Juozas Tumas-Vaižgantas tarp giminaičių. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Spalio 10–11 dienomis Vilniuje ir Kaune vyksta mokslinė konferencija „Juozas Tumas-Vaižgantas – lietuvių kultūros spiritus movens“, organizuojama Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bei Maironio lietuvių literatūros muziejaus. Pokalbis apie J. Tumo-Vaižganto kūrybą ir asmenį su literatūrologėmis AISTE KUČINSKIENE ir JURGITA ŽANA RAŠKEVIČIŪTE, tiriančiomis jo laiškus.

Šiemet švenčiame 150-ąsias Juozo Tumo-Vaižganto gimimo metines. Ką nauja galime pasakyti apie šį kūrėją ir jo kūrybinį palikimą?

Aistė Kučinskienė: Manau, kad apie Vaižgantą dar daug kas nepasakyta: lingvistiniai jo tekstų tyrimai, politinė, religinė veikla – šios ir kitos temos laukia, jų po truputį ir imamasi. Naujos Vaižganto kūrybos interpretacijos visuomet aktualios. Kita vertus, jubiliejai svarbūs nebūtinai siekiant perinterpretuoti – jie reikšmingi ir atsiminti, aktualizuoti tai, kas jau pasakyta.

Jurgita Žana Raškevičiūtė: Man atrodo, daug svarbiau klausti ne ką nauja galime pasakyti apie kūrėją, o ar mums apskritai tebėra svarbu apie jį ir jo kūrybą kalbėtis, kad ir permąstant sena. Svarbu ne tai, ar kažkas jubiliejiniais metais pateikė naują „Pragiedrulių“ interpretaciją (žinoma, ir ji labai svarbi), o ar grįždami prie Tumo literatūrinių, publicistinių tekstų, apmąstydami jo laikyseną randame aktualių dalykų, ar galime juos įkurdinti savame prasmių lauke.

Tad, mano akimis, didžiausia šių metų „naujiena“ – kad Tumo darbai ir gyvenimo istorija tebėra įdomūs, svarbūs, iškalbūs. Man rodos, Tumas savo asmenybės ir veiklos būdu artimesnis šiuolaikiniam žmogui labiau, negu kad iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Esame linkę kalbėti apie praeities asmenybes kaip priklausančias kitam gyvenimo, pasaulio suvokimo būdui, priešiname dabartį ir praeitį, neretai praeityje įžvelgdami daugybę privalumų ir kalbėdami apie neatitaisomus žmogaus gyvensenos pokyčius.

Atrodo, kad Tumas, jei galėtume „prikelti nors vieną senelį“, XXI amžiuje greitai surastų savo vietą: įsisavintų visas naujas medijas, komunikacijos greitį ir visa tai panaudotų kaip privalumus savo veiklai plėtoti. Tuo noriu pasakyti, kad Tumo veikimo stilius, judrus gyvensenos būdas, gebėjimas dirbti daugybę darbų vienu metu, radus tinkamą būdą, raktą apie tai pasakoti, gali būti svarbus Tumą prie dabarties priartinantis veiksnys. Jubiliejinių metų svarbą matau kaip ryšio sukūrimą ar atnaujinimą, jeigu tai pavyksta, tuomet metinėms praėjus aktualizuoti dalykai lieka ir yra tęsiami.

Šiemet vykęs tradicinis akademinis seminaras „Literatūros salos“ buvo skirtas Vaižganto jubiliejui. Ką apie Vaižgantą turi pasakyti jaunieji tyrėjai ir mokslininkai? Kas juos dabar domina Vaižganto kūryboje?

A. Kučinskienė: Manau, kad jauniems tyrėjams (ir studentams) sunkoka kalbėti apie Vaižgantą. Jo kūryba sudėtinga, reikia išmanyti kontekstus, neretai apima jausmas, kad prieš tirdamas turi viską perskaityti, o tekstų tiek daug – baisu. Vis dėlto paskaitinėjusi nemažai Vaižganto raštų sakyčiau, kad fragmentiškas, aspektinis tyrimas – taip pat tinkama prieiga (tai jau senokai daroma, pavyzdžiui, Ilona Čiužauskaitė ne vienus metus skyrė jo publicistikos tyrimams, atskirai rašoma apie laiškus ir kt.).

Pastaruoju metu ir studentai, ir vyresni tyrėjai daug dėmesio kreipia į visuomeninį, literatūros kritikos, literatūros istorijos aspektus, jie ryškėjo „Literatūros salose“, o konferencijoje „Juozas Tumas-Vaižgantas – lietuvių kultūros spiritus movens“ nemaža dalis pranešimų taip pat akcentuoja Tumo asmenį, jį, kaip politinę, visuomenės figūrą.

J. Ž. Raškevičiūtė: „Literatūros salose“, ko gero, išryškėjo svarbi problema. Jauniausieji pranešėjai, studentai, doktorantai beveik nesiima kalbėti apie Tumą. Svarbi Aistės įvardyta priežastis, kad Tumo raštų gausa ir įvairovė tikrai atrodo gąsdinanti. O kita svarbi ir sunkiau įveikiama nei Tumo raštų perskaitymas priežastis – interpretacinio, aktyvaus santykio su klasikiniais tekstais kūrimas mokykloje. Ne literatūros išmoki(y)mas (kas, kodėl, kokiai srovei kuriais metais atstovauja), o santykio su klasikiniais tekstais, kaip tam tikros skaitymo praktikos, suformavimas.

Kol nepradėsime mokykloje kurti santykio su XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės literatūra kaip pasakojančia apie žmogaus pasaulį, jo pasirinkimus, kaip atveriančia žmogaus egzistencinę dramą, esmingai susijusią su dabartimi, o ne kaip perteikiamų vertybių ir žinotinų literatūros reiškinių rinkinį, tol jauni žmonės manys, kad iškalbi, jiems aktuali literatūra parašyta tik jų gyvenamuoju laiku, o lietuvių literatūra jiems prasidės geriausiu atveju nuo romano „Altorių šešėly“, blogiausiu – nuo „Baltos drobulės“.

Rasti būdą prieš šimtmetį ir seniau parašytus kūrinius skaityti kaip čia ir dabar iškalbius, įdomius – bene sunkiausias ir prasmingiausias mokyklos uždavinys. Kad jaunasis tyrėjas imtųsi gilintis į Tumo kūrybą, jis dar turi įveikti nesidomėjimo senesne nei Škėmos parašyta literatūra barjerą. Čia kalbu sutirštindama spalvas, bet tiek viešasis diskursas, tiek jaunųjų tyrėjų preferencijos perša būtent tokią mintį. Ir gal paskutinė priežastis, kodėl jaunesnieji kūrėjai vangiai imasi Tumo kūrybos interpretacijų (vyresnieji turbūt irgi), yra iliuzija, kad viskas apie šio autoriaus literatūrinę kūrybą pasakyta. Tumas yra sulaukęs tiek literatūrologų dėmesio, kad jau turime ir tam tikras nusistovėjusias pagrindinių kūrinių interpretacijas ir interpretacines klišes, todėl tai gali atimti ryžtą galvoti apie kokybiškai naują kūrinių perskaitymą.

Juozas Tumas-Vaižgantas. Kaunas, 1928 m. J. Tallat-Kelpšienės / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

„Deimančiukų ieškotoju“ Tumas pramintas ne veltui, drąsiai galime jam tokį epitetą palikti. Tumo veikla tokia daugiaspektė, kad, ko gera, kiekvienam jo veiklos barui derėtų po epitetą.

Vaižgantas nuo pat mokyklos suolo pristatinėjamas kaip „deimančiukų ieškotojas“, ir daugelis suaugusiųjų, ko gero, apie jį prisimena tik šią detalę. Ką jūs akcentuotumėte Vaižganto gyvenime ir kūryboje? Ar įmanomas kitas epitetas? Ar jo reikia?

J. Ž. Raškevičiūtė: Manytina, kad „deimančiukų ieškotoju“ Tumas pramintas ne veltui, drąsiai galime jam tokį epitetą palikti. Tumo veikla tokia daugiaspektė, kad, ko gera, kiekvienam jo veiklos barui derėtų po epitetą. Naują savo santykį su Tumo asmenybe ir kūryba pradėjau formuoti dar labai neseniai, ir mane labiausiai nustebino žmogaus ir apie jį pasakojamų anekdotų sutapimas. Kai imi gilintis į asmenybės gyvenimą ir darbus turėdama galvoje nemažai anekdotinių istorijų, šmaikščių pasakojimų, nejučia galvoji, kad dalis jų turėtų būti perlenktos ar išvis iš piršto laužtos, Tumo atveju taip nėra.

Šiuo etapu man Tumas yra labdarys, labdarybė kaip pamatinė gyvenimo laikysena padarė didžiulį įspūdį; ko gero, tai yra šio asmens gyvenimo naratyvas, kurį turėtume išgelbėti iš anekdotų apie raštelius ant durų „Pinigų neskolinu, pats neturiu“ ir papasakoti apie tai kaip apie lemtingą biografinį ir kultūrinį pasirinkimą. Suvokti, kad Tumas visą gyvenimą nugyveno nuomojame bute, iš kurio, pakilus nuomos kainai, teko gyvenimo pabaigoje nenoromis išsikelti, kad nesukaupė jokių santaupų senatvei, ligai, išskyrus meno kūrinius ir knygas, kad visas nemažas pajamas jis tiesiog išdalijo – teikdamas pavienę paramą kone visiems jos prašantiems ir nuosekliai remdamas mokslus einančius jaunus žmones. 

J. Tumas-Vaižgantas itin aktyviai susirašinėjo su daugeliu tuometinio Lietuvos intelektualinio elito atstovų. Kokį jo portretą kuria laiškai?

A. Kučinskienė: Tiesą sakant, laiškų kuriamas vaizdas man labai panašus į kitais žanrais sukuriamą įspūdį apie Tumą. Bet gausi korespondencija vis dėlto prideda asmeniškesnį žvilgsnį, kartais pamatome ir dramatiškų išgyvenimų, vienišumo, nuovargio motyvų, ypač tuo laiku, kai, pavyzdžiui, Tumui teko kraustytis iš centro į provinciją (iš Vilniaus į Laižuvą 1911 m.) ir pan. Įdomu, kad būtent dramatiškesniais gyvenimo momentais laiškų rašoma daugiau, jie atviresni. 

J. Ž. RaškevičiūtėMan taip pat kaip Aistei, gilinantis į Tumo epistoliką, pasirodė svarbu, kad ji atveria kitokį Tumą, ne vien vadinamąjį „gyvą sidabrą“, „žilagalvį jaunuolį“ ir pan. Aistė užsiminė apie kitokį, asmeniškesnį, dramatiškesnį, Tumo portretą. Ko gero, vienas įdomesnių dalykų, liudijančių, kaip Tumas išgyveno sociokultūrinę izoliaciją jau po Vilniaus periodo, po „tremties“ iš centro į Laižuvą, yra Tumo kvietimai atvykti pas jį svečiuotis, šių kvietimų primygtinumas, desperacija ir dedamos pastangos norint adresatą suvilioti atvykti.

Pavyzdžiui, Adomui Jakštui Tumas pasakoja, kokia nuostabi jo namus supanti gamta, kokias geras sąlygas svečiui gali suteikti ir ragina: „Važiuok tad, važiuok, // važiuok, važiuok // nieko nelaukdamas. Gamtos stebūklai taip pat nedažnai esti. // Lauksiu išsižiojęs.“ Kokį stiprų norą susitikti, sulaukti svečių čia matome! O kai Jakštas, atrodo, neišgirdęs tarp eilučių įrašytos bičiulio desperacijos, atvykti neskuba, Tumas laiške priklijuoja didžiulę iškarpą iš rusiško laikraščio, kurioje rašoma apie gamtos naudą ir būtinybę sveiktai, tokiu būdu bandydamas „objektyviai“, ne emociškai pagrįsti vizito reikalingumą.

Tuometinėje spaudoje Vaižgantas aktyviai kritikavo ir komentavo tuometinę visuomenę: štai vienus išvadina smaladūšiais ir šiaudadūšiais, pliekia žemaičius už girtavimą pas Prūsus ir pan. Koks buvo jo publicistikos tikslas? Ar galime kalbėti apie prisiimtą tautos sąmonintojo ir kritiko vaidmenį, ar būta dar kito tikslo?

A. KučinskienėSąmonintoju ar, sakyčiau, švietėju Tumas norėjo būti ir tikrai buvo. Netgi laikyčiau jo švietėjišką poziciją – kritikuojant sociumo, tautos ydas siekti progreso – labai artima XVIII a. Europos apšvietos mąstytojų laikysenai. Publicistas Tumas dažnai, ypač ankstyvojoje publicistikoje, rašo ne tik visuomenės, kultūros temomis, jis veikia ir kaip reporteris-korespondentas, suteikiantis skaitytojams žinių („korespondencijų“) apie aplink vykstančius dalykus.

Čia randame temų nuo vaikų auklėjimo, regos gydymo, augalų sodinimo iki valstybės valdymo, kultūros krypties pasirinkimo... Man atrodo, kad žinių sklaida buvo jo švietėjiškos programos dalis, o štai XX a. 3 deš., kai lietuvių kultūra ima įgauti tvirtesnės modernios kultūros bruožų, randasi vis daugiau įvairių sričių specialistų, Tumo publicistikos teminis spektras siaurėja, koncentruojamasi daugiausia į literatūros, dailės, muzikos ir sykiu politinius reikalus.

Juozo Tumo-Vaižganto pasas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padlecai tie lietuviai, bet – mano broliai.

Vaižganto kūryba ir XXI a. lietuvis – ar tai susisiekiantys indai? Ar pastebite, kad šiuolaikinėje erdvėje cirkuliuotų Vaižganto tekstai, ar vis dėlto reikia ieškoti kitų prieigų, kurios vėl juos aktualizuotų?

A. KučinskienėLabai matosi, kad Vaižgantas daugiausia imtas aktualizuoti šiais metais, t. y. „priverstinai“, nes švenčiamas jubiliejus. Gal drąsoka teigti, kad Vaižgantas sunkiai susisiekia su dabartimi, vis dėlto jis sudėtingas, kompleksiškas (tiek kaip autorius, tiek kaip asmuo), todėl reikia nebūtinai naujų prieigų, bet bandymo giliai, ne paviršiumi suprasti jo kūrybą ir, aišku, jo biografiją (tiesiogiai susijusią su lietuvių tautos, visuomenės, kultūros „biografijomis“).

J. Ž. RaškevičiūtėKo gero, jau anksčiau, kalbėdama apie literatūrą ir mokyklą, iš dalies atsakiau į šį klausimą. Vaižganto metai neturėtų kurti iliuzijos, kad staiga mes prie jo kūrybos priartėjome, jie, kaip ir dera jubiliejiniams metams, visų pirma mums primena ir skatina atkreipti dėmesį. Susisiekiame, kaip tie susisiekiantieji indai, su tuo, su kuo norime susisiekti, o jei norime – dedame pastangų. Pasikartosiu, kad kaip pagrindinę hermeneutinę, t. y. ryšį kuriančią, figūrą matau mokyklą. Jeigu mokykloje mokytojas sugebės pasakoti apie „Dėdes ir dėdienes“ taip, kad mokiniai patikėtų, jog tai pačiam mokytojui yra svarbu, į pirmąją jūsų klausimo dalį bus galima atsakyti teigiamai.

Pabaigai – ar yra kokia nors frazė iš Vaižganto kūrybos, laiškų ar straipsnių, kuri jums būtų įstrigusi, virtusi posakiu ar galbūt net gyvenimo moto?

A. Kučinskienė:  Vaižganto tekstuose (ir atsiminimuose apie jį) tokių frazių gausu. Bet man įstrigusi ir neapleidžianti citata iš autobiografinio vaizdelio „Visavaldis“, kuriame Vaižgantas atsimena kaip mokyklos direktorius, atėmęs dar mokinio Tumo dienoraštį, jį perskaito. Tada Tumas teigia pirmąsyk supratęs: „Kas parašyta, tas pasilieka.“ Ši frazė mane visuomet lydi, kai galvoju apie atsakomybę už savo žodžius, ypač įgavusius rašytinį pavidalą.

J. Ž. RaškevičiūtėLeiskite į šį klausimą atsakyti tik pusiau rimtai. Nemaža yra Tumo frazių, kurias tam tikrose gyvenimo situacijose pasikartoju, prisimenu, o neretai – šią, kaip vidinį imperatyvą: „Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padlecai tie lietuviai, bet – mano broliai.“