Čečėnų bendruomenės pirmininkė Aminat Saijeva. Kosto Kajėno nuotrauka

Čečėnė EMINAT SAIJEVA į Lietuvą atvyko trumpam, o gyvena čia jau beveik 25 metus. Prieš ilgam išsiskirdama su tėvyne, ji ėjo užsienio reikalų viceministrės pareigas gimtojoje Čečėnijoje, šaliai vadovaujant prezidentui Džocharui Dudajevui. Moteris sako, kad jau tada daug bendradarbiavo su lietuviais: „1992-aisiais Lietuvoje jau veikė parlamentarų grupė, remianti Čečėnijos nepriklausomybę, ir jos nariai dažnai pas mus lankydavosi. Taip pat ir mes dažnai svečiuodavomės visose trijose Baltijos respublikose. Buvome labai suinteresuoti dirbti kartu, nes ir patys kūrėme nepriklausomą valstybę.“

Tačiau kai E. Saijeva 1994-ųjų lapkričio mėnesį buvo komandiruota į Lietuvą darbui Seime, vos antrąją vizito dieną Čečėnijoje prasidėjo karas.

„Čečėnijos užsienio reikalų ministras man pasakė, kad turiu likti dirbti Lietuvoje ir Lietuvos Seimo narius bei užsienio šalių žurnalistus informuoti, kas iš tikrųjų vyksta Čečėnijoje. Galvojau, kad pabūsiu mėnesį ar tris, kol vyks karas – ne daugiau. Bet karas vyko dvejus metus, o kadangi aš labai aktyviai pasisakinėjau prieš ir Rusijos ambasada nuolat manimi piktinosi, karui pasibaigus namo sugrįžti buvo nesaugu“, – pasakoja moteris.

Pašnekovė nuo to laiko Čečėnijoje lankėsi tik vienintelį kartą su Seimo delegacija 1997-aisiais, tačiau ten nuvykusi išsyk iš tautiečių gavo naują užduotį – Lietuvoje kurti politinį informacinį centrą Čečėnijai paremti.

„Manęs prašė grįžti į Lietuvą, sakydami, kad labai tinku šiam darbui, ir aš vėl grįžau. Ir vėl galvojau, kad užtruksiu pusę metų ar metus, tačiau iki šiol esu Lietuvoje“, – prisimena jau 22 metus gimtinės nemačiusi E. Saijeva.

Ji iki šiol labai sielojasi dėl politinės padėties tėvynėje ir sako, kad nors dabar formaliai žiūrint valdžioje yra čečėnai, bet iš tikrųjų tai Rusijos paskirta valdžia, o tėvynė išlieka okupuota. Todėl, pasak diplomatės, teisėta Čečėnijos valdžia ir toliau dirba egzilyje Europoje – rengia konferencijas, mitingus, seminarus ir bendradarbiauja su tarptautinėmis organizacijomis. Eminat padeda kuo galėdama ir nepraranda vilties, kad vieną dieną jos tėvynė bus laisva.

Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka

Pašnekovė pabrėžia, kad lietuviai jai atrodo panašūs į čečėnus. Juk turėjome panašią istoriją: kaip ir Lietuvoje, Čečėnijoje vyko genocidas – 1944 metais daugelis čečėnų buvo ištremti, ilgai prievarta priklausėme Sovietų Sąjungai, o prieš tai ir carinės Rusijos sudėčiai.

Rusijoje nepageidaujama

Dėl savo ilgamečių pastangų dėl Čečėnijos laisvės Eminat sako Rusijoje tapusi persona non grata. Nelengva ir gimtinėje pasilikusiai jos seseriai.

„Ryšius palaikome, bet labai atsargiai. Čečėnijoje gyvenanti vyresnioji sesuo bijo su manimi kalbėtis. Ji visada klausia: kaip tu gyveni, kaip tavo sveikata, ką valgai? Ir viskas. Bijo ko nors daugiau paklausti apie mano gyvenimą ir veiklą. Ir apie save man nieko nesako“, – liūdnai prisimena pašnekovė ir negaili karčių žodžių dabartinei Čečėnijos valdžiai.

Anot jos, esama valdžia yra tiesiog barbariška, o žmonės gyvena nuolatinėje baimėje – lyg uždaryti gete. Tai, Eminat teigimu, įrodo ir didžiuliai pabėgėlių srautai – vien 2013 metais Vokietija pranešė, kad jos prieglobsčio paprašė 37 tūkstančiai čečėnų. Ir dabar Baltarusijoje apie 3 tūkstančiai žmonių laukia galimybės vykti į Vakarų Europą, bet Lenkija uždariusi savo sienas ir ką nors iš jų praleidžia tik labai retais atvejais.

Be Eminat Saijevos, Lietuvoje gyvena ir daugiau čečėnų, į tėvynę negalinčių grįžti todėl, kad karo metu aktyviai pasisakė ar kitais būdais kovojo su Rusija. Tiesa, ne visiems pavyko pasitraukti, o kai kurie to ir visai nenorėjo. Štai pašnekovės vyras pasitraukti į Lietuvą nemėgino, bet toliau dirbo šalies prezidento pagalbininku ir slaugė pasiligojusį tėvą, kurio negalėjo palikti vieno.

„Mano vyras buvo žurnalistas, o žurnalistams visuomet sunku dirbti karo metu. Jo širdis neatlaikė, jis mirė nuo infarkto prieš prasidedant antrajam karui 1999-aisiais. O mama per karą žuvo“, – tragišką artimųjų lemtį atskleidžia pašnekovė.

Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka

Be abejo, man Lietuvoje gyventi gera, tačiau mano širdis ir Čečėnijoje. Ten mano pavergta tėvynė ir mano tauta. Ir kol taip bus, mes – mano draugai ir aš – dirbsime, darysime, ką tik galime, kad savo tėvynę išlaisvintume.

Čečėnų bendruomenė Lietuvoje

Paklausta apie savo veiklą Lietuvoje, Eminat sako šiuo metu aktyviai nebedirbanti su Lietuvos parlamentarais, tačiau priklausanti Lietuvos tautinių bendrijų tarybai ir vadovaujanti Baltijos čečėnų bendrijai. 

Moteris pasakoja: „Dabar Lietuvoje gyvena tik apie šimtas čečėnų, nes daugelis geresnio gyvenimo išvyko ieškoti į Vakarų Europos šalis – jiems ten lengviau susirasti gerai apmokamą darbą, be to, didesnės pensijos ir pašalpos nei Lietuvoje. Bet aš vis dėlto manau, kad Lietuva yra geriausia šalis. Čia ypač geri žmonės.“

Pašnekovė pabrėžia, kad lietuviai jai atrodo panašūs į čečėnus. Juk turėjome panašią istoriją: kaip ir Lietuvoje, Čečėnijoje vyko genocidas – 1944 metais daugelis čečėnų buvo ištremti, ilgai prievarta priklausėme Sovietų Sąjungai, o prieš tai ir carinės Rusijos sudėčiai.

„Buvome viename maiše, dėl to mes vieni kitus gerai suprantame. Dėl to ir aš čia. Be to, ir lietuvių, ir čečėnų yra nedaug, tačiau abiejų tautų žmonės labai nori laisvės, nori turėti savo valstybes ir labai saugo savo kultūrą, kalbą, papročius“, – pastebi Eminat.

Kita vertus, kultūra, kalba ir klimatas labai skirtingi, todėl Eminat sako, kad tiems tėvynainiams, kurie iš Čečėnijos atvyko tiesiai į Lietuvą, apsiprasti čia nebuvo lengva.

„Kitiems tautiečiams buvo sunkiau, o aš juk 15 metų gyvenau Maskvoje ir 7 metus Almatoje, Kazachstane, todėl jau buvau pripratusi prie kitų kultūrų, kalbų ir papročių, ir dėl to man buvo nesunku priprasti ir prie lietuvių. Iš tikrųjų Lietuvoje nuo pat pradžių man labai patiko žmonės. Kai iš Čečėnijos pirmą kartą važiavau į Maskvą, ten žmonės nustebino blogąja prasme – dauguma pasirodė suirzę, pikti. Maniau, kad ir lietuviai bus tokie, bet atvykusi iškart pamačiau, kad žmonės čia, priešingai, labai inteligentiški, simpatiški. Net trūksta gražių žodžių juos apibūdinti. Dėl to man Lietuvoje taip gera gyventi“, – džiaugiasi pašnekovė. 

Paklausta, kas motyvuoja būti Baltijos čečėnų bendrijos lydere, moteris atsako paprastai – niekas kitas vadovauti bendruomenei nepanoro. Eminat pasakoja: „Bendruomenės vyrai dirba, moterys taip pat eina į darbus arba augina vaikus. Aš ir pati nenorėjau imtis šios atsakomybės, nes turiu daug rūpesčių ir be bendrijos, bet manęs prašė tapti pirmininke, nes anksčiau už kitus atvykau į Lietuvą, daugiau apie ją ir jos žmones, geriau moku kalbą.“

Tik nedidelė Lietuvoje gyvenančių čečėnų dalis moka gerai kalbėti ir rašyti lietuviškai, tačiau iššūkių bendruomenei kyla ir daugiau. Pašnekovės teigimu, viena pagrindinių problemų yra ta, kad bendruomenės nariai išsibarstę visoje Lietuvoje: Elektrėnuose, Kaune, Jonavoje, Vilniuje – todėl sunkoka susitikti, organizuotis ir dirbti tenka bendraujant telefonais. Be to, daugelis čečėnų Lietuvoje uždirba nedaug ir gyvena labai kukliai, todėl ir bendruomenė neturi daug lėšų savo veikloms. Apskritai pagrindinės bendrijos narių problemos yra socialinės, apibendrina E. Saijeva.

Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka

Širdis pasidalijusi tarp Lietuvos ir Čečėnijos

Ar norisi sugrįžti į tėvynę? – klausiame pašnekovę.

„Gal dar ateis diena, kai sugrįšiu. Tik galvoju, kaip man ten sektųsi, juk Lietuvoje pragyvenau beveik 25 metus. Reikia turėti omenyje, kad niekur kitur taip ilgai nesu gyvenusi kaip Lietuvoje – nei Rusijoje, nei Kazachstane, net ir gimtojoje Čečėnijoje“, – svarsto E. Saijeva, o mes toliau teiraujamės, ar galima sakyti, kad per šiuos metus Lietuva jau tapo tikrais namais.

„Be abejo, man Lietuvoje gyventi gera, tačiau mano širdis ir Čečėnijoje. Ten mano pavergta tėvynė ir mano tauta. Ir kol taip bus, mes – mano draugai ir aš – dirbsime, darysime, ką tik galime, kad savo tėvynę išlaisvintume.“

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Kostas Kajėnas, Vytautas Raškauskas.