Charles Taylor (g. 1931). McGill University nuotrauka

Praėjusią savaitę paskelbta, kad vienas iš dviejų Ratzingerio premijos, vadinamojo Nobelio už teologiją, laureatų – kanadietis filosofas Charlesas Tayloras. 88-uosius metus einantis pasaulinio garso mokslininkas katalikas šiuo metu yra McGillo universiteto profesorius emeritas, vis dar aktyviai dalyvaujantis visuomeninėje veikloje, daug dėstantis ir rašantis. Jo veikalai apie modernybę, sekuliarizaciją, daugiakultūriškumą, autentiškumą ir t. t. išversti į daugiau nei 20 kalbų. Ch. Tayloras yra įvertintas tokiais apdovanojimais kaip prestižinė Templetono premija 2007 m., Kioto menų ir filosofijos premija 2008 m.

Ch. Tayloras šeštajame dešimtmetyje studijavo Oksfordo universitete pas filosofą Isaiah Berliną, kuris apie buvusį studentą yra sakęs: „Kad ir ką galvotum apie jo esminius įsitikinimus, negali būti, kad jie nepraplėstų požiūrio žmogaus, kuris skaito jo darbus, klauso jo paskaitų ar – ypač – kalbasi su juo.“

Du žymiausi filosofo veikalai – „Sources of the Self“ (liet. Asmeniškumo šaltiniai) (1989) ir „A Secular Age“ (liet. Sekuliarus amžius) (2007). Nė viena jų nėra išversta į lietuvių kalbą. Lietuviškai galima skaityti knygą „Autentiškumo etika“ (Aidai, 1996, vertė Alvydas Jokubaitis).

Įdomu, kad garsiausias kanadiečių mąstytojas ir praktiškai įgyvendina savo idėjas. Pavyzdžiui, praėjusį mėnesį Monrealyje jis protestavo prieš neseniai priimtą įstatymą, vadinamąjį „loi 21“, draudžiantį dėvėti religinius ženklus valstybės tarnautojams, pavyzdžiui, teisėjams, prokurorams, mokytojams. „Argumentas toks – dauguma to nori. Taip, bet dauguma rusų nenori pripažinti homoseksualų, dauguma vengrų nenori priimti imigrantų. Visame pasaulyje yra tokių daugumos argumentų, bet ką iš tikrųjų mes palaikome? Egalitarinę demokratiją“, – kanadiečių dienraščiui „La Presse“ kalbėjo Ch. Tayloras. Anksčiau jis buvo sakęs, kad jam gėda dėl tokio Kanadoje priimto įstatymo, kurį jis vadina autodestrukciniu, skatinančiu pavojingą antiislamiškumą. 

Charles Taylor. wikipedia.org nuotrauka

Prieš porą metų jutubo platformoje McGillo universitetas paskelbė vaizdo įrašą, kuriame profesorius emeritas Ch. Tayloras atsako į klausimą „Kokia religija prasminga sekuliariame amžiuje“. Pasak jo, Vakaruose baigėsi krikščionijos epocha, kai visa civilizacija, visuomenė, politinės struktūros buvo persmelktos krikščioniškos pasaulėžiūros.

„Šioje civilizacijoje buvo didingų dalykų – Šartro katedra, „Dieviškoji komedija“. Nenoriu to nuneigti, bet manau, kad mums tai nebeįmanoma. Krikščionija mums tarsi išnyko. Įdomu bandyti suprasti, kodėl. Tai susiję ne tik su įtikinamomis nereliginėmis alternatyvomis, kurias šiandien žmonės gali rinktis. Net patiems krikščionims tokia tikėjimo forma, reiškianti ir tam tikras politines, civilizacines ir kitokias pozicijas, atrodo nebesuderinama su krikščionybe. Iš dalies dėl to, kad gyvenimas vadinamojoje krikščioniškoje visuomenėje tam tikru lygiu reiškia prievartą. Politinėms struktūroms gali būti eretikas, prastas krikščionis, kurio reikia atsikratyti, priversti ką nors daryti, suteikti antrarūšę pilietybę ar panašiai. Daugeliui tai vis labiau atrodo nesuderinama su Evangelija. Palyginti su Jėzumi Evangelijoje tai atrodo nesąmonė.“

Nors Jėzus sakė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“, krikščionijoje šie du elementai buvo susipynę, o sekuliariame amžiuje žmonės to nebenori, tvirtina Ch. Tayloras. Jo teigimu, krikščionija nebeįmanoma ir dėl įsigalėjusios autentiškumo etikos. Tai idėja, kad kiekvienas turi autentišką būdą būti žmogumi, kad kiekvieno kelias skirtingas, kad gyvenimas – kelionė ne tik religine, bet ir kitomis prasmėmis. Dėl jos vis sunkiau pasitikėti organizuotos, hierarchinės Bažnyčios autoritetu. Prie pokyčių Vakaruose prisidėjo ir septintojo–aštuntojo dešimtmečių seksualinė revoliucija, pažymi kanadietis filosofas. Po jos pasidarė vis sunkiau tikėti, kad aiškiai apibrėžta krikščioniška seksualinė etika yra vienintelė galima.

Dalis žmonių sureagavo į šiuos pokyčius paprasčiausiai atsiribodami nuo Bažnyčios, o kiti ėmė kelti klausimą, koks yra krikščionio kelias naujame pasaulyje. Ši situacija, kaip teigia Ch. Tayloras, turi istorinį precedentą – tai ankstyvoji Bažnyčia, kurios autoritetas nebuvo valdžios pripažįstamas. Imperatoriui Konstantinui I krikščionybė buvo vienas iš daugelio tikėjimų. Taip pat ji turi analogų kitur – tai daugybė Azijos ar Afrikos šalių, kuriose didelis religinis pliuralizmas. Atviresnis, pliuralistiškesnis pasaulis pasidarė ir Pietų pusrutulyje esančiose krikščioniškose valstybėse, pavyzdžiui, Brazilijoje. Tikėjimas liaujasi būti oficialus, nurodomas iš viršaus, tampa asmenine ir bendruomenine kelione.

„Manau, kad šiandien daugybei žmonių ir dar labiau mūsų vaikams nebepriimtinos krikščioniškos valstybės, kokios buvo XVIII ar XIX amžiuje, idėja. Ji atrodys vis svetimesnė, keistesnė, netrokštama. Suprantu žmones, galvojančius, kad netenkame to, kas buvo nuostabu. Bet faktas toks – net jei nuspręstume, jog reikia susigrąžinti, kas prarasta, kaip tai padarytume? Žmonių savęs supratimas smarkiai pasikeitė, negalime atsukti laiko atgal. Esame naujoje eroje.“

Filosofas į šiuolaikinį sekuliarų pasaulį siūlo žvelgti iš plačios perspektyvos: „Krikščionybė buvo išlieta į pasaulį apie 30 metus, ir tada plito į Rytus, ten, kur jau nebeegzistuoja, pavyzdžiui, Nestorijos bažnyčia Kinijoje, Vakarus, Pietus, Šiaurę. Ji vis keitėsi, buvo vis kitokia skirtingais istoriniais laikotarpiais ir skirtingose visuomenėse. Net ir krikščionijos buvo skirtingos – ortodoksiškoji visiškai nepanaši į lotyniškąją. Gal tai yra pamoka mums, gal turime išmokti gyventi skirtingose situacijose, kurių nė viena nėra teisingesnė ar arčiau Dievo? Turime išmokti būti krikščionimis, gyventi Evangelija dabartinėje savo situacijoje. Ar tai netektis? Tam tikrais atžvilgiais – gali būti. Ar tai išsilaisvinimas? Tam tikrais atžvilgiais – taip. Bet svarbiausia – ši situacija yra mūsų. Svajojimas apie Aleksandriją trečiame amžiuje gali teikti malonių jausmų, bet šiandien neįmanoma gyventi kaip anuomet. Turime gyventi savo gyvenimus šioje naujoje situacijoje.“

Parengė Rosita Garškaitė