie mokyklos veiklos kryptis, apie mokytojo asmenybės įtaką.

Iš liūdnosios srities

Anais laikais buvo paskelbtas rašinių konkursas „Apie ką aš papasakočiau Leninui“. Skaitau, skaitau ir staiga : „Mano tėvas labai geras, jis mumis labai rūpinasi. Dirba mėsos kombinate. Man ir broliui paaiškina, kada mes turime ateiti į tolimiausią kombinato kampą. Ten tėvas yra padėjęs mėsos, mes pro vielas persitempiame ir kuo greičiau bėgame namo.“ Na va...

Po kelerių metų, kai dirbau užklasinio ir užmokyklinio auklėjimo organizatoriumi (buvo tokia pareigybė), su panašia situacija susidurdavau dažniau.

Štai viena mokinė parduotuvėje pavogė striukę. Po kurio laiko keliese einame pas ją namo, aiškinamės su tėvais. Prisimenu savo nelabai korektišką prašymą: „Atnešk mums, kas yra pavogta.“ Ir ji pradėjo nešti – tėvai vos gyvi. Bet ant stalo atsirado ir tai, ką suaugusieji buvo ištempę iš trikotažo fabriko.

Vagia, rūko, geria, smurtauja, nesimoko, veidmainiauja – viskas iš tos pačios liūdnosios srities.

Vėlinių pamoka

Tai buvo labai seniai, gal kokiais 1987-aisiais. Graži spalio diena, esu pas mamą: kepami blynai, čirškia kiaušiniai. Pavalgęs išsirengiu grybauti. „Rudens simfonija groja“ – bene vienuoliktoje klasėje mokytoja pasiūlė rašyti tokia tema. Tą rašymą vis prisimindavau: buvo labai smagu galvoti, atgaivinti buvusius epizodus, samprotauti. Pamoka pasiūlė stabtelti ties visai nesena avarija – žuvo bendraamžė kaimynė. Rudens simfonijos dramatizmas – man tuomet tai buvo svarbu. Kodėl miške aš, jau gerą dešimtmetį mokytojaujantis žmogus, atgaminau tą rašinį? Nežinau. Grybų buvo daug, miškas labai gražus. O kaip kitaip: juk pažįstu visas vietas, juk tiek visko čia esu prisigalvojęs. Bet bendraamžės likimas staiga pasiūlė visai nelauktą idėją: reikia vesti Vėlinių pamokas visose klasėse. Taip, taip, prisiminsime daug ką: ir žmones, ir grožinius kūrinius. O gal kuo daugiau tylėti? Tik sėdėti ir tylėti? Ar turėtų skambėti muzika? Į klasę nusineščiau prosenelės austą staltiesę.

Mokytojas Stepas Eitminavičius (stovi viršuje) su jaunaisiais literatais ant Linkmenų vidurinės mokyklos laiptų. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Išeinu iš miško, galvoje kaupiasi galimi scenarijai. Tuoj bus namai, tuoj virsime ar kepsime grybus. Pravažiuoja mašina. Ir staiga suprantu, jog turiu šią idėją – Vėlinių pamoką – pasiūlyti respublikos lituanistams. Kaip? Grįžęs Utenon iškart parašysiu pedagogų savaitraščiui. Atspausdino. Nežinau, kiek lituanistų atsiliepė į šį pasiūlymą, tačiau ta istorija man buvo labai brangi.                           

Džiaugsmas galvoti apie Anderseną

Kuo gražus mokytojo, ypač lituanisto, likimas? Kad galima apie daug ką jaunesniesiems pakalbėti, kad galima padovanoti netikėtesnių, įspūdingų akimirkų. Kita vertus, galvodavau ir taip: mokytojai turėtų būti egoistai. Egoistai? Jeigu tai, ką siūlo mokiniams lyg ir ne pagal programą, ir pačiam labai smagu, ko daugiau benorėti. Šitoks egoistas buvau tada, kai 1997-aisiais sugalvojau parašyti knygą Andersenui. Vėliau kažkodėl toks pavadinimas ir liko: „Knyga Andersenui“. Koks rūpestis? Ne rūpestis, tačiau daugybė rūpesčių. Reikia, kad mokiniai kurtų pasakas, reikia piešinių, reikia galvoti apie šventę, skirtą šiam danų rašytojui. Kai darbai jau paskirstyti, apsigalvoti jau negalima. Redaguojame pasakas, kaupiame iliustracijas, imame bendrauti su Danijos ambasada. Kiek daug darbų, bet koks gražus tas laikas buvo. Aš mačiau savo mokinius kaip kūrėjus, jie mane irgi matė bent šiek tiek kitokį – ta būsima knyga, ta būsima šventė, kai atvyks ir ambasadorius, ir konsulė, bus kažkas labai labai mums svarbaus. Ar buvo? Manau, kad taip. Pamenu, vienas mokinys knygoje rašė, jog norėtų išmokti danų kalbą jau vien dėl to, kad galėtų išgirsti, kaip skamba vaiko šūksnis, jog karalius nuogas.  Danijos ambasada mums padarė staigmeną: kartu atvyko aktorė, kuri skaitė pasakos „Nauji karaliaus drabužiai“ ištrauką. O kiek mes sugalvojome staigmenų. Pats galvojimas, pats renginio, kuris vyktų ne tik aktų salėje, o visoje gimnazijoje, lipdymas buvo žavus. Žavus kam? Na pirmiausiai mums, lipdytojams. Egoizmas?

Aš linkęs tikėti, kad tų laikų mano mokiniai skaitė „Knygą Andersenui“ savo vaikams, skaitys savo anūkams.                                 

Kelionėse

Su istorikėmis vis kur nors iškeliaudavau. Na, ne iškeliaudavau, o su mokiniais keliaudavome. Tos mūsų kelionės vertos atskirų rimtų straipsnių. Kodėl? Mat galėtume patvirtinti, kiek daug galima atlikti, kai gražiai bendraujame su kolegomis. Ne oficialiai, ne kad kažkas reikalauja, o kad panašiai jaučiame. Man dabar vis atgyja viena kelionė į Lenkiją: vietos, kur vyko Žalgirio mūšis, aplankymas, pasidžiaugimas Marienburgo (Malborko) pilimi, susikaupimas buvusioje Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur kalėjo rašytojas Balys Sruoga ir kurio knygą „Dievų miškas“ analizuojame per pamokas.

Sunkoka būtų aprašyti įspūdžius, pojūčius – kelios visai kitokios dienos kartu su mokiniais. Bet suprantu viena: tas, kuris tokių kelionių neišgyveno, negalėtų objektyviai įvertinti pedagogo profesijos unikalumo ir komplikuotumo.

Didelis nuovargis, bet ir galimybės patirti nuostabas: kad taip netikėtai atsiveria kuri nors dienos detalė, mokinio reakcijos.                           

Ne su uteniškiais

Turbūt gerokai rizikuodavau, tačiau sutikdavau priimti į savo pamokas lituanistus iš kitų rajonų, sutikdavau vykti kitur ir susitikti su kolegomis – tai vadindavosi gal seminaru, gal paskaita.

Kodėl apie tai kalbu? Mat ši sritis gana pavojinga: juk tapsi labiau matomas, tave negailestingai kritikuos, iš tavęs pasišaipys. Bet kažkas man suteikdavo pasitikėjimo: juk bus žmonių, kuriems tie susitikimai liks svarbūs. Galėčiau parašyti knygą apie tas unikalias keliones: kai pats išvykdavau, kai Utenoje kitus priimdavau. Ką pajutau? Kad turime labai simpatiškų mokytojų lituanistų. Na labai labai simpatiškų: kūrybingų, altruistiškų, norinčių, kad mokiniams per pamokas lietuvių kalba ir literatūra prasmingiau, įdomiau atsivertų.

Dabar man lieka prisiminimai.

Štai mašina važiuoju į Telšius – neskubu, vis stabteliu, vis pasižvalgau. Nakvoju ten. Mane globoja labai rūpestingai. Kaip visada, šiek tiek nesmagu: žmonėms gali pasirodyti, kad esi kažkoks išpuikėlis kalbėtojas. O kokie gražūs mano vizitai pas Radviliškio mokytojus – jų buvo ne vienas. O kokie prasmingi kalbėjimai su Audra ir Klemu Indrėkais... Pas juos esu ir nakvojęs. Pamenu, jog būnant Klaipėdoje manimi gražiai rūpinosi bendrakursiai Lygija ir Algirdas, Pakruojyje – Regina, Druskininkuose – Zita, Vilkaviškyje – Vida, Panevėžyje – Laima, Mažeikiuose – Roma. Kas tada mane stiprino? Pojūtis, jog nesame konkurentai, jog galime pasidžiaugti vieni kitais. O nakvojimas Žemaičių Naumiestyje – kiek daug gražių vaizdų išliko. Meilė Tauragės lituanistėms: ir pats ten, nors truputį ir varžydamasis, vykau, ir jas po kiek laiko Utenoje priėmiau. Kaip paprastai tokiais atvejais: svečiai stebi mano pamoką, o tada – literatūrinė Utena. Kuo tauragiškių atvykimas įsimintinas? Pirmiausiai tuo, kad turėjo labai anksti atsikelti. Vien dėl to rūpėjo viešnias kuo gražiau priimti. Tądien pamokų neturėjau, paprašiau vienos abiturientų klasės, kad man padėtų. Jie iš savo kaimų, gyvenviečių atvežė rudeniškų gėrybių, kurios taps dovanomis, – turėsiu kaip nors pasinaudoti per pamoką, skirtą viešnioms.

Kiek kartų su kitų rajonų lituanistais buvome Juknėnuose, poeto Antano Miškinio tėviškėje, Vyžuonose, rašytojų Broniaus Radzevičiaus ir Antano Masionio žemėje... Šis mano atodūsis galėtų tapti įdomiu pedagoginiu straipsniu.

Ar tokie vizitai būdavo tik romantiniai? Žinoma, ne. Tarkim, vieno miesto lituanistai prieš atvykdami interneto platybėse šaipydamiesi aptaria mano trūkumus ir primena, jog va rytoj pas jis vyksią, tad atidžiai stebėsią...

Ar rašančiajam lengviau?

Buvau rašančiu mokytoju. Šis vaidmuo yra gana keblus, bet... juk kažkas taip jau nutarė. Lyg ir žaismingas sakinys. O juk iš tiesų sunku suprasti, kokia jėga vertė ir verčia rašyti publicistinius ar eseistinius tekstus, noveles ar eiliuotas mintis. Gal ta jėga išvaduoja nuo savikritiškumo, bet ir pasmerkia kritikai, sunkesnei būčiai?

Gaunu mielą savo buvusios mokinės Eglės Kirilauskaitės laiškutį: „Šįryt Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejuje vyko poezijos konkursas. Tapau antrosios vietos nugalėtoja, bet labiausiai džiaugiuosi dėl atidžios ir jautrios publikos, kuriai skaičiau, – atrodė, kad žmonėms reikia poezijos.“ Šis laiškutis turbūt pateisina ir mano rašymą.

Mokytojas Stepas Eitminavičius su auklėtinėmis. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Su grožine kūryba yra paprasčiau, sudėtingiau su publicistika. Pedagogų savaitraštis „Dialogas“ buvo sudaręs galimybes reflektuoti mokyklos būties kasdienybę, tad norėjosi kuo aktyviau dalyvauti toje buvimo mokytoju patirties sklaidoje. Ko daugiau atsirado po mano straipsnių ar knygų: bičiulių ar priešų? Na toks klausimas gana primityvus, tad pabandysiu mintį patikslinti. Ko buvo daugiau: manymo, jog giriuosi, jog esu negudrus aštriai kritikuodamas, vadinasi, ir neišvengdamas nemalonių pasekmių, ar pritarimo, pasidžiaugimo, kad kažkas kalba ir už juos? Aš nežinau – tokį sakinį šiuo metu vartoju dažniausiai.

Kokia ugnim nušviesti?

Justino Marcinkevičiaus draminėje poemoje „Prometėjas“ yra toks Prometėjo klausimas:

Kokia ugnim nušviesti tavo dvasią,
kad ji galėtų grumtis, degti, šviesti,
mylėti ir aukotis, ir kentėt?

Neretai pagalvodavau, kad tai pagrindinis mokytojo rūpestis. Tiek džiaugsmas, tiek skausmas. Jeigu mokytojai lituanistai papasakotų, kaip remdavosi, remiasi šiuo kūriniu, turėtume labai įdomų, svarbų Lietuvos pedagogikos dokumentą. Tik pedagogikos? Ne, mes apskritai kalbėtume apie vidines aukštumas ir žemumas, apie laimės ir kančios, išdavystės esmę bei priežastis. Lyg ir viskas pasakyta apie žmogų. Ar mokytojai nepatiria bent šiek tiek panašių situacijų? Rašau labai atsargiai: bent šiek tiek panašių. Bet juk kasdienybėje tiek daug akimirkų, epizodų, kai už gėrį užmokama blogiu, kai susiduriame su prievarta, šmeižtu, intrigomis ir laimi tas, kuris tuo metu stipresnis. Stipresnis, nes įžūlus, lipa kitiems per galvas ar pasiekęs dvasinio nušvitimo pakopą? Kas bent tuo metu laimi: požiūrio gilumas ar paviršutiniškumas, konformizmas? Mokyklos slepia labai daug paslapčių. Patyčių neišvengia ne tik mokiniai, mokytojai dažnai žeminami – tokie teiginiai gali būti labai įvairiai interpretuojami. Bet Justino Marcinkevičiaus „Prometėjas“ padėtų visa tai pajausti įvairiais aspektais. Tik štai ką suprantu: daugybės skaudulių nepajausime dėl to, kad mokytojai nenorės atviriau prabilti apie tai, kas skaudina ir kas džiugina. Dėl ko? Matyt, dėl įvairių priežasčių. Gal ir taip mąstoma: kalbėti apie savo gražius išgyvenimus mokykloje nekuklu, o blogų dalykų minėjimas (skundai, abejingumas, pavydas, kategoriški negatyvūs vertinimai) blogio nesumažina.