Unsplash.com nuotrauka

Daisy Christodoulou – Voriko universiteto (angl. University of Warwick) absolventė, edukatorė, parašiusi dvi knygas apie švietimo problemas. Pirmoji „7 mitai apie švietimą“ (angl. Seven Myths About Education) išėjo 2014 m., o 2017 m. pasirodė kita autorės knyga „Geras progresas? Įvertinimų mokymosi procese ateitis“ (angl. Making Good Progress? The Future of Assessment for Learning). Voriko universitete Daisy Christodoulou studijavo anglų literatūrą, vėliau dalyvavo britiškame „Renkuosi mokyti“ atitikmenyje „Teach First“ (2007 m.) ir trejus metus dirbo mokytoja vidurinėje mokykloje Londone.

Pirmojoje knygoje Christodoulou aptaria septynis, jos nuomone, pačius gajausius mitus švietimo srityje. Anot jos, būtent šie įsivaizdavimai trukdo tobulėti mokymosi procesui, siekiant vaikus toliau sėkmingai integruoti į pasaulį. Knygos įvade buvusi mokytoja stebisi, kiek mažai žino mokiniai, kuriuos ji mokė. Pavyzdžiui, jiems buvo sunku žemėlapyje rasti miestą, kuriame gyvena – Londoną. Autorė pateikia daugybę tokių pavyzdžių ir teigia, kad tai, ko mokomi Didžiosios Britanijos mokytojai apie švietimą ir mokymosi procesą – yra klaidinga ir netgi žalinga vaikams. Jau aptarėme pirmąjį ir antrąjį mitus, kalbančius apie faktų svarbą ir mokytojo vaidmenį mokymosi procese. Trečiasis D. Christodoulou knygoje aprašomas mitas – XXI a. taip skiriasi nuo visų kitų prieš tai buvusių amžių, kad turėtume esmingai keisti ir mokymo(si) sistemą.

Mito apibrėžimas ir jo teorinės šaknys

Šis mitas kalba apie tai, jog XXI a. pernelyg skiriasi nuo kitų laikmečių, kad mokymas išliktų toks pat kaip anksčiau: technologijų ir ekonomikos kaita reiškia mokymo(si) būdų kaitą.

Frazė „XXI a. gebėjimai“ jau kurį laiką švietimo bendruomenėje ir viešojoje erdvėje yra tapę vienu madingiausių terminų. Kartais sakoma, kad dėl itin greitos pasaulio kaitos sunku pasakyti, kokie gebėjimai iš tiesų bus reikalingi mokiniams ateityje. Nepaisant to, į XXI a. reikalingų gebėjimų skalę dažniausiai patenka keli dalykai: problemų sprendimo kompetencija, kritinis mąstymas, kūrybiškumas, tarpasmeninis bendradarbiavimas ar komunikavimas. Tokių gebėjimų pasirinkimo ir laikymo svarbiais logika yra dvilypė.

Visų pirma, šiuolaikinės technologinės galimybės ir praktikos nebereikalauja iš mūsų atsiminti ir įsiminti didelių informacijos kiekių. Žmonija per savo gyvavimo laiką sukūrė įvairių atminties saugojimo vietų, išeinančias „už“ mūsų smegenų tūrio. Visų pirma tai buvo raštas ir knygos, o vėliau – kompiuteriai ir internetas. Atsiradusios kolektyvinės atminties saugojimo vietos tarsi paverčia individualias žinias veikiau neįprastomis nei naudingomis: kam jas dėti į galvą, jei visuomet galima „pasigūglinti“? Antra, ekonomika ir darbo rinka per pastaruosius kelis dešimtmečius pasikeitė. Naujos technologijos gali greitai panaikinti įvairias specialybes ir profesijas, tad sunku pasakyti, kurių profesinių žinių iš tiesų prireiks – jos praranda savo vertę. Kokia prasmė įgyti kokio nors dalyko ar profesijos žinių visetą, jei jis gali greitai tapti absoliučiai nereikalingas? Pavyzdžiui 8-ajame XX a. dešimtmetyje daugelyje Didžiosios Britanijos mokyklų buvo mokoma gebėjimų, skirtų sekretoriaus darbui, tačiau tuo metu niekas negalvojo, jog asmeninio kompiuterio atsiradimas daugelį tų gebėjimų pavers visiškai nereikalingais.

2003 m. Didžiojoje Britanijoje buvo paskelbtas dokumentas, kuriame ekonomikos ir pasaulio kaita buvo tiesiogiai sujungta su poreikiu keisti švietimą. Dokumente buvo sakoma, kad gebėjimai yra kertinė ne tik sėkmingo švietimo, bet ir sėkmingos visuomenės ir valstybės dalis. Tuo pat metu švietimo ekspertų gretose buvo kalbama apie būtinybę keisti švietimo sistemą, pritaikyti ją prie XXI amžiaus poreikių. Akcentuojama, jog tuometinės švietimo sistemos pagrindai yra atsiradę XIX a. pabaigoje, todėl gerokai pasenę. Tokia švietimo sistema buvo sukurta pasauliui, kuris išgyveno radikalią industrializacijos bangą, transformavosi ir keitėsi. Tapo industriniu pasauliu, kuriame daugelis žmonių dirba pramonėje, todėl ir mokiniai buvo ruošiami darbui fabrikuose. Tačiau visuomenė ir pasaulis keičiasi, greitai žmonėms prireiks visai kitokių gebėjimų ir žinių nei anksčiau. Labai panašų kalbėjimą galite rasti ir įtakingo (daugybė peržiūrų YouTube.com platformoje) švietimo eksperto Sero Keno Robinsono ugdymo filosofijoje – pasaulis pasikeitė, o mokykla vis dar funkcionuoja taip, lyg būtų pritaikyta XIX a. visuomenei.

Karolio Kavolėlio nuotrauka

Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Šiuolaikinė ekonomika moko šiuolaikinį žmogų, kad XXI a. mokytis specifinių gebėjimų ar žinių nėra geras dalykas – jų gali greitai nebelikti. Švietimas, anot šios paradigmos atstovų, turėtų susitelkti į „perkeliamų“ gebėjimų mokymąsi – šie gebėjimai turi leisti žmogui, netekusiam darbo, greitai adaptuotis, persikvalifikuoti ir taip atsispirti pokyčiams, kuriuos būtinai atneš besikeičiantis pasaulis.

Knygos „Septyni mitai apie švietimą“ autorė Daisy Christodoulou taip pat aptaria ir dabartinę mokyklų praktiką, t. y. bando įrodyti, jog XXI a., kaip verčiančio keisti visą švietimo sistemą, mitas iš tiesų virsta mokymosi praktika. Pavyzdžiui, kai kuriose Didžiosios Britanijos mokyklose pagrindinis mokymosi tikslas yra kelių gebėjimų ugdymas: pilietiškumo, mokymosi, informacijos apdorojimo, bendravimo su žmonėmis ir situacijų valdymo. Tokiose programose ugdomi vaikai, kurie geba (patys) suplanuoti savo darbo laiką bei struktūrą ir atrasti mokymosi būdų, kurie tinka individualiai ir unikaliai jiems. Tokiose mokyklose dažniausiai mokomasi ne dalykinių žinių, o projektų principu – įvairios disciplinos jungiamos į visumą. Projektinis ir teminis mokymo idėjos šiuo metu populiarėja ir Lietuvoje.

Kodėl tai tėra tik mitas?

Christodoulou pripažįsta, kad gebėjimai, kurių ugdymo reikalaujama, yra labai svarbūs: tiek problemų sprendimas, tiek kūrybiškas (ar kritinis) mąstymas, gebėjimas bendrauti ir užmegzti ryšius su žmonėmis yra neatsiejami nuo žmogaus gyvenimo. Nepaisant to, šie gebėjimai visiškai nėra išskirtinai šiuolaikiški ar išskirtinai reikalingi XXI a. kaip tokiam. Senovės Graikijos žmonės ar Didžiąją Kinijos sieną statę tuometinės Kinijos gyventojai turėjo dirbti su kitais (bendradarbiavimas, ryšių užmezgimas), prisitaikyti prie besikeičiančių situacijų ir atrasti naujų dalykų. Atrodo gana paradoksalu ir arogantiška sakyti, jog anksčiau niekam nereikėjo mąstyti kritiškai, spręsti problemų, bendradarbiauti ir bendrauti, kurti, išrasti naujų dalykų.

Matyt, teisinga sakyti, kad XXI a. daugeliui prireiks šių gebėjimų, tačiau nereiktų vadinti jų didžiuoju atradimu ar švietimo kaita. Tokius gebėjimus žmonija ugdėsi daugybę amžių, tačiau dažniau juos ugdytis turėjo galimybę visuomenės elitas. Vadinti tai „nauja XXI a. švietimo paradigma“ atrodo kiek per drąsu. Tai tik galimybė visiems gauti tradicinį išsilavinimą, kurį anksčiau gaudavo išskirtinę vietą visuomenėje turintys žmonės. Problema, matyt, atsiranda ne dėl gebėjimų, kurie yra siūlomi, o veikiau dėl jų mokymo praktikoje. Dėl įvairių XXI a. gebėjimų mokymo praktikų dažnai išnyksta dalyko žinių svarba.

Jau minėtas pasakymas, kurį dažnai galima išgirsti viešojoje erdvėje ir švietimo ekspertų debatuose: kam reikia įsiminti, jeigu galima tiesiog „pasigūglinti“? Kitaip tariant, viskas pasiekiama keliais klavišų kompiuteryje paspaudimais, juk tam ir atsirado didžiulė informacijos saugykla – internetas. Senovės graikų filosofas Platonas dialoge „Faidras“ mąstė panašiomis temomis. Šiame veikale jis pažymi, kad į tuometinę kultūrą įsiskverbęs raštas kenkia atminčiai ir kartu mąstymui. Tuo metu Graikijoje buvo itin svarbi atminties kultūra – žmonės atsimindavo itin sudėtingas poemas ir kalbas. Iki klasikinės Graikijos laikų Homero poemos atkeliavo perduodamos iš lūpų į lūpas, tik gerokai vėliau jos buvo užrašytos. Platonas mato užmaršties grėsmę. Daugelį dalykų galima tiesiog užrašyti į papiruso ritinėlius, ir svarbi informacija išliks, kam ją įsiminti? Su labai panašiu iššūkiu susiduriame ir dabar – gerokai patogesne ir lengvesne atminties saugojimo vieta nei mūsų pačių smegenys – internetu ir kompiuteriais. Nepaisant to, daugelį metų po rašto atsiradimo niekas nenuvertino įsiminimo ir faktų svarbos, jie liko esmine mąstymo lavinimo priemone. Todėl užduoti klausimą: o kam įsiminti, jei galima „pasigūglinti“ atrodo kiek per drąsu.

Vienas iš pačių gajausių mitų, susijusių su XXI a. gebėjimais, yra tai, kad milžiniškas naujos informacijos srautas paverčia išmoktas žinias (ir gebėjimus) visiškai nenaudingais. Pavyzdžiui, studentai, pradedantys ketverių metų techninių studijų bakalauro programą, per pirmuosius metus įsimins žinias, kurių pusė jau bus pasenusi trečiaisiais jų studijų metais.

Jonas Jacobsson/Unsplash.com nuotrauka

D. Christodoulou nesutinka su šia išvada: žmonija vis atranda ką nors naujo, tačiau daugelis naujų atradimų niekaip nepaneigia ar nepadaro nereikalingų prieš tai turėtų žinių. Veikiau atvirkščiai – daugelis atradimų atsiranda dėl to, kad žinios apie dalyką yra gilios. Esminės kiekvienos disciplinos prielaidos labai retai kada būna paneigiamos, pavyzdžiui, niutoniška fizika visuomet galios į viršų sviestam futbolo kamuoliui ir jo kryčiui atgal į žemę. Dažniausiai nauji atradimai atsiranda puikiai suprantant senuosius, diskutuojant su jais, bandant juos paneigti ar papildyti.

Vienas iš žinių dalijimosi platformos Wikipedia.org įkūrėjų Larry Sangeris, kalbėdamas apie darbui reikalingus įgūdžius, pabrėžia, kad specifiniai įgūdžiai, kurie reikalingi konkrečiame darbe, yra išmokstami jau darbo vietoje. O tai reiškia, kad mokiniai dažniausiai nebus iškart pasiruošę darbo rinkai, jiems vis tiek reikės mokytis darbo specifikos jau atėjus į darbą. Jis pateikia pavyzdį, kad būdamas 17-olikos verčiau būtų mokęsis JAV istorijos, o ne įvairių dabar jau nebenaudojamų programų veikimo principų. Mokymasis užima laiką, todėl jį reikėtų išnaudoti tikslingai. Daisy Christodoulou siūlo būti gerokai labiau skeptiškiems naujų, labai madingų ir panacėjiškų dalykų atžvilgiu. Jai atrodo, kad kur kas svarbiau ir tikslingiau mokykloje mokyti dalykų ir žinių, kurie jau yra patikrinti laiko. Tačiau norintieji, kad į mokyklą ateitų XXI a. gebėjimai, dažniausiai padaro priešingą išvadą: jiems svarbu nuolatinė naujovė, būti šiuolaikiškam ir nuolat būti naujovių smaigalyje. Tiesa, niekas taip greitai nepasensta kaip buvimas naujovių smaigalyje. Ypač tokiame pasaulyje, kuris nuolat keičiasi ir vis atsinaujina.

Svarbu suvokti ne tai, jog pasaulis keičiasi ir keičiasi žinios (tai tikrai yra tiesa), o veikiau, kad egzistuoja fundamentalūs ir esmingi žinių visetai, kurie daugelį amžių nesikeičia. Pavyzdžiui, kad ir kiek amžių praėjo – Euripido (ar Šekspyro) dramos vis tiek išlieka svarbios ar sunkiai pakeičiamos teatre ar literatūroje. Labai panašus dėsnis galioja Pitagoro teoremai, abėcėlei, skaičiavimo sistemai. Vis didėjantis informacijos kiekis turėtų skatinti ne plėsti „būtinųjų“ žinių aibę, o veikiau pabandyti suvokti, kurios iš tų žinių liko ir vis dar tebėra svarbios. Taip galima padėti vaikams atsirinkti ir nepasimesti gausybėje informacijos, kuri kiekvieną dieną juos „bombarduoja“. Atskirti pelus nuo grūdų – toks turėtų būti mokymo(si) tikslas.

Pagal Daisy Christodoulou knygą „Seven Myths About Education“ parengė Kristina Tamelytė