Tai knyga skaityti ne vienu prisėdimu – taip rugsėjo pabaigoje kalbėdamiesi apie Nobelio literatūros premijos laurus spalio 10-ąją pelniusios lenkų rašytojos, poetės Olgos Tokarczuk knygą „Bėgūnai“ (lenk. „Bieguni“) teigė Mažosios studijos knygų klube istorikas, gidas Vladas Liepuonius, publicistas Donatas Puslys ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėja Jogilė Ulinskaitė.

O. Tokarczuk knyga išleista senokai, 2007 metais, 2008-aisiais kūrinys apdovanotas Lenkijos literatūros premija „Nike“, „Bėgūnai“ tuomet tapo Metų knyga, 2018-aisiais už šį darbą autorė pelnė vieną prestižiškiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – „Man Booker International Prize“. Lietuvių kalba knyga pasirodė 2019 metais, ją išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, vertė Vyturys Jarutis.

O. Tokarczuk – ryški, nepaprastu sąmoju ir ypatinga vaizduote pasižyminti šiuolaikinės lenkų literatūros žvaigždė, jos „Bėgūnai“ – apie tai, kas verčia žmogų keliauti, blaškytis po erdvę, iš kur tas nenumaldomas poreikis lėkti, kodėl pasaulis šiandien toks nerimstantis. Romano veiksmas šokinėja nuo XVII a. iki šių dienų, o jo struktūra – tarsi atskirų, ir visai pramanytų, ir tikrais faktais paremtų, miniatiūrų vėrinys.

Kai knyga sužibėjo anglakalbiame pasaulyje, O. Tokarczuk yra minėjusi, kad šiais laikais „Bėgūnai“ įgauna visiškai kitokią dimensiją. Turint omenyje, kad gimtojoje Lenkijoje autorė yra ryški dabartinės valdžios opozicionierė ir netgi kaltinama nepatriotinės prozos kūrimu, neoficialiai yra įtraukta į nekviestinų autorių sąrašą, ši knyga tampa pasipriešinimo simboliu uždarumui, nacionalizmui, autoritarizmui, izoliacijai. Šis kūrinys, pasak V. Liepuoniaus – lyg manifestas prieš Europoje, regis, vėl beatsirandančias sienas. 

„Tai apsakymai įvairiomis temomis, varijuojantys laike, bet visos istorijos yra suvienijamos keliavimo, judėjimo motyvo, – laidoje kalbėjo istorikas V. Liepuonius. – Ir absoliuti dauguma apsakymų, mano supratimu – tokie truputėlį popuri. Kažkiek vargina skaitant, kažkiek pabosta, bet aš galiu pasakyti, kodėl pasirinkau šią knygą. Dirbu gidu, mano darbas nuolat verčia keliauti, todėl neišvengiamai daug mąstau apie judėjimą, keliavimą, apie keliavimo industriją, turizmą. Tikėjausi iš šios knygos gilesnio, intelektualesnio žvilgsnio į keliavimą.“ 

Publicistas D. Puslys minėjo, kad prieš pradėdamas skaityti „Bėgūnus“ iš šios knygos tikėjosi daugiau – pirmiausia dėl premijų, kuriomis ji buvo apdovanota. Bet lūkesčiai pasiteisino iš dalies: „Skaitant šią knygą svarbu laiku sustoti ir per daug neprisiskaityti. Iš tikrųjų vieni pasakojimai erzina, galbūt kai kurių išvis nesupranti – kodėl, pavyzdžiui, turi skaityti kokio daktaro erotines fantazijas. Kita vertus, yra įdomių įžvalgų apie keliavimą, apie žmogaus psichologiją, apie tapatybės kismus modernybėje. Kažką pasiimi iš tos knygos ir su tuo vaikštai, bet kadangi knyga tokia padrika, susikaupti ilgesniam skaitymui sekėsi sunkiau.“ 

J. Ulinskaitė kalbėjo „Bėgūnus“ pradėjusi skaityti keliaudama, ir pradžia ją nuteikusi gerai: „Didesnė dalis apsakymų – iš antropologinės perspektyvos. Atrodo, pati autorė sėdi oro uoste, stebi aplinką, užmezga kažkokias draugystes. Ir skaitant lėktuve buvo gerai pirmas trečdalis, paskui man pradėjo pabosti. Norėtųsi gilesnės refleksijos, gilesnio judėjimo, apmąstymo, ką reiškia keliauti, o ne tik vis pakartoti, kad piligrimas vis ieško kito piligrimo. Norėtųsi sužinoti, ką su mumis padaro tai, kai esame be vietos, bežemiai.“

O. Tokarczuk „Bėgūnai“, pasak J. Ulinskaitės – vietomis kaip XVIII–XIX amžiaus įdomybių muziejukai.

Tekstą parengė Jurgita Jačėnaitė