Pal. John Henry Newman. Katalikų Bažnyčios Anglijoje ir Velse iliustracija

Šį sekmadienį, spalio 13 d., Bažnyčia džiaugsis nauju šventuoju – kardinolu Jonhu Henry Newmanu, kuris prisimenamas ne tik dėl savo ganytojiškos veiklos, tačiau ir kaip mąstytojas, intelektualas, poetas. Amerikietis kunigas Rogeris Landry mano, kad J. H. Newmanas sulaukia per mažai tikinčiųjų susidomėjimo. „Tokie šventieji kaip tėvas Pijus, Teresė iš Lizjė ar Teresė iš Kalkutos turi pasekėjų visose kultūrose ir klasėse, o palaimintasis Johnas Henry Newmanas panašus į gerą klasikinę muziką, mėgstamą turinčiųjų klasikinį išsilavinimą, tačiau iš esmės nesuprantamą ir nepatrauklią roko, popmuzikos ar kantri mėgėjams“, – mintimis dalinasi kunigas. Norėdamas sudominti tikinčiuosius, amerikietis kunigas nusprendė pasidalinti savo mintimis – dešimčia priežasčių, kodėl J. H. Newmanas yra mūsų laikų šventasis.

Visų pirma, J. H. Newmaną kunigas R. Landry vadina nepaprastai drąsiu žmogumi, pasiryžusiu kentėti dėl tiesos. Tapęs kataliku, J. H. Newmanas prarado prestižines pozicijas Anglijos visuomenėje, ryšį su kai kuriais draugais ir šeimos nariais. Didelę gyvenimo dalį jam teko ištverti bjaurias politines kovas ir intrigas akademinėje aplinkoje, tarp anglikonų ir katalikų. Popiežius Benediktas XVI, beatifikuodamas J. H. Newmaną, šį pavadino „išpažinėju“, taigi kankiniu be kraujo praliejimo.

Antra, anot kunigo R. Landry, J. H. Newmanas buvo vienas iš didžiausių sąžinės gynėjų Bažnyčios istorijoje. Laikais, kai pasaulyje yra tiek daug sąžinės laisvės pažeidimų ir kai tiek daug žmonių yra linkę manyti, kad šis vidinis jautrumas Dievo balsui yra viso labo aidintis jausmų ir nuomonių kambarys, palaimintasis J. H. Newmanas grąžina svarbą šiam vidiniam kompasui.

Katalikų Bažnyčios Anglijoje ir Velse nuotrauka

Trečia, palaimintasis J. H. Newmanas buvo nepaprastai draugiškas ir lojalus daugelio žmonių bičiulis. Jis skirdavo laiko savo draugams – priimdavo į svečius, kartu keliaudavo, paguosdavo juos sunkumų akivaizdoje. Iki atsirandant telefonams, elektroniniams laiškams ir SMS pranešimams, palaimintasis J. H. Newmanas buvo talentingas laiškų autorius, o jo draugai kaip lobį saugodavo tai, ką nuo jo gaudavo. J. H. Newmano biografas tėvas Juanas Velezas mano, kad, jei šis naujas šventasis kada nors taptų Bažnyčios daktaru, jam tiktų gauti titulą Doctor Amicitiae – „Draugystės mokytojas“.

Ketvirta, jis buvo puikus mokytojas, savo studentus vedęs išminties link. Yra priežastis, kodėl daugelis katalikiškų jaunimo centrų sekuliariuose JAV universitetuose vadinami „Newmano centrais“. Jo parašyta knyga „Universiteto idėja“ yra puikus priešnuodis šiandien populiariam vien į naudą ar sentimentalumą orientuotam požiūriui į ugdymą. Palaimintasis J. H. Newmanas ne tik įkūrė katalikišką universitetą Airijoje, bet ir buvo vienas iš žymiausių Oksfordo paskaitininkų.

Privati Newmano biblioteka. Katalikų Bažnyčios Anglijoje ir Velse nuotrauka

Penkta, palaimintasis J. H. Newmanas buvo tikras maldos mokytojas. Šūkis, kurį jis pasirinko, kai Leonas XIII jam suteikė kardinolo titulą, buvo: cor ad cor loquitur – „širdis kalba į širdį“. Anot kunigo R. Landry, tai yra intymaus dialogo, tikros maldos išraiška.

Šešta, jis buvo atsidavęs ganytojas. Tiek būdamas anglikonu, tiek tapęs kataliku, J. H. Newmanas pirmenybę teikė ligoniams ir vargšams, noriai juos lankydavo, guosdavo išgyvenančiuosius netektį, aplankydavo ir kalinius. Ganytojiškos pareigos nebuvo trukdis akademiniam darbui, bet jo gyvenimo ir tapatybės šerdis.

Septinta, palaimintasis J. H. Newmanas daug dėmesio skyrė pasauliečių pašaukimui į šventumą. Jis kvietė savo laikmečio pasauliečius tapti žmonėmis, kurie „pažįsta savo tikėjimą, žengia į jį, žino, kur jie stovi, ko laikosi ir ko ne, kurie moka tikėjimo išpažinimą ir gali jį išpažinti, kurie išmano istoriją ir gali ją apginti“.

Aštunta, anot kunigo R. Landry, palaimintasis J. H. Newmanas buvo puikus pamokslininkas, jiems ruošdavosi, net ir turėdamas daugybę kitų pareigų. Kadangi degė meile Šventajam Raštui ir tikėjimui, jis galėjo uždegti ir kitus, nebijojo kontroversiškų temų, tačiau visad primindavo, kad tikėjimas visų pirma yra dovana ir tik po to – užduotis. Užrašyti palaimintojo J. H. Newmano pamokslai ir šiandien įkvepia tikinčiuosius.

Newmano darbo stalas. Katalikų Bažnyčios Anglijoje ir Velse nuotrauka

Devinta, kaip teigia kunigas R. Landry, palaimintasis J. H. Newmanas buvo tikras ekumenizmo pavyzdys – aistringas tiesos ieškotojas, sekęs paskui Jėzų visuomet, kai tik tikėdavo, kad Viešpats veda. Ekumenizmas yra daugiau nei mandagus dialogas tarp nuo Katalikų Bažnyčios atskilusių krikščionių bendruomenių ar paskutinis bendras vienybės vardiklis, tarsi tikėjimo tiesos, dėl kurių nesutariama, nieko nereikštų. Ekumenizmas reiškia, kad esame raginami atsiliepti į Didįjį ketvirtadienį Jėzaus kalbėtą maldą prašant vienybės ir pašventinimo tiesa savo mokiniams.

Galų gale, anot tėvo R. Landry, palaimintasis J. H. Newmanas pasirodė esąs puikus užtarėjas. Jo beatifikacijos stebuklas įvyko 2001-aisiais Masačiusesto valstijoje, kai diakonas Jackas Sullivanas pagijo nuo stuburo ligos. 2013 metais moteris Čikagoje susidūrė su nėštumo komplikacijomis, kurios grėsė jos ir kūdikio gyvybei, tačiau paprašiusi kardinolo J. H. Newmano pagalbos ji pagijo.

Parengta pagal National Catholic Register